Rašyk
Eilės (68771)
Fantastika (2088)
Esė (1649)
Proza (10005)
Vaikams (2366)
Slam (54)
English (1046)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





ieva3003 ieva3003

Mieganti mirtis 2

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: Mužik Super Star


Kažkas kažką kažkur slepia. Raimundas visuomet markstydavosi tai pajutęs.
Už penkiolikos minučių į seklio kabinetą įėjo sekretorė. „Idalija“, ji tyliai sušnabždėjo. Moteris, primenanti pelytę, patvirtino, kad vadas vadovavo puikiai. Raimundas erelio akimis stebėjo, kaip susirūpinusi sekretorė valėsi pilkos, ilgos, tiesaus kirpimo suknelės palanką. Kriminalistas rūpestingai pakalbino pelytę. Ryte, kuomet vadas mirė, ji atvažiavo į darbą taksi. Mat labai skubėjo.
- Nesinori vėluoti, - kaltai šyptelėjo Idalija. – Iš ryto užtrukau, reikėjo vedžioti šuniuką. Užsiplepėjau su kitais šunininkais.
Seklio patirtis diktavo pokalbį apie šunis. Kriminalistas retai ginčydavosi su sava patirtimi.
- Kokios veislės jūsų šuniukas? - meiliai paklausė Raimundas.
- Dvarniaškiukas. Maišytas su pudeliu, – atrodė, kad sekretorė ir dėl to jautėsi kalta.
- Pudeliai – antri pagal protą šunys pasaulyje, - nusišypsojo Raimundas. Patys protingiausi šunys pasaulyje yra borderkoliai. Ne itin sumaniems žmonėms reikėtų vengti su šiais šunimis sudarinėti sandėrius. Apsuks. Šunų pasaulio blondinės, pudeliai, rikiuojasi antrieji. Išvaizda dažnai apgauna. Vokiečių aviganiai, kuriuos galima sutikti ir tarnaujančius policijoje, užbaigia šį trejetuką. *
- Mano Markizas – labai protingas, - nusišypsojo sekretorė.
Raimundo patirties padiktuotas pokalbis užtruko. Paaiškėjo, kad Markizas žino, kada šeimininkei liūdna, jam patinka žiūrėti mokslinės fantastikos serialus, šuo puikiai klauso komandų, gražiai sutaria su dviem katėmis. Per pusvalandį paaiškėjo daugybė dalykų apie Markizą.
- Turbūt nelengva rūpintis gyvūnais. Gerai, kuomet vadovas geras, galima rytais pavėluoti ar išbėgti anksčiau. – Kriminalistas svajingai kalbino pelytę.
- Ką jūs, mūsų vadas griežtas. – Atsiduso ji. – Ir gyvūnų nemėgdavo.
- Paprastai administratorės daugiausiai žino apie vadovus... - nutęsė Raimundas.
- Jis nebuvo geras žmogus, - apsiniaukė Idalija. Akyse pasirodė ašaros. Žaibiškai susitvardžiusi, pridūrė: - Daug papasakoti negaliu, aš nedaug išmanau apie vadovo reikalus. Ateidavo anksti ryte, daug dirbdavo, susitikdavo darbo reikalais. Vadovavo, manau, gerai. Ir žmogus - geras, ką aš čia kalbu. Turbūt mirtis taip paveikė. Vienišas toks.
- Sakot, nebuvo geras žmogus? – Nepasidavė seklys.
- Tikrai gaila, kad anas mirė, – peliukišku ryžtingumu užbaigė temą sekretorė. 
- Gal kažkas norėjo jo mirties? – suabejojo Raimundas.
- Žinote, jis daug visokių ryšių turėjo. - Tyliai cyptelėjo pelytė ir iškart susigūžė.
- Kokių ryšių?
– Su kažkokiais svarbiais žmonėmis. Aš tiksliai nežinau, bet jūs gal atkapstysite. Gaila, kad negaliu jums kažkuo daugiau padėti. - Idalija kaltai nusišypsojo. 
Kartais mintis trinkteli kaip žaibas iš giedro dangaus. Taip nutiko ir Raimundui. „Daugiau ji nieko nepasakys“, pylė jam į galvą iš nežinia kur.
Kriminalistas ir susigūžusi pelytė pasikeitė keletu sakinių apie šunis ir draugiškai atsisveikino.

Atmintis neveikia kaip įrašymo juosta. Dažnai atsiminimus nuspalvina mūsų emocijos, mūsų norai ir požiūris į gyvenimą. Taip pat istorijos, skaitytos laikraščiuose, kitų žmonių pasakojimai, užduodami klausimai. Du žmonės tą patį įvykį po dešimt metų prisimins skirtingai. Sutuoktiniai dažnai ginčijasi dėl atsitikimų, nutikusių prieš dešimtis metų. Istorijos, neparemtos rašytiniais šaltiniais, tėra paskalų rinkiniai. Dalyviai linkę užmiršti faktus. Siekdami tai paslėpti, o kartais tiesiog iš smagumo, prikuria naujų. Kriminalistai žinojo, kokie santykiniai yra atsiminimai. Skirtingiems žmonėms užduodami tuos pačius klausimus, jie bandydavo atspėti, kas įvyko.

Vos tik Raimundas užsimerkė, ketindamas apgalvoti šį pokalbį, į kabinetą įsiveržė Alenas.
- Primesk, tik pirmą apklausiau. Čia ta bobikė, kur kognityviniam nesąmonių prirašė. Aukso kasyklos, o ne boba. - Odekolonas, padėjęs ant stalo atmintuką, spruko iš kabineto. Nemėgo klausytis savo kalbos įrašuose. Raimundas įkišo atmintuką į kompiuterį ir užsidėjo ausines. “Čia neoficialus pokalbis ir jūs labai padėtumėte... ” pasigirdo standartinė pradžia Aleno balsu.
- Koks buvo jūsų vadas? - švelniai ir įtaigiai paklausė pensininkas.
- Žinote, apie mirusius arba gerai, arba nieko, bet visi jo nekentė. - pasigirdo moteriškas balsas. - Jis, būdamas be galo protingas, mokėdavo pažeminti. Žinau, keletas žmonių net atsisakė didesnio atlyginimo. Mat, keliant atlyginimą, reikėdavo susidurti su mūsų gerbiamu vadovu. Sumals į miltus. Vadas iš vieno taip išsityčiojo, nes uniformos saga ištrūko. Vyras gėrė tris dienas po to pokalbio. Sakė, kad jausmas, lyg kiaušus nupjovė. O ramus ir ištvermingas vyras. Aišku, apie mirusius tai tik gerai, arba nieko. Vadas tikrai protingas. Fenomenialią atmintį turėjo. Kiekvieną atsiminė. Pamenu, kažkada pasakiau savo nuomonę. Nieko. Galvojau, kad praslydau, bet po dviejų metų mano vieno projektėlio ėmė ir nepasirašė. Niekas nesuprato, kodėl. Geras projektas. O aš žinojau. Manęs jis labiausiai nekentė.
- Jūs irgi turbūt jo nekentėte? - Džiaugsmo gaidelė nuskambėjo Aleno balse.
- Aišku, amžiną atilsį, jis man nepatiko. Bet nekentė jo visi. Su niekuo nesisveikindavo. Tu jam išgiedi “laba diena, gerbiamas viršininke”, o jis praeina kaip pro tuščią vietą. Žinot, ką jis man kartą pasakė? Aišku, apie mirusius tik gerai. Sako “Žinok, Aldona, aš neturiu problemų, aš esu problema”. Nemiegojau tris paras po to. Baisu, tik kas sukrebžda, o man problemos ima vaidentis.
- Tai kam dirbti tokiam tipui? - Odekolonas žmogiškai pasipiktino. Jų skyriaus vadovas šiuo metu atrodė vadovų idealas.
- Ogi, jei jau atėjai, tai nebeišeisi. Vienas bandė. Pabėgo į vežėjus. Ir ką jūs manote? Tas erodas, aišku, apie mirusius tik gerai, pasienio postus privertė jį tikrinti kiekvieną kartą po penkias valandas. Aišku, niekas nenorėjo laikyti vairuotojo, su prekėmis užtrunkančio po penkias valandas ant sienos.
- Kokia to jūsų buvusio darbuotojo pavardė?
- Kazlauskas, bet jis toks ne vienas. Turiu omenyje, ne vienas, bandęs išeiti. Aišku, ir Kazlauskų pas mus nemažai dirba, tiek čia, tiek pasienio postuose. Kiekvienam drąsuoliui nesisekė išeiti, kada pats užsimanė. Aišku, mes tai dirbom ir niekur nesidairėm. Girdėjau, pavaduotojui Tomui siūlė į Finansų ministeriją eiti, bet jis atsisakė. Suprantama, kodėl.
- Tai Tomas irgi nemėgo vado?
- Ir Tomas, ir Dainius. Sakau gi, visi. Kelintą kartą? - Aldona net pyktelėjo. - O žinot kodėl niekas nesiskundė?
- Kodėl? - suokalbiškai paklausė seklys.
- Dėl vado ryšių su politikais. Nieko čia per daug ir nepriskųsi. - Pergalingai pareiškė plepioji moteriškė. - Kažkam kažkokią paslaugėlę padarydavo, kažką pradžiugindavo, kažkieno purvinus apatinius matė. Pats Tapinas nieko negalėtų padaryti, va taip.
- Ką dar galėtumėte pasakyti apie savo vadą? - po ketvirčio valandos Aldonos tarškėjimo Aleno balse išnyko džiaugsmo ir visų kitų emocijų gaidelės.
- Išsiskyręs, vaikų neturi. Žmona jo psichinė. Tikrai, tikrai. Jai depresija. Nesuprantu, tinginių čia liga. Kažkoks išmislas, ne liga. Depresija vadinasi. – Septyni iš dešimties žmonių patyrė lengvesnį ar sunkesnį, ilgesnį ar trumpesnį depresijos epizodą bent kartą per savo gyvenimą. Likę trys nuoširdžiai to nesuprato. Aldona mėgavosi kiekviena pokalbio akimirka. – Man tai niekada nebūna depresijos. Po darbo grįžtu jau pavargusi. O vakare tai prie puodų, tai pasitvarkyti ką nors reikia, vasaromis sode plušu. Tiesa, dabar iš nosies ėmė bėgti kraujas.
- O anksčiau jo žmona lankydavosi darbe? – Odekolonas pabandė suvaldyti pokalbį, staiga ėmusį ristis į bedugnę. Vargų, darbų, aimanų, dejonių ir kraujo iš nosies bedugnę.
- Tikrai taip. Vieną kartą. Labai mandagi.  Aš, pamenu, ją mačiau. Iš akių supratau, kad psichinė. Akys tokios blausios, o įtūžis per kraštus liejosi. Na, čia labai seniai tai nutiko. Kiek gi jau metų, kai jie išsiskyrę? Gal dešimt? Nežinote?
- Ką dar galėtumėte pasakyti apie vadą? – ignoravo klausimą Alenas.
- Jums būtų šakės. Oj, kentėtumėte. – Grėsmingai pareiškė moteriškė.
- Kodėl? – įraše skambėjo pavargęs Aleno balsas.
- Pasižiūrėkite į savo plaukus. Su tokiais ilgais plaukais pas mus nedirbtumėte. Vadas, amžiną atilsį, griežtai laikėsi statuto. Uniformos turėjo būti nepriekaištingos. Gerai, jūs – ne rudaakis.
- Ką tai galėtų reikšti? – nusistebėjo pensininkas.
- Rudaakių vadas negalėjo pakęsti. Apie mirusius tik gerai arba nieko, bet ir šiaip gražių žmonių nemėgo. Tokie galėjo nelaukti nei paaukštinimo, nei kategorijos. O žinote, vis tik pinigėliai. Buvo pas mus tokia Auksė rudomis akimis. Žinote, kiek ji dirbo? Nuo ryto iki vakaro. Aštuntą namo eidavo. Niekada vadas jai žodžio nepasakė. Jos tiesioginis viršininkas, o ir mūsų pavaduotojai vis sakydavo, kad ji – puiki darbuotoja. Ir nieko. O dar buvo toks Aloyzas... 

Raimundas pastebėjo, jog mintys vis dažniau nuklysdavo šašlyko pusėn. Apskrudę minkštos mėsytės gabaliukai iškildavo akyse, ir pokalbis tapdavo nereikšmingu fonu. Seklį aplankė išganinga mintis, kaip dviem šūviais tik vieną zuikį nupilti. Mat kriminalistas šaudyti mėgo, o zuikių gailėjosi. Jis iš užpakalinės džinsų ištraukė aptrintą mobilųjį telefoną ir paskambino Alenui.
- Klausyk, varom šašlo? – pradėjo pokalbį jis.
- Raimi, atlyginimo vis dar nepervedė, - gailiai sududeno Alenas.
- Aš statau, o tu man trumpai papasakosi, kokius faktus sužinojai iš ponios Aldonos.
- Variantas, – visai nevyriškai sucypė Alenas.
- Gerai, skambinu Jonui, tas gi apklausinėjo antrą pavaduotoją. Ir ką ten dar?
- Kažkokį liudininkų Einšteiną. – Odekolonas žinojo tik vieną mokslininką. 

Projektuojant Fabijoniškes dalyvavo ekstrasensai. Neaišku, ar šis faktas atnešė rajonui naudos. Fabijoniškių pavadinimas kilo nuo vardo Fabijonas, reiškiančio „auginantis pupas“. Pupos šalia šašlykinės, gyvuojančios dvidešimt metų, neaugo.  Kavinėje sėdėjo trys vyrai. Sekliai gurkšnojo kokakolą ir kantriai laukė maisto.
- Už bylos realizavimą! – Jonas iškėlė stiklinę, nepaisydamas joje esančio skysčio, visai netinkamo tostui.
- Palauk, dar neaišku, ar turim bylą, - vis tik Alenas susidaužė. Jis dažnai burnodavo dėl keisto ir egzotiško policijai papročio jų skyriuje negerti degtinės. Slapčia džiaugdavosi, nes matė, kaip vyresni pareigūnai, jo mokytojai, pasibalnoję baltus žirgus, išjodavo į niekur. Odekolonui neįtiko tyrimo pabaigtuvės, pažymėtos bokalu alaus, taure vyno ar kokio kito gėrimo. Ypač jis nekentė Pinot Noir. 
Raimundas tylomis kilstelėjo stiklinę. 
- Tai kaip yra? – mąsliai paklausė jis.
- Lavono pavaduotojas Tomas pirmasis rado mirusįjį. Patikrino pulsą ir susinervavo. Kam nenutinka. – gūžtelėjo pečiais Jonas. Prieš porą savaičių šį jauną pareigūną buvo ištikęs panikos priepuolis. Tankiai plakė širdis ir apkabino jausmas „tuoj mirsiu“. Vienas iš dešimties žmonių patyrė vienokius ar kitokius nerimo sutrikimus. Jonas niekam apie tai nesakė, mat nemažiau bijojo Centrinės medicininės komisijos, lengvai galinčios atimti mėgstamą darbą dėl kryptelėjimų nuo psichiatrinės normos. Prisiminęs, seklys nusipurtė ir tęsė:   
- Kas iškvietė policiją, nepamena. Taip ir nesupratau, koks tas jų vadas. Tomas sakė ir apie gerą tvarką, Seimo užnugarį, gerus atlyginimus, ir apie nesiskaitymą su žmonėmis. Muitai tikrai gauna daugiau už mus.
- Palauk reorganizacijos, - kriuktelėjo Alenas, nors jis pats, matęs penkiolika reorganizacijų, šešioliktos nebelaukė. Jono akys matė tik Raimundą:
- Antrasis liudininkas pasitaikė labai rimtas. Atėjo į susirinkimo vietą septynios keturiasdešimt viena. Surašė man viską. Pabraižė, kur kas stovėjo, kai sužinojo apie mirtį, – jaunasis pareigūnas išsitraukė apsitrynusį lapelį ir padėjo ant stalo.
- Primesk, septynios, keturiasdešimt viena. – Pakraipė galva pensininkas.
  Sekliai tylomis žiūrinėjo popieriuką.
- Maniškiai pasakojo beveik tą pati. Tik nepaminėjo, kad sekretorė pakišo Dainiui kažkokius popierius. Pavaduotojas kelis pasirašė. - Raimundas pasikasė galvą.
- Ponia Aldona irgi minėjo, kad Dainius kažką pasirašinėjo. Primesk, jai pasirodė, kad sekretorė su Dainium kokį pusvalandį šnekėjo. O braižytojas rašo, kad tris minutes. Pasak kitų liudininkų, braižytojas teisus. Sumaištis prie lavono tęsėsi ne ilgiau dešimt minučių, - postringavo Alenas.
- O ką braižytojas sakė apie vadą? - Raimundui patiko liudininko, pateikusio schemas ir tikslų įvykių laiką, įvardijimas “braižytojas”.
- Nifiga nesupratau, kažką citavo. - nusiminė Jonas.
- Aha, norėtum, kad jie aiškiai kalbėtų. Paminėtų mums svarbias aplinkybes. Dar ir straipsnį pasakytų, kad mums nereikėtų sukti galvos. Nesitikėk, o išklausk, - pamokė Raimis.
- Primesk, svajonių liudininkai būtų, - nusijuokė Odekolonas. Konkuruodamas su jaunuoliu pridūrė: - Susidariau nuomonę. Vadas buvo šlykštus diedas.
Už lango nuaidėjo griaustinis ir blykstelėjo žaibas. Viskas užtemo ir prapliupo lietus. Net palangės drebėjo nuo vėjo gūsių.
Jonas irgi apsiniaukė. Raimundas paskubėjo nuraminti, esą visiems pasitaiko.
- Maniškiai irgi nemėgo lavono. Aišku, sakė, geras vadas. Blablabla. Matėsi, kažką slepia. Panašu, kad žmogus eidavo į darbą priešų ieškoti. - pastebėjo Raimis ir apibendrino:
- Vadinasi, buvusią žmoną reiks apklausti. Namie palandžioti. Kriminalistinius tyrimus paraginti - gal kokį atsisveikinimo raštelį rado, ar šiaip kokių įdomybių kompe. Žinoma, apie puodelius irgi paklausti.
Jonas atsipalaidavo.
Pareigūnai ištiesė dešines rankas delnu į apačią. Sužaibavo. Tamsūs seklių veidai spindėjo susikaupimu ir ramybe.
- Kas paskutinis, varo į si es ai, - iškilmingai pareiškė Raimis. - Vac ki či.
Raimundas ir jo kompanija žaisdavo, lažindavosi, kortavo. Kriminalistų gyvenimas stokojo gėrio. Sekliams reikėjo atsvaros. Medikai galėdavo pasidžiaugti išgelbėta gyvybe. Patruliai galėjo pasidžiaugti apgintais žmonėmis. Kriminalistai, narplioję žmogžudystes, lavonais nesidžiaugdavo. Net jei triumfuodavo teisingumas, tai nebūdavo  savalaikis triumfas. Per vėlai. Tiesa, tuo pasižymėjo ir Daivos, skrodžiančios lavonus,  gyvenimas. Tik ji nežaisdavo.
Darbų pasidalijimas kartais vykdavo žaidimo vas-ki-či, kitaip žinomo „Akmuo-žirklės-popierius“, pagalba. Kuomet šį žaidimą pradėdavo pensininkas, jis užbliaudavo „pa-mars-ko-mu“. Policijos pareigūnams sumakalavus rankomis paaiškėjo, kad paskutinis - Jonas. Dvejos žirklės sukarpė popierių. Tiek Raimundas, tiek Alenas galėjo drąsiai dalyvauti šio žaidimo čempionate**, tačiau nedalyvavo.
Praėjus valandai pašnekesių apie tyrimą, prie kriminalistų priėjo padavėja.
- Žinote, audra sugadino mūsų pečiuką, laša nuo lubų. Šašlyko nebus, gal salotų? - plačia šypsena pranešė ji.
- Ką? - pašokdamas iš vietos Raimis išpūtė krūtinę tarytum gaidys. Šis pareigūnas  tik kartą naudojo jėgą prieš moterį. Narkomanė su pavogtais kvepalais palindo po mašina. Niekas negalėjo jos iš ten ištraukti. Seklys sugriebė merginą už kojos ir jėga išvilko iš po mašinos. Narkomanės rankose raitėsi kardano velenas.
- Šašlyko nebus, - šaltai atsakė padavėja. Nueidama tyliai, tačiau pakankamai išgirsti, pridūrė:
- Chamas.
Alenas atsistojo ir apkabino Raimundą per pečius. Išsitraukė iš kišenės raktus, supakuotus užspaustame maišelyje. Sušnabždėjo apie kebabus ir mirusiojo butą netoliese. Pabarškino raktais. Pasiūlė visiems trims nuvažiuoti. Raimis susigėdęs nurimo.

Jeruzalės mikrorajono vietoje kažkada buvo bažnytkaimis, sutraukdavęs tūkstančius žmonių į Vilniaus Kalvarijas. Religingas buvo tik Alenas. Vėliau Jeruzalė traukdavo „Medžiotojų“ restoranu. Jeigu norisi papietauti gyvūnėlių lavonėlių (iškamšų) draugijoje, galima apsilankyti. Kriminalistus į Jeruzalę patraukė kebabai. Nepraėjus nė ketvirčiui valandos, trys sekliai stovėjo prieš Jeruzalės geltonus kioskelius. Storas rytietiškų bruožų savininkas kalbėjo tik rusiškai, tačiau pavaišindavo arbata. Kioskelyje buvo karšta. Kebabai garsėjo savo dydžiu ir maža kaina. Moterys valgydavo tik „mini“ ir skųsdavosi, kad persivalgė. Vyrai sukirto kebabus su vištiena tiesiog prie kioskelio. Sultinga mėsytė ir daug šviežių daržovių, susukta į lavašą Raimundui matant, nuotaiką pataisė. Važiuojant į mirusiojo namus, visus sutrikdė Jono pastaba:
- Kioskelis tai mažytis, kažin kur savininkas eina į tualetą ir plauna rankas?
- Bliat, Jonai, gal jau važiuok pas ekspertus išsiaiškinti, kas kompe? – Suirzo Odekolonas. Kriminalistai jauniausiąjį pareigūną išsodino iš mašinos tiesiog „Mykolo Riomerio“ viešojo transporto stotelėje.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje Pašilaičiuose gyveno devyniasdešimt gyventojų. Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje Gabijos, Medeinos, Žemynos ir kitomis gatvėmis vaikščiojo trisdešimt trys tūkstančiai gyventojų. Išlipę iš mašinos Alenas ir Raimundas narsiai žengė į šį skruzdėlyną. Tai buvo nedidelis žingsnelis kriminalistams, nedidelis žingsnelis šiam rajonui ir nepastebimas žingsnis žmonijai.
Pašilaičių mikrorajone tiesėsi Pašilaičių gatvė. Niekam nerūpėjo, kad gatvės ir paties rajono pavadinimai kartojosi. Čia išdidžiai stovėjo identiški, lyg rusiškoje komedijoje, dvylikaaukščiai namai. Prie jų šliejosi triaukščiai kotedžai, sudarydami uždarą kiemą, prikimštą mašinų. Viename iš jų sukiojosi Raimundas ir Alenas. 
- Klausyk, o čia tikrai aštuntas namas? - suabejojo Alenas.
- Velnias žino. - Gūžtelėjo pečiais Raimundas. Mėgdžiodamas moterišką balsą, pridūrė: - Kodėl jūs bandote atrakinti mano duris? Aš jums policiją iškviesiu.
- Primesk, moteriškė turbūt į kelnes privarė, - kvatojo Alenas. - Bandom dar kartą?
Šį kartą kriminalistai atrakino reikiamą butą.
- Čia kas, pirtis? - Nusijuokė Odekolonas. Jį pralinksmino prieškambaris ir koridorius, iškaltas devyniasdešimtaisiais populiariomis lentutėmis. Lentutės atrodė visai nepasikeitusios nuo tų metų. Kriminalistai, pašmirinėję po butą, atrado, kad beveik niekas nepasikeitę nuo devyniasdešimtųjų. Gremėzdiški odiniai baldai išsikerojo svetainėje, kiek kuklesni - miegamajame, medinės spintelės virš viryklės ir didžiulis kampas puošė virtuvę. Tik nauji plokšti televizoriai kiekvienoje patalpoje, išskyrus koridorių, ir moderni mikrobangų krosnelė išdavė laikmetį. Šaltas ir sterilus butas, be gyventojų požymių. “Kažkam pasisekė”, pagalvojo Raimundas. “Gaus beveik naują butą”. Pats savo buto nepuoselėjo. Kapinėse matė daug tobulų butų savininkų.
- Primesk, ateina pas tave moteris. Viskas ten, aistra. Ir staiga pasako, kad su tavim nesidulkins, nes tavo tėvė pultelis sudrožtas, - linksminosi Odekolonas, gumine pirštine apmautoje rankoje laikydamas televizoriaus pultelį, aptrauktą celofanu. Raimis prunkštelėjo. Kriminalistai rado gražiai sukabintus drabužius spintose, tvarkingai išdėliotus maisto produktus spintelėse.
- Tikrai galima nusižudyti, - pasitrynė apšepusį smakrą Raimundas. Pensininkas spragtelėjo pirštais ir išsitraukė telefoną. Surinkęs numerį, jis susikaupęs papasakojo apie vadą, engusį savo darbuotojus, gyvenusį labai tvarkingai, panašu, neturėjusį artimų žmonių ir mirusį nuo migdomųjų.
- Nežinai? Kaip tu ko nors nežinai? Tu juk protingiausia moteris pasaulyje. Mirties būdas? Tu angelas žemėje, būk mano žmona. Vis dar ištekėjusi? Ir aš turiu moterį? Lieku skolingas pietus. Kitą savaitę. - Krizeno Alenas. Išjungus telefoną, šypsena dingo:
- Pažįstama psichologė sako, kad migdomieji - bobiškas suicido būdas. Širšė la famė.
Akimirką, kai mąslios seklių akys susitiko, suskambo telefonas.
- Jonas, - pasakė Raimundas, - Jonai kalbėk, įjungiau garsiakalbį. Kas kompe?
- Kompiuterastai darbo metu žaidžia stalo tenisą, - skundėsi Jonas taip garsiai, kad girdėjosi visuose Pašilaičiuose. - Jų niekas pirštu nepalies. Išeis, ir ką? Į jų vietą niekas neateis. Joks programuotojas nesvajoja dirbti policijoje. Bet pažadėjo rytoj pasižiūrėti. Užtat puodeliai jau aiškūs.
- Ir ką? - Raimundas įsistebeilijo į savo mobilųjį.
- Abiejuose puodeliuose - migdomieji. Bet lūpų antspaudai tik ant vieno. Ant jo - ir lavono pirštų antspaudai. Turbūt DNR pasitvirtins. Kitas - nepaliestas, su antru pirštų antspaudų rinkiniu.
- Iš ryto ponas lavonas turėjo svečią, negėrusį užnuodytos kavos, - atsiduso Odekolonas. - Primesk, galvojau, gal šiaip numirė ar nusižudė.

* https: //en. wikipedia. org/wiki/The_Intelligence_of_Dogs
** http: //www. lrt. lt/naujienos/ivairenybes/27/151065

2017-09-04 13:25
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-10-03 09:55
Lengvai
Nelabai supratau, kodėl kalbėdamas su Alenu Raimundas ištraukė teleofną ir paskambino Alenui pakviesti jo šašlyko :D O gal kur pamečiau siužeto vingį?

Celofanu aptraukts pultelis - kadaise i rmano tėvų namuose toks buvo :)

Galiu pasikartoti apie žavingą rašymo būdą ir kabliuko trūkumą. Vis galvojau, kokio gi kabliuko man reikia. Ir sugalvojau! Manęs nekabina veikėjai, jie gana pilki ir monotoniški. Požiūrio taškas, žinoma, subjektyvus, bet norėčiau, kad Raimis btų gyvesnis, dabar jis per daug neįdomus. Ga gali turėti kokį netikėtą hobį, ar žmoną, ar išprotėjusią merginą, ar ten kažką? Gal ir negali, ir nereikia, kaip ir minėjau, tai tik mano asmeniniai priekabiai :)

Šįkart 4 - viskas asmeniška ;)

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-20 19:55
Blokuojas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-18 22:22
Damastas

Pirmiausia į akis krinta profesionali kūrinio struktūra, paskui - sakinio darybos niunsai, savotiškos žodžių žaismės, charakteringas humoras. Dar pažymėtinas stiliaus konkretumas ir užtikrintai vaizduojama vidinė sistemos virtuvė. Pats stilius lakoniškas. Vyriškas. Galbūt toks įspūdis dėl vyraujančios veikėjų daugumos.
Veikėjų daug. Epizodinės personalijos apibūdinamos keliais spalvingais potepiais, per daug neišsiplečiant. Kiek vykusiai, man sunku spręsti, bet psichologiniais portretais neužsižaidžiama, kaip ir kitais aprašymais ar epitetais. Svarbiausia čia yra pati istorija.
Subtili ironija intarpuose apie miesto rajonus man taip pat priminė Ilfą ir Petrovą. Gerąja prasme priminė. Tai lyg naujos scenos pristatymas, kaip dekoracijos pasikeitimas įvedant naują epizodą.
Ne paslaptis, kartais lygioj vietoj kabinėjuosi prie vardų. Joną man vis tik sunkoka įsivaiduoti esant jaunuoliu, o Dainių atvirkščiai – pusamžiu, apystambiu, solidžiu pavaduotoju. Žinau ir puikiai nutuokiu ką pasakysite apie stereotipus, bet vis dėlto…
Dabar apie Pelytę. Nors apie ją, kaip tik ir neVerta :D  Tai tuomet apie glaustumą: “Per pusvalandį paaiškėjo daugybė dalykų apie Markizą”. Kas netingi, siūlyčiau dar kartą paskaityti tą “pusvalandį” - ten yra informacijos daugiau, nei atrodo iš pažiūros.
Tiesa, papildomas pliusas už intrigavimą ne tik įvykiu, bet ir prieštaringai piešiamu žuvusiojo charakteriu.
(:
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-16 12:20
sesė mėta
Šita dalia man patiko labiau nei pirma. Egiz susakė pastabas teisingai, bet aš tuos dalykus pastebėjau tik tada kai perskaičiau jo komentarą. Pati labai kažkur kabinėtis nenoriu. Dalis apie Fabijoniškių istoriją labai patiko, bet kai pradėjai taip rašyti ir apie kitus rajonus pasidarė gal kiek per daug. O gal ir ne. Gal tai galėtų būti vienas iš kūrinio vinukų :). Tie intarpai apie psichologiją man taip pat visai patiko. Žodžiu stebint iš mano perspektyvos viskas čia gerai :). Lauksiu kitos dalies.
A, tik ko gero fantastai rašykuos tikrai naudojasi kolektyvine sąmone - šiandien Aurimo tekste skaičiau tą pačią mintį ("one small step for man, one...") :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-13 13:47
Mužik Super Star
Aš tai nesikabinėsiu - man asmeniškai čia viskas patiko, kaip ir pirmojoje dalyje. Įdomu skaityti, įtraukia, intriguoja, nenuobodu. Veikėjų charakteriai spalvingi, dialogai gyvi, rajonų aprašymai man atrodo laiku ir vietoje, suteikiantys tekstui išskirtinumo (o dar kai pats puikiai pažįsti tuos rajonus!). Šmaikštus žiongliravimas žodžiais ir dviprasmybėmis, vos ne kiekviename sakinyje yrs kažkokia subtili ironijos "iziuminka".

Na, ir pati tematika - kaip apsaugos darbuotojas, kasdien matantis daug pačių įvairiausių žmonių ir visokių, dažnai netgi tragikomiškų situacijų :D , tikrai "užskiatau" prozą apie visokius ten pareigūnus, žulikus, chitražopus,  muštynes, lavonus, pjaustymus morge ir kitus panašius dalykus. Pasaulyje daug blogio, su juo turi kažkas kovoti, pats Dievas liepia mums tai ;) O skaityti apie blogį geri žmonės dažniausiai labai mėgsta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-10 22:12
ČakoPelėda
Kiek dalių planuoji? Kažkaip visai nenorėčiau, kad greit baigtųsi jis :-)

Man, kaip ir širšei, patiko tie intarpai – visi ;-) Labiausiai gal apie Fabijoniškes, ypač kur apie pupas :D
Ir dar apie paskalas, ir apie depresiją. Ai, viskas čia man patiko, išskyrus kelias smulkmenas, bet juk nebūčiau aš, jei nepaminėčiau :D
Užsižaidei su ta pelyte, man rodos : -) Manęs, kaip skaitytojos, netgi neįtikinai, kad ji tikrai panaši į tą pelytę, bent jau būtum užsiminus, tarkim,  apie nušiurusius bespalvius plaukus, surištus į uodegytę, surauktą nosytę ar kažką panašaus. Ir vardas laaabai jau mandras, kaip pelytei ;-) O netgi jei ir rasčiau panašumų, vis tiek nepatinka ta dirbtinai prisegta pravardė, juk tai tik šalutinė veikėja, ar ne?
Na o kad pareigūnai viens kitą vadina pravardėm, ar kažką mintyse pakrikštija, tai toj vietoj viskas OK man.

„Kiekvienam drąsuoliui nesisekė išeiti, kada pats užsimanė“  – gal nei vienam...?
„kompanija žaisdavo, lažindavosi, kortavo“ – tai gal tuomet visur būt.d. l. panaudojam?
O kas ta Daiva, kur mini toje pačioje pastraipoje, bet daugiau jau niekur nebe:  „Tiesa, tuo pasižymėjo ir Daivos, skrodžiančios lavonus,  gyvenimas“. Ar turėčiau prisimint ją iš pirmos dalies? Bet nepamenu...
Dar vietomis išlenda pasikartojimai, pvz. kur du sakinius paeiliui  užbaigi tuo pačiu žodžiu „gyventojų“ – ten, kur apie Pašilaičius rašai.
Bet pati pastraipa, prasidedanti „Devyniolikto amžiaus pabaigoje Pašilaičiuose gyveno...“ vis tiek patiko.
Toks, sakyčiau,  J. Petrovo stiliukas – na nerealus jis man :D:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-05 13:49
pikta kaip širšė
O man kaip tik patiko tie "enciklopediniai intarpai apie Vilniaus rajonus" - suteikia savitumo tekstui, atsiranda kažkoks išskirtinumas, pasakotojas nebėra visiškai beveidis. Plius man pati info visai įdomi pasirodė, gal dėl to.

Nors nieko nenutuokiu apie tardytojų darbo realybę, bet man visiškai aišku, kodėl jis gali įsivelti į pokalbį su liudininke apie jos hobius. Taip užsitarnaujamas pasitikėjimas ir nuimama įtampa. Galima tikėtis daugiau išpešti iš žmogaus, nei bejausmiu balsu beriant klausimus ir įvarant jam paralyžiuojantį stresą. Žodžiu aš tą momentą užskaičiau prie tardytojo profesionalumo, nors nežinau, ar tiesa :-))

Dėl viso kitu Egiui prieštarauti nedrįsiu :p
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-05 11:40
EgiZ
Antra dalis kiek nuobodesnė. Ne tik dėl tokios siužeto tąsos - tai suprantama - vyksta nuobodus tyrimas, bet ir dėl paties dėstymo.
Pavyzdžiui, tie tiesmuki enciklopediniai intarpai apie Vilniaus rajonus, apie atmintį, depresiją  ir pan. Jei būtų kaip nors sumaniau įkomponuoti į tekstą, o ne pradėtų skirsnio, gal taip nekliūtų.
A, dar apie šunis. Sunkiai įsivaizduoju seklį, kuris leistų sau per apklausą pusvalandį pliurpti apie šunų ypatybes.
Gal ir galima vieną žodį (čia: primesk) naudoti kaip veikėjo žymeklį, bet kai jis visada atsidūria toje pačioje pozicijoje (tiesioginės kalbos pradžioje), atrodo neskoningai.
Nurodant veikėją sinonimus derėtų vartoti saikingai, nebent jie būtų derinami prie situacijos, kaip nors veikėją apibūdintų. O čia Alenas/Odekolonas/pensininkas, Idalija/sekretorė/pelytė ir pan. vartojami nemotyvuotai. Tas pats ir kriminalistas/seklys. Dar šašlykinė/kavinė.
Vertėtų pamažinti asmeninių įvardžių, pvz.: ...įėjo sekretorė. "Idalija", - [ji] sušnabždėjo; Kriminalistas mėgo šaudyti. [Jis] išsitraukė ... pradėjo pokalbį [jis].
Sėkmės
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-04 21:29
Svoloč
Jaučiu, kad neblogai, charakteriai ir t.t.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-04 20:48
pb
pb
įtariu, kad erotikos čia xuj rasi.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-04 19:47
Blokuojas
Žmogiška... Nors ir nosis ne kaliausė, bet mėsa nėra žiema. Aš jaučiu šias emocijas, perskaitęs jūsų kūrinį: žmogiškumas, empatija, dramblys. Jūsų kūrinio pliusai yra: intertekstas, protas, išmintis. Jūsų kūrinio minusai yra: lėkštumas, neišprūsimas, beraštingumas. Pabaigai norėčiau pasakyti, jog jūsų kūrinys yra Profesionalus.


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-04 18:39
mephisto
Prisėdau ir prie ilgesnio teksto šį kart. Na, nesigailėjau (: Tik, reikia įsisavinti, jog prozoje, norint kurti neišgyventą aplinką, negalima kloti pamato vien stereotipais. Jei stabdžių nėra, dažnai rimtas kūrinys gali virsti šaržu, o šaržas - perspaustu šaržu. Kai kurie žodeliai lietuvių kalboje ne visai dera, kad ir, hmm, "Kompiuterastai darbo metu žaidžia stalo tenisą, - skundėsi Jonas taip garsiai". Mūsų kalboje žodis "skundėsi" įgijo gan specifišką, siauresnę nei kad žodynuose, prasmę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-04 18:05
pikta kaip širšė
Šitai daliai trūksta kabliuko šiek tiek. Ta prasme kabliukas pabaigoje - kaip tik laiku ir vietoje, bet iki tol kažkaip užsitęsia viskas.
Gali būti, kad skaitant nuosekliai (be pertraukos) šitas jausmas pradingtų, nes šiaip teksto apimtis nėra didelė ir turbūt puikiai įsilietų į bendrą pasakojimo tėkmę.

Spėju, kad rašėsi lengviau nei pirmoji :-) teip? :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-04 16:54
Erla
Mėgstu detektyvus.
Pirmoje dalyje taiklus pastebėjimas apie karjeros subtilybes.
Šioje dalyje:,,Istorijos, neparemtos rašytiniais šaltiniais, tėra paskalų rinkiniai.'' Kai perskaitai tokį sakinuką rodos užsimezga ryšys su autoriumi. Kaip tik praeitą savaitę teko skaityti vieno veikėjo spaudai ruošiamus atsiminimus apie begalinę žmogelio narsą sąjūdžio metais, kgb tardymus, bažnyčių pastatų ,,išmušinėjimus" iš tuometinės valdžios. Paklausiau, kur jo tardymo protokolai, kur raštai, pastatų perdavimo aktai ar pan. dokumentai? Pasirodo žmogelis pats save pasigiria, kitus neva komunistus šmeižia ir taip darosi sau piarą. Todėl jūsų sakinys man patiko ir sužavėjo. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą