Mieganti mirtis 2

Kažkas kažką kažkur slepia. Raimundas visuomet markstydavosi tai pajutęs.
Už penkiolikos minučių į seklio kabinetą įėjo sekretorė. „Idalija“, ji tyliai sušnabždėjo. Moteris, primenanti pelytę, patvirtino, kad vadas vadovavo puikiai. Raimundas erelio akimis stebėjo, kaip susirūpinusi sekretorė valėsi pilkos, ilgos, tiesaus kirpimo suknelės palanką. Kriminalistas rūpestingai pakalbino pelytę. Ryte, kuomet vadas mirė, ji atvažiavo į darbą taksi. Mat labai skubėjo.
- Nesinori vėluoti, - kaltai šyptelėjo Idalija. – Iš ryto užtrukau, reikėjo vedžioti šuniuką. Užsiplepėjau su kitais šunininkais.
Seklio patirtis diktavo pokalbį apie šunis. Kriminalistas retai ginčydavosi su sava patirtimi.
- Kokios veislės jūsų šuniukas? - meiliai paklausė Raimundas.
- Dvarniaškiukas. Maišytas su pudeliu, – atrodė, kad sekretorė ir dėl to jautėsi kalta.
- Pudeliai – antri pagal protą šunys pasaulyje, - nusišypsojo Raimundas. Patys protingiausi šunys pasaulyje yra borderkoliai. Ne itin sumaniems žmonėms reikėtų vengti su šiais šunimis sudarinėti sandėrius. Apsuks. Šunų pasaulio blondinės, pudeliai, rikiuojasi antrieji. Išvaizda dažnai apgauna. Vokiečių aviganiai, kuriuos galima sutikti ir tarnaujančius policijoje, užbaigia šį trejetuką. *
- Mano Markizas – labai protingas, - nusišypsojo sekretorė.
Raimundo patirties padiktuotas pokalbis užtruko. Paaiškėjo, kad Markizas žino, kada šeimininkei liūdna, jam patinka žiūrėti mokslinės fantastikos serialus, šuo puikiai klauso komandų, gražiai sutaria su dviem katėmis. Per pusvalandį paaiškėjo daugybė dalykų apie Markizą.
- Turbūt nelengva rūpintis gyvūnais. Gerai, kuomet vadovas geras, galima rytais pavėluoti ar išbėgti anksčiau. – Kriminalistas svajingai kalbino pelytę.
- Ką jūs, mūsų vadas griežtas. – Atsiduso ji. – Ir gyvūnų nemėgdavo.
- Paprastai administratorės daugiausiai žino apie vadovus... - nutęsė Raimundas.
- Jis nebuvo geras žmogus, - apsiniaukė Idalija. Akyse pasirodė ašaros. Žaibiškai susitvardžiusi, pridūrė: - Daug papasakoti negaliu, aš nedaug išmanau apie vadovo reikalus. Ateidavo anksti ryte, daug dirbdavo, susitikdavo darbo reikalais. Vadovavo, manau, gerai. Ir žmogus - geras, ką aš čia kalbu. Turbūt mirtis taip paveikė. Vienišas toks.
- Sakot, nebuvo geras žmogus? – Nepasidavė seklys.
- Tikrai gaila, kad anas mirė, – peliukišku ryžtingumu užbaigė temą sekretorė. 
- Gal kažkas norėjo jo mirties? – suabejojo Raimundas.
- Žinote, jis daug visokių ryšių turėjo. - Tyliai cyptelėjo pelytė ir iškart susigūžė.
- Kokių ryšių?
– Su kažkokiais svarbiais žmonėmis. Aš tiksliai nežinau, bet jūs gal atkapstysite. Gaila, kad negaliu jums kažkuo daugiau padėti. - Idalija kaltai nusišypsojo. 
Kartais mintis trinkteli kaip žaibas iš giedro dangaus. Taip nutiko ir Raimundui. „Daugiau ji nieko nepasakys“, pylė jam į galvą iš nežinia kur.
Kriminalistas ir susigūžusi pelytė pasikeitė keletu sakinių apie šunis ir draugiškai atsisveikino.

Atmintis neveikia kaip įrašymo juosta. Dažnai atsiminimus nuspalvina mūsų emocijos, mūsų norai ir požiūris į gyvenimą. Taip pat istorijos, skaitytos laikraščiuose, kitų žmonių pasakojimai, užduodami klausimai. Du žmonės tą patį įvykį po dešimt metų prisimins skirtingai. Sutuoktiniai dažnai ginčijasi dėl atsitikimų, nutikusių prieš dešimtis metų. Istorijos, neparemtos rašytiniais šaltiniais, tėra paskalų rinkiniai. Dalyviai linkę užmiršti faktus. Siekdami tai paslėpti, o kartais tiesiog iš smagumo, prikuria naujų. Kriminalistai žinojo, kokie santykiniai yra atsiminimai. Skirtingiems žmonėms užduodami tuos pačius klausimus, jie bandydavo atspėti, kas įvyko.

Vos tik Raimundas užsimerkė, ketindamas apgalvoti šį pokalbį, į kabinetą įsiveržė Alenas.
- Primesk, tik pirmą apklausiau. Čia ta bobikė, kur kognityviniam nesąmonių prirašė. Aukso kasyklos, o ne boba. - Odekolonas, padėjęs ant stalo atmintuką, spruko iš kabineto. Nemėgo klausytis savo kalbos įrašuose. Raimundas įkišo atmintuką į kompiuterį ir užsidėjo ausines. “Čia neoficialus pokalbis ir jūs labai padėtumėte... ” pasigirdo standartinė pradžia Aleno balsu.
- Koks buvo jūsų vadas? - švelniai ir įtaigiai paklausė pensininkas.
- Žinote, apie mirusius arba gerai, arba nieko, bet visi jo nekentė. - pasigirdo moteriškas balsas. - Jis, būdamas be galo protingas, mokėdavo pažeminti. Žinau, keletas žmonių net atsisakė didesnio atlyginimo. Mat, keliant atlyginimą, reikėdavo susidurti su mūsų gerbiamu vadovu. Sumals į miltus. Vadas iš vieno taip išsityčiojo, nes uniformos saga ištrūko. Vyras gėrė tris dienas po to pokalbio. Sakė, kad jausmas, lyg kiaušus nupjovė. O ramus ir ištvermingas vyras. Aišku, apie mirusius tai tik gerai, arba nieko. Vadas tikrai protingas. Fenomenialią atmintį turėjo. Kiekvieną atsiminė. Pamenu, kažkada pasakiau savo nuomonę. Nieko. Galvojau, kad praslydau, bet po dviejų metų mano vieno projektėlio ėmė ir nepasirašė. Niekas nesuprato, kodėl. Geras projektas. O aš žinojau. Manęs jis labiausiai nekentė.
- Jūs irgi turbūt jo nekentėte? - Džiaugsmo gaidelė nuskambėjo Aleno balse.
- Aišku, amžiną atilsį, jis man nepatiko. Bet nekentė jo visi. Su niekuo nesisveikindavo. Tu jam išgiedi “laba diena, gerbiamas viršininke”, o jis praeina kaip pro tuščią vietą. Žinot, ką jis man kartą pasakė? Aišku, apie mirusius tik gerai. Sako “Žinok, Aldona, aš neturiu problemų, aš esu problema”. Nemiegojau tris paras po to. Baisu, tik kas sukrebžda, o man problemos ima vaidentis.
- Tai kam dirbti tokiam tipui? - Odekolonas žmogiškai pasipiktino. Jų skyriaus vadovas šiuo metu atrodė vadovų idealas.
- Ogi, jei jau atėjai, tai nebeišeisi. Vienas bandė. Pabėgo į vežėjus. Ir ką jūs manote? Tas erodas, aišku, apie mirusius tik gerai, pasienio postus privertė jį tikrinti kiekvieną kartą po penkias valandas. Aišku, niekas nenorėjo laikyti vairuotojo, su prekėmis užtrunkančio po penkias valandas ant sienos.
- Kokia to jūsų buvusio darbuotojo pavardė?
- Kazlauskas, bet jis toks ne vienas. Turiu omenyje, ne vienas, bandęs išeiti. Aišku, ir Kazlauskų pas mus nemažai dirba, tiek čia, tiek pasienio postuose. Kiekvienam drąsuoliui nesisekė išeiti, kada pats užsimanė. Aišku, mes tai dirbom ir niekur nesidairėm. Girdėjau, pavaduotojui Tomui siūlė į Finansų ministeriją eiti, bet jis atsisakė. Suprantama, kodėl.
- Tai Tomas irgi nemėgo vado?
- Ir Tomas, ir Dainius. Sakau gi, visi. Kelintą kartą? - Aldona net pyktelėjo. - O žinot kodėl niekas nesiskundė?
- Kodėl? - suokalbiškai paklausė seklys.
- Dėl vado ryšių su politikais. Nieko čia per daug ir nepriskųsi. - Pergalingai pareiškė plepioji moteriškė. - Kažkam kažkokią paslaugėlę padarydavo, kažką pradžiugindavo, kažkieno purvinus apatinius matė. Pats Tapinas nieko negalėtų padaryti, va taip.
- Ką dar galėtumėte pasakyti apie savo vadą? - po ketvirčio valandos Aldonos tarškėjimo Aleno balse išnyko džiaugsmo ir visų kitų emocijų gaidelės.
- Išsiskyręs, vaikų neturi. Žmona jo psichinė. Tikrai, tikrai. Jai depresija. Nesuprantu, tinginių čia liga. Kažkoks išmislas, ne liga. Depresija vadinasi. – Septyni iš dešimties žmonių patyrė lengvesnį ar sunkesnį, ilgesnį ar trumpesnį depresijos epizodą bent kartą per savo gyvenimą. Likę trys nuoširdžiai to nesuprato. Aldona mėgavosi kiekviena pokalbio akimirka. – Man tai niekada nebūna depresijos. Po darbo grįžtu jau pavargusi. O vakare tai prie puodų, tai pasitvarkyti ką nors reikia, vasaromis sode plušu. Tiesa, dabar iš nosies ėmė bėgti kraujas.
- O anksčiau jo žmona lankydavosi darbe? – Odekolonas pabandė suvaldyti pokalbį, staiga ėmusį ristis į bedugnę. Vargų, darbų, aimanų, dejonių ir kraujo iš nosies bedugnę.
- Tikrai taip. Vieną kartą. Labai mandagi.  Aš, pamenu, ją mačiau. Iš akių supratau, kad psichinė. Akys tokios blausios, o įtūžis per kraštus liejosi. Na, čia labai seniai tai nutiko. Kiek gi jau metų, kai jie išsiskyrę? Gal dešimt? Nežinote?
- Ką dar galėtumėte pasakyti apie vadą? – ignoravo klausimą Alenas.
- Jums būtų šakės. Oj, kentėtumėte. – Grėsmingai pareiškė moteriškė.
- Kodėl? – įraše skambėjo pavargęs Aleno balsas.
- Pasižiūrėkite į savo plaukus. Su tokiais ilgais plaukais pas mus nedirbtumėte. Vadas, amžiną atilsį, griežtai laikėsi statuto. Uniformos turėjo būti nepriekaištingos. Gerai, jūs – ne rudaakis.
- Ką tai galėtų reikšti? – nusistebėjo pensininkas.
- Rudaakių vadas negalėjo pakęsti. Apie mirusius tik gerai arba nieko, bet ir šiaip gražių žmonių nemėgo. Tokie galėjo nelaukti nei paaukštinimo, nei kategorijos. O žinote, vis tik pinigėliai. Buvo pas mus tokia Auksė rudomis akimis. Žinote, kiek ji dirbo? Nuo ryto iki vakaro. Aštuntą namo eidavo. Niekada vadas jai žodžio nepasakė. Jos tiesioginis viršininkas, o ir mūsų pavaduotojai vis sakydavo, kad ji – puiki darbuotoja. Ir nieko. O dar buvo toks Aloyzas... 

Raimundas pastebėjo, jog mintys vis dažniau nuklysdavo šašlyko pusėn. Apskrudę minkštos mėsytės gabaliukai iškildavo akyse, ir pokalbis tapdavo nereikšmingu fonu. Seklį aplankė išganinga mintis, kaip dviem šūviais tik vieną zuikį nupilti. Mat kriminalistas šaudyti mėgo, o zuikių gailėjosi. Jis iš užpakalinės džinsų ištraukė aptrintą mobilųjį telefoną ir paskambino Alenui.
- Klausyk, varom šašlo? – pradėjo pokalbį jis.
- Raimi, atlyginimo vis dar nepervedė, - gailiai sududeno Alenas.
- Aš statau, o tu man trumpai papasakosi, kokius faktus sužinojai iš ponios Aldonos.
- Variantas, – visai nevyriškai sucypė Alenas.
- Gerai, skambinu Jonui, tas gi apklausinėjo antrą pavaduotoją. Ir ką ten dar?
- Kažkokį liudininkų Einšteiną. – Odekolonas žinojo tik vieną mokslininką. 

Projektuojant Fabijoniškes dalyvavo ekstrasensai. Neaišku, ar šis faktas atnešė rajonui naudos. Fabijoniškių pavadinimas kilo nuo vardo Fabijonas, reiškiančio „auginantis pupas“. Pupos šalia šašlykinės, gyvuojančios dvidešimt metų, neaugo.  Kavinėje sėdėjo trys vyrai. Sekliai gurkšnojo kokakolą ir kantriai laukė maisto.
- Už bylos realizavimą! – Jonas iškėlė stiklinę, nepaisydamas joje esančio skysčio, visai netinkamo tostui.
- Palauk, dar neaišku, ar turim bylą, - vis tik Alenas susidaužė. Jis dažnai burnodavo dėl keisto ir egzotiško policijai papročio jų skyriuje negerti degtinės. Slapčia džiaugdavosi, nes matė, kaip vyresni pareigūnai, jo mokytojai, pasibalnoję baltus žirgus, išjodavo į niekur. Odekolonui neįtiko tyrimo pabaigtuvės, pažymėtos bokalu alaus, taure vyno ar kokio kito gėrimo. Ypač jis nekentė Pinot Noir. 
Raimundas tylomis kilstelėjo stiklinę. 
- Tai kaip yra? – mąsliai paklausė jis.
- Lavono pavaduotojas Tomas pirmasis rado mirusįjį. Patikrino pulsą ir susinervavo. Kam nenutinka. – gūžtelėjo pečiais Jonas. Prieš porą savaičių šį jauną pareigūną buvo ištikęs panikos priepuolis. Tankiai plakė širdis ir apkabino jausmas „tuoj mirsiu“. Vienas iš dešimties žmonių patyrė vienokius ar kitokius nerimo sutrikimus. Jonas niekam apie tai nesakė, mat nemažiau bijojo Centrinės medicininės komisijos, lengvai galinčios atimti mėgstamą darbą dėl kryptelėjimų nuo psichiatrinės normos. Prisiminęs, seklys nusipurtė ir tęsė:   
- Kas iškvietė policiją, nepamena. Taip ir nesupratau, koks tas jų vadas. Tomas sakė ir apie gerą tvarką, Seimo užnugarį, gerus atlyginimus, ir apie nesiskaitymą su žmonėmis. Muitai tikrai gauna daugiau už mus.
- Palauk reorganizacijos, - kriuktelėjo Alenas, nors jis pats, matęs penkiolika reorganizacijų, šešioliktos nebelaukė. Jono akys matė tik Raimundą:
- Antrasis liudininkas pasitaikė labai rimtas. Atėjo į susirinkimo vietą septynios keturiasdešimt viena. Surašė man viską. Pabraižė, kur kas stovėjo, kai sužinojo apie mirtį, – jaunasis pareigūnas išsitraukė apsitrynusį lapelį ir padėjo ant stalo.
- Primesk, septynios, keturiasdešimt viena. – Pakraipė galva pensininkas.
  Sekliai tylomis žiūrinėjo popieriuką.
- Maniškiai pasakojo beveik tą pati. Tik nepaminėjo, kad sekretorė pakišo Dainiui kažkokius popierius. Pavaduotojas kelis pasirašė. - Raimundas pasikasė galvą.
- Ponia Aldona irgi minėjo, kad Dainius kažką pasirašinėjo. Primesk, jai pasirodė, kad sekretorė su Dainium kokį pusvalandį šnekėjo. O braižytojas rašo, kad tris minutes. Pasak kitų liudininkų, braižytojas teisus. Sumaištis prie lavono tęsėsi ne ilgiau dešimt minučių, - postringavo Alenas.
- O ką braižytojas sakė apie vadą? - Raimundui patiko liudininko, pateikusio schemas ir tikslų įvykių laiką, įvardijimas “braižytojas”.
- Nifiga nesupratau, kažką citavo. - nusiminė Jonas.
- Aha, norėtum, kad jie aiškiai kalbėtų. Paminėtų mums svarbias aplinkybes. Dar ir straipsnį pasakytų, kad mums nereikėtų sukti galvos. Nesitikėk, o išklausk, - pamokė Raimis.
- Primesk, svajonių liudininkai būtų, - nusijuokė Odekolonas. Konkuruodamas su jaunuoliu pridūrė: - Susidariau nuomonę. Vadas buvo šlykštus diedas.
Už lango nuaidėjo griaustinis ir blykstelėjo žaibas. Viskas užtemo ir prapliupo lietus. Net palangės drebėjo nuo vėjo gūsių.
Jonas irgi apsiniaukė. Raimundas paskubėjo nuraminti, esą visiems pasitaiko.
- Maniškiai irgi nemėgo lavono. Aišku, sakė, geras vadas. Blablabla. Matėsi, kažką slepia. Panašu, kad žmogus eidavo į darbą priešų ieškoti. - pastebėjo Raimis ir apibendrino:
- Vadinasi, buvusią žmoną reiks apklausti. Namie palandžioti. Kriminalistinius tyrimus paraginti - gal kokį atsisveikinimo raštelį rado, ar šiaip kokių įdomybių kompe. Žinoma, apie puodelius irgi paklausti.
Jonas atsipalaidavo.
Pareigūnai ištiesė dešines rankas delnu į apačią. Sužaibavo. Tamsūs seklių veidai spindėjo susikaupimu ir ramybe.
- Kas paskutinis, varo į si es ai, - iškilmingai pareiškė Raimis. - Vac ki či.
Raimundas ir jo kompanija žaisdavo, lažindavosi, kortavo. Kriminalistų gyvenimas stokojo gėrio. Sekliams reikėjo atsvaros. Medikai galėdavo pasidžiaugti išgelbėta gyvybe. Patruliai galėjo pasidžiaugti apgintais žmonėmis. Kriminalistai, narplioję žmogžudystes, lavonais nesidžiaugdavo. Net jei triumfuodavo teisingumas, tai nebūdavo  savalaikis triumfas. Per vėlai. Tiesa, tuo pasižymėjo ir Daivos, skrodžiančios lavonus,  gyvenimas. Tik ji nežaisdavo.
Darbų pasidalijimas kartais vykdavo žaidimo vas-ki-či, kitaip žinomo „Akmuo-žirklės-popierius“, pagalba. Kuomet šį žaidimą pradėdavo pensininkas, jis užbliaudavo „pa-mars-ko-mu“. Policijos pareigūnams sumakalavus rankomis paaiškėjo, kad paskutinis - Jonas. Dvejos žirklės sukarpė popierių. Tiek Raimundas, tiek Alenas galėjo drąsiai dalyvauti šio žaidimo čempionate**, tačiau nedalyvavo.
Praėjus valandai pašnekesių apie tyrimą, prie kriminalistų priėjo padavėja.
- Žinote, audra sugadino mūsų pečiuką, laša nuo lubų. Šašlyko nebus, gal salotų? - plačia šypsena pranešė ji.
- Ką? - pašokdamas iš vietos Raimis išpūtė krūtinę tarytum gaidys. Šis pareigūnas  tik kartą naudojo jėgą prieš moterį. Narkomanė su pavogtais kvepalais palindo po mašina. Niekas negalėjo jos iš ten ištraukti. Seklys sugriebė merginą už kojos ir jėga išvilko iš po mašinos. Narkomanės rankose raitėsi kardano velenas.
- Šašlyko nebus, - šaltai atsakė padavėja. Nueidama tyliai, tačiau pakankamai išgirsti, pridūrė:
- Chamas.
Alenas atsistojo ir apkabino Raimundą per pečius. Išsitraukė iš kišenės raktus, supakuotus užspaustame maišelyje. Sušnabždėjo apie kebabus ir mirusiojo butą netoliese. Pabarškino raktais. Pasiūlė visiems trims nuvažiuoti. Raimis susigėdęs nurimo.

Jeruzalės mikrorajono vietoje kažkada buvo bažnytkaimis, sutraukdavęs tūkstančius žmonių į Vilniaus Kalvarijas. Religingas buvo tik Alenas. Vėliau Jeruzalė traukdavo „Medžiotojų“ restoranu. Jeigu norisi papietauti gyvūnėlių lavonėlių (iškamšų) draugijoje, galima apsilankyti. Kriminalistus į Jeruzalę patraukė kebabai. Nepraėjus nė ketvirčiui valandos, trys sekliai stovėjo prieš Jeruzalės geltonus kioskelius. Storas rytietiškų bruožų savininkas kalbėjo tik rusiškai, tačiau pavaišindavo arbata. Kioskelyje buvo karšta. Kebabai garsėjo savo dydžiu ir maža kaina. Moterys valgydavo tik „mini“ ir skųsdavosi, kad persivalgė. Vyrai sukirto kebabus su vištiena tiesiog prie kioskelio. Sultinga mėsytė ir daug šviežių daržovių, susukta į lavašą Raimundui matant, nuotaiką pataisė. Važiuojant į mirusiojo namus, visus sutrikdė Jono pastaba:
- Kioskelis tai mažytis, kažin kur savininkas eina į tualetą ir plauna rankas?
- Bliat, Jonai, gal jau važiuok pas ekspertus išsiaiškinti, kas kompe? – Suirzo Odekolonas. Kriminalistai jauniausiąjį pareigūną išsodino iš mašinos tiesiog „Mykolo Riomerio“ viešojo transporto stotelėje.

Devyniolikto amžiaus pabaigoje Pašilaičiuose gyveno devyniasdešimt gyventojų. Dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje Gabijos, Medeinos, Žemynos ir kitomis gatvėmis vaikščiojo trisdešimt trys tūkstančiai gyventojų. Išlipę iš mašinos Alenas ir Raimundas narsiai žengė į šį skruzdėlyną. Tai buvo nedidelis žingsnelis kriminalistams, nedidelis žingsnelis šiam rajonui ir nepastebimas žingsnis žmonijai.
Pašilaičių mikrorajone tiesėsi Pašilaičių gatvė. Niekam nerūpėjo, kad gatvės ir paties rajono pavadinimai kartojosi. Čia išdidžiai stovėjo identiški, lyg rusiškoje komedijoje, dvylikaaukščiai namai. Prie jų šliejosi triaukščiai kotedžai, sudarydami uždarą kiemą, prikimštą mašinų. Viename iš jų sukiojosi Raimundas ir Alenas. 
- Klausyk, o čia tikrai aštuntas namas? - suabejojo Alenas.
- Velnias žino. - Gūžtelėjo pečiais Raimundas. Mėgdžiodamas moterišką balsą, pridūrė: - Kodėl jūs bandote atrakinti mano duris? Aš jums policiją iškviesiu.
- Primesk, moteriškė turbūt į kelnes privarė, - kvatojo Alenas. - Bandom dar kartą?
Šį kartą kriminalistai atrakino reikiamą butą.
- Čia kas, pirtis? - Nusijuokė Odekolonas. Jį pralinksmino prieškambaris ir koridorius, iškaltas devyniasdešimtaisiais populiariomis lentutėmis. Lentutės atrodė visai nepasikeitusios nuo tų metų. Kriminalistai, pašmirinėję po butą, atrado, kad beveik niekas nepasikeitę nuo devyniasdešimtųjų. Gremėzdiški odiniai baldai išsikerojo svetainėje, kiek kuklesni - miegamajame, medinės spintelės virš viryklės ir didžiulis kampas puošė virtuvę. Tik nauji plokšti televizoriai kiekvienoje patalpoje, išskyrus koridorių, ir moderni mikrobangų krosnelė išdavė laikmetį. Šaltas ir sterilus butas, be gyventojų požymių. “Kažkam pasisekė”, pagalvojo Raimundas. “Gaus beveik naują butą”. Pats savo buto nepuoselėjo. Kapinėse matė daug tobulų butų savininkų.
- Primesk, ateina pas tave moteris. Viskas ten, aistra. Ir staiga pasako, kad su tavim nesidulkins, nes tavo tėvė pultelis sudrožtas, - linksminosi Odekolonas, gumine pirštine apmautoje rankoje laikydamas televizoriaus pultelį, aptrauktą celofanu. Raimis prunkštelėjo. Kriminalistai rado gražiai sukabintus drabužius spintose, tvarkingai išdėliotus maisto produktus spintelėse.
- Tikrai galima nusižudyti, - pasitrynė apšepusį smakrą Raimundas. Pensininkas spragtelėjo pirštais ir išsitraukė telefoną. Surinkęs numerį, jis susikaupęs papasakojo apie vadą, engusį savo darbuotojus, gyvenusį labai tvarkingai, panašu, neturėjusį artimų žmonių ir mirusį nuo migdomųjų.
- Nežinai? Kaip tu ko nors nežinai? Tu juk protingiausia moteris pasaulyje. Mirties būdas? Tu angelas žemėje, būk mano žmona. Vis dar ištekėjusi? Ir aš turiu moterį? Lieku skolingas pietus. Kitą savaitę. - Krizeno Alenas. Išjungus telefoną, šypsena dingo:
- Pažįstama psichologė sako, kad migdomieji - bobiškas suicido būdas. Širšė la famė.
Akimirką, kai mąslios seklių akys susitiko, suskambo telefonas.
- Jonas, - pasakė Raimundas, - Jonai kalbėk, įjungiau garsiakalbį. Kas kompe?
- Kompiuterastai darbo metu žaidžia stalo tenisą, - skundėsi Jonas taip garsiai, kad girdėjosi visuose Pašilaičiuose. - Jų niekas pirštu nepalies. Išeis, ir ką? Į jų vietą niekas neateis. Joks programuotojas nesvajoja dirbti policijoje. Bet pažadėjo rytoj pasižiūrėti. Užtat puodeliai jau aiškūs.
- Ir ką? - Raimundas įsistebeilijo į savo mobilųjį.
- Abiejuose puodeliuose - migdomieji. Bet lūpų antspaudai tik ant vieno. Ant jo - ir lavono pirštų antspaudai. Turbūt DNR pasitvirtins. Kitas - nepaliestas, su antru pirštų antspaudų rinkiniu.
- Iš ryto ponas lavonas turėjo svečią, negėrusį užnuodytos kavos, - atsiduso Odekolonas. - Primesk, galvojau, gal šiaip numirė ar nusižudė.

* https: //en. wikipedia. org/wiki/The_Intelligence_of_Dogs
** http: //www. lrt. lt/naujienos/ivairenybes/27/151065