Rašyk
Eilės (68654)
Fantastika (2077)
Esė (1638)
Proza (9957)
Vaikams (2367)
Slam (54)
English (1044)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Pranas Pranas

Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) XIII

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Pakeliui į gilėjančią atmintį

  Poe (poezija) ir Vidinis... Kuo  jie man  skirtingi? Arba Pro (proza)  ir Vidinis?
  Apie tai pamastau atsargiai, bijodamas atvirai prisipažinti, kad abi  jos – ir Poe, ir Pro – labai  reikšmingai man jį, Vidinį, pakeičia. Baru, peikiu save, kad vis rečiau jį pašaukiu: Vidini, kur tu? O kai išgirstu atsišaukiančius Vi, Di ir Ni pritrūksta dvasios  pamanyti, kad gal dabar už jį vieną kažkas įsitaisęs gyvena trise. Ir gerokai jaukiau, paprasčiau, kad šalia yra Poe ir Pro nepaisant, kad vėlgi suprantu, kad per jas pajaučiu Vidinį. Kaip jis sugebėjo taip išsibastyti, išsibarstyti, išsimėtyti? Kaip  laikrodis laiką. Ar gali taip būti? Ar tai ne mano peties pastangos pateisinti savo egzistenciją, kai Vidinio reikmė nemenkai sumažėjo? O nuo kada tai prasidėjo, kažin, ar kas  bepasakys, tačiau prisimenu, kaip jis neretai įnikdavo dainuoti apie karietą, kuri ne ta, ne ta, ir dar kartą sakau – NE TA. Ji mums nepriklaususi. Nežinoma.  O Vidinis lyg  pats jos  vežėjas būtų – gieda ir vaidina jį.
  – Poe ar Pro, kuri arčiau? Pasakykite, ar kada apie Vidinį kaip karietos vežėją esame rašę? – parūpo pasidomėti. Atsiliepė Pro.
  – Lengviau pasakyti, dzieduli, ko mes apie jį nerašėme. Ir aš, ir Poe, o ir dziedulis.   
  – Na taip. Bet vis dėlto. Pavyzdžiui, ką tu iš parašyto apie jį geriau atsimeni?
  – Paieškosiu archyve. Gerai? Nereikės atmintį varginti.
  – Turėčiau ir pats atsiminti. Gal truputi niuktelėk,  stumtelėk. Kaip kartas dabar jaučiuosi, kad pakalnėje kažko stabtelėjęs.
– O kur Vaidinimas? – vėl  Pro. – Jis Vidinį irgi išmokęs  mintinai. Neblogiau kaip Seneką, – pakalbėjo ji, bet padaryti gerą paslaugą jai irgi buvo slaunu. Ir netrukus išgirstu kaip iš skaitomo teksto:
   
  Užsimiršęs Vidinis sugrįžo atgal į butą. Vakaro laikas šlaistėsi trepsėdamas keliais laikrodžiais, bet dėl to greitesnis nebuvo, nors ir laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos, bet neiškart suvokiau, kad tai jie šitaip. Atrodė, kad taip kažko kuičiasi Vidinis.
  „Eik, Vidini, – paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Tik anos, taigi tėvo kepurės, jau nėra, kaip ir jo paties“.
  O laikrodžiai, it  nežinodami ir  nenorėdami  patikėti, trepsėjo: nė –ra? nė – ra? nė – ra?...
  Jis ten. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko iki jo. O jau tuomet... Oho! oho! Tuomet jau devyniasdešimt ketveri. Bet ar tiek – daug, jeigu jau ir man per sprindį iki aštuoniasdešimt?
  – Pro, tu mano tekstą skaitai. – nesunkiai  atsiminiau sunkų rašymą, nors nepasakyčiau, ar kada lengvų jų būta. Ir dabar. Kad ir paskutinis Toks nedidukas, bet va skaito žmogus, o perskaitęs kalba į visas keturias pasaulio puses, kad, girdi, toks tekstas panašus į grindų šlavimą po sunkaus darbo
– Tu, dzieduli, vėl man priekaištus sakai?
– Todėl tau? Ne tu viena tokia, Pro. Ir kodėl manai, kad  tai  priekaištai?
  – Tekstas apie Vidinį kaip karietos vežėją greičiau už kitus į rankas pakliuvo. Lyg kažkas specialiai  padavė. Nesakyčiau, kad ieškojau. Tikrai – ne, – pasakė Pro ir padavė jį man pačiam paskaityti. Tačiau irgi pajutau, kad skaityti man jo dabar nereikia, nes praeitis persimeta ne tik į atmintį, bet ir į mano būseną. Atrodė, kad esu ten, kaip parašyta. Mintys plaukioja, klajoja, kamuoliuojasi pasiekdamos Kiniją ir tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinę būtį. Galiausiai pajutau, kad giedu. Kartu su choru, kur aš solistas.
  Pro irgi  nelaukė, kad uždainuosiu Vidinio žodžiais sukurtą giesmę.

