Mieganti mirtis 1

Birželis džiugino švelnia šiluma ir minkštu lietučiu. Tamsiaplaukis vyriškis barbeno pirštais į vairą ir įtemptai mąstė. Apžvelgęs stovėjimo aikštelę šalia Rimi parduotuvės, jis nubraukė nematomus pūkelius nuo pilkų marškinėlių ir džinsų. Raimundas* sprendė klausimą, kur pietauