Pastebėjau, kad autorius (-ė) savo komentaruose mėgsta kalbėti apie žaidimus, taip pat apie metonimijas bei perkėlimus tekste. Nesinaudojau teise komentuoti kelias dienas, tai ką, pakalbėsime? Aš neatsisakysiu.
Pakalbėkime apie pirmą įspūdį. Pirmiausia, kas užkliuvo, tai atskirų teksto dalių netyčiškas sujungimas ir mažesnių jų dalių (bet kurios iš jų) netyčiškumas.
Čiaudima nevalingai, tiesa? O jeigu prisiekiama bet kuo, kas susigalvoja staiga, tai irgi įvyksta netyčia, taip? Pasižiūrėkime kas dar nutinka. O gi šleptelima ir pačioje pabaigoje atsipeikėjus, bandoma kažkur pabėgti. Na, pabėgimas, galbūt yra vienintelis sąmoningas veiksmas, kurį čia pavyko aptikti. Viskas tarsi žavu, bet gerokai beprasmiška, ar ne?
Ta proga mano pamintijimas, gal ir nepadėsiąs kokiu nors būdu įprasminti šį tekstą, labiau jį plėtojantis.
O kas jeigu tai, kas turėjo parašymui bent kažkokią esmę, būtų perkelta į lango rėmą ir kas, jeigu nusičiaudėjus į rytinę pusę, atskristų vakaro kuosos, laikant alkūnes sudėtas į langą, o pažirę stiklai nukristų tuščiuose kiemuose ir gatvėse? Ar tada gatvių raudonumas prisiektų savo mentėmis ar alkūnėmis?
Aš jau galvojau, kad čia bus apie tokius skaidrius geltonus skysčius, apie kuriuos nemažai ašiai rašau. Nu čia ne visai tas, bet keista - turbūt pirmas atvejis, kai man patiko baltos eilės (šiaip negaliu jų pernešti, čiornai).
Kažkoks stipr-us(-i) senbuv-is(-ė)sugrįžo/ susiklonavo, numanau jau kas :) Bet, čia svarbiausias eilėraštis, t. y. puikios miniatiūros. Meistriškai.
Vienintelis dalykas, kuris, skaitant visą ciklą gal keliolika kartų vis kliūdavo - "Prisiekiu dantimi ir kojos pirštu"
Reikėjo kuo nors kitu saikdintis. Gal. Esu tiek pat teisus, kiek ir klystantis.
Autorius puikiai žino kaip reikia gerai rašyti, kaip "rašosi" tekstai per būtį, o gal ir nieko nežino yra tik jausenos, tabula rasa, o ją pripildo iš abejonių ir nežinojimo.
Vienžo 5. Taip ir toliau, nuoširdžiai linkiu sėkmės ir nuoširdžiai lauksiu kito ciklo.. :)
Neblogai, nors ... pavadinimas "mandras" bereikalingai, kai kur kiek infantili ironija (ilgesintuvas ir apie mudu) ... bet kadangi komentatorius jau seniai kabo sau :) - 4
Skaidrus skystis, kurį išskiria gyvenimas, gal, tiksliau, kasdienybė. Senėjimas ne tragedija, tik gyvenimo metų laiko kaita, kuri nepasikartoja. Kodėl nekaboti atsirėmus į medžio kamieną, kai jauti jo viduje srūvančią svetimą gyvenimo energiją. Jei neišmokai pasisemti per visus savo atbūtus metus, kad ir mažo lašelio iš įsivaizduojamos mistinės tėkmės, reiškia, kad kažką praleidai. Gal patirtis buvo nuklydusi kitur, kur nėra medžių, bet buvo kažkas svarbaus, kuo dabar jau nebėra. Tačiau ar liko jėgų ir laiko pažinti kažką iš naujo?
Kadangi eilėraštis skaitant lenkia į filosofinius apmąstymus, susidėliojo štai tokios nešlifuotos mintys. Eilutėse skambanti įtampa žavi. Panašiuose tekstuose autoriai labiau linkę perteikti melancholiją. Šį kartą kitaip. Sutinku, kad 5.
mephisto
©
2001-2017 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.