Ji ieško uosdama kaip šuo,
Tačiau kitų neklausia kelio.
Ir atvažiavo karieta
Parvežt dangun į balių.

  – O! – pašaukė  Pro, – Choro reikia. Choro, dzieduli, reikia. Kur jį dabar gausime. Tu, aš.  Kas  dar? Ar girdite? Mums  choristų reikia! Choro reikia! – garsi buvo Pro, bet tuoj, kaip ūmai pakilo, taip ūmai nuslūgo, įleisdama į ausis tylą. Ir man jau  neprireikė suabejoti, kad girdžiu Ne Tą karietą,, girdžiu jos daina, girdžiu chorą:   

Dzingul, dzingul – kojomis į priekį.
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles.
Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
Saugoki darželį,
Būk ištikima.

  Tylos reikėjo daugiau, negu turėjome, tačiau taupant ją, dar gebėjau suvokti, kaip man atrodo, nelengvą dalyką. Ne taip svarbu, kaip toli ar netoli praeityje paliktas  laikas; kur kas svarbiau, kad  jis  buvo ir bet kokiu metu bet kokiame kalendoriaus  lapelyje gali ateiti ir pasirodyti netgi per savijautą. Taip, buvo toks laikas, kuomet girdėdamas Vidinį prie jo giesmės Ne Toje karietoje tiesmukiškai  manydavau, kad mano mielas bičiulis, ko gero, įsitikinęs, kad jis yra ne čia, kur iš tikrųjų yra, o ten, anoje karietoje, kurios  nėra. Ir netgi ne jos keleivis jis ten, o vežėjas.
  Ir va, sakykite, ką dabar man  tarti, kai jo čia nėra, tačiau, pašaukus jį, išgirstu, kas dar taip  neseniai  atrodė neįmanoma: ir karieta darda, ir žirgas žvengia, ir choras gieda. O ir aš pasijutęs  solistu.
Solistu?
– Nagi, Pranuci, neužmik, – girdžiu Vidinio balsą. Ir paklusnus jam žiojuosi giedoti.

Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiunčia mišias –
Kviečiu visus į šventę.

  Girdi kas mane ar –  ne, bet choras – neabejotinai, nes kur dar galėčiau jį  taip gerai išgirsti, kaip atsiliepiantį į mano pagiedojimą.

Dzingul, dzingul – kojomis į priekį
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles.
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžiumi dabinta
Aukso karieta.

  – Ėgi, kaip čia  taip atsitinka, Pro. – pagaliau atsigavau iš tokios būsenos.
Vidinio nebuvo, tačiau būnant su Pro ar ir Poe, ir ypatingai kai jos abi,  niekuomet nemokėdavau patikėti, kad jo nėra. O šį  kartą netgi  ištariau:
  – Taip, Vidini, mums dar reikia pagiedoti. Kad ir taip, kaip dabar. – O Pro ir  Poe irgi neužmiršau: – Ko tylite?  Netikite?
  – Kodėl taip manai, dzieduli, – atėjusi pasiteiravo Poe.
  – Ogi  todėl, mielosios, kad ir aš nelabai tikiu.
  – Ir turbūt pasakysi, kad jau laiko nebus patikėti?
  Patylėjau, bet tik  todėl, kad susikaupčiau, kad lengviau išsakyčiau mano  galvai sunkią mintį. 
  – Man atrodo, kad savo pajauta senokai žinau, kad Vidinio karieta gyvenimui prasmingesnė negu  mano „Dženė“ Žinojo, matė, suprato kas nors tai ar ne, tačiau su juo buvome labai  panašūs. Ir ypatingai tuomet, kai jis tyčia netyčia ant galvos užsidėdavo mano tėvo kepurę. Tuomet  jau ir pats  nemokdavau savęs atskirti, kur tėvas, kur Vidinis.
  – Ak štai kaip!  Betgi irgi parašyta. Tavo, dzieduli, parašyta, – išklaususi mano kalbą pasakė Pro, o  Poe, prisiminusi dar „neataušusį“ nuo rašymo eilėraštį, teištarė jo pavadinimą: „Kraujas ieško savų“ Jo teksto jai perskaityti neleido Pro, matyt, pasirūpinusi, kad prasidėjęs pašnekesys nebūtų per daug išdarkytas.
  – Palauk, Poe, palauk. Suspėsim, o dabar  atsiminkime, ką dziedulis parašė apie savo tėvužio kepurę, - pasakė ji, ir pasiėmusi atgal man atneštą rašinį, skaitė iš jo nemenką ištrauką.
 
[i]  Kaip niekuomet anksčiau, atrodė, lengvai įėjau į Šklėrių kapines ir vėl kaip  tuomet mačiau, kaip po tėvo karstu pakištomis dvejomis apystorėmis virvėmis, jaunesni kaimo vyrai pakėlė jį aukščiau pražiotos duobės ir neskubėdami leido gilyn į kalnelį. Negili duobė, neaukštas kalnelis, o smėlis be žvirgždo, be akmenėlių, kažkada vėjų supūstas. Kunigas pakrapino bažnyčios vandeniu nuleistą karstą, užmetė ant jo saują samėlio ir iškastas smėlis, kaip vanduo lengvai pradėjo srūti atgal. Kartu nukrisdavo ir vienas kitas atneštas rudenio žolynas ar gėlės žiedas. Ir tai nieko nestebino, tačiau ir duobkasiai, ir atsisveikinti atėję žmonės pritilo pamatę, kai netikėtai į duobę krenta tėtės kepurė. Kaimiečiams ji gerai buvo pažįstama, atrodžiusi, kaip amžina, nes turbūt ant niekino kito galvos jokia kepurė taip ilgai neišsilaikė kaip ši ant tėvo galvos.
  – Vidini, kur tu? - vėl suskatau ieškoti mintyse ištikimiausio bičiulio lyg  panoręs atsiremti į jo petį, kad nenuslysčiau į duobę kartu su atgal  sugrįžtančiu smėliu: – Mums dar reikia pagiedot, Vidini
...

  – Taip, taip,  mums dar reikia  pagiedoti, Vidini, – atsiliepiau į Pro skaitomą tekstą ir ji nepabarė, nepriekaištavo, neprotestavo. Ir jai, turbūt, atrodė, kad taip reikia, kad tokio pobūdžio netikėti intarpai surengti aukštesnės būties, kuomet į ją, panašiai kaip į bažnyčią, ir ateinama, ir išeinama persižegnojus. Tačiau ar verta  manyti, kad žegnonė privalo būti tik tokia, kaip ją atlieka bažnyčia? 
Jau gerokai anksčiau pastebėjęs, kad savijautoje vis dažniau pabūnu ten, kur kažkada buvau realybėje. O tokių kelionių kaina vėlgi tokia, kad reikia susikaupti ir nežinoti, kad toks psichologinis reiškinys atsiranda kaip atvažiavęs traukinys, kuris nepaklausęs veža ten, kur labiausiai reikia pabūti... pabūti būtent dabar, neatidėliojant, visa  dvasia pasineriant į suteiktą progą. Ir tie, kas norėjo girdėti, girdėjo ir  žino, kaip man  tai  pavyko. 
 
Aš.
Tai va kokia puiki tiesa!,
Labai tikiu, kad greitai grįšiu –
Palaimintas dangaus dalia,
Kad palikau jam savo kryžių.

Choras:
Dzingul, dzingul – kojomis į priekį,
Dzingul, dzingul – ačiū už gėles,
Nekeiksnoki, manęs bernužėlio,
Už trumpai kadaise
Pakirptas kasas.     

  – Taip, Vidini, mums dar reikės daug pagiedoti, – mąsčiau  vienas sau, bet atsiradęs sujudimas dėl to netilo. Buvo smagu suvokti, kiek daug atsiranda erdvės kad ir ant delno. Nemenkiau kaip žemėlapyje.
2017-09-04 22:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-06 22:05
Mad Mū Zelė
kodėl
nesusipažinote
su
tuo
kuris
stovi

Vidinio?
ar
nesusipažinote...?
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-05 20:25
Pranas
Įsižeisti, Erla, man tikrai nėra dėl ko. Sėkmės  linkiu  geriausios ir plius šilto rudenėlio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-05 16:36
Erla
Atrodo, kad netyčia paspaudžiau 4 žvaigždes.
Negaila.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-05 16:34
Erla
Raštingai parašyta.
Bet daugiau įdomu autoriui rašyti, nei skaitytojui skaityti.
Yra įdomių fragmentų, bet tekstą reiktų gerokai apdrožti.
Jaučias marazmo dvelksmas.
Neįsižeiskit p.Pranai,rašau apie tekstą.
3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-05 15:23
Luiza Šarlotė
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-05 12:31
Pranas
Oi, oi! O po balius trankytis, tai to laiko tiek, kad  vežimu vežk. Bet svarbiausia, kad  atėjai, kitki. Būk drūtas!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-05 12:05
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Lapai daug priratsyta, nepykite, pet ats dapar mazai laiko, laiko nulits, nets mokautsi, taip, piau piau piau!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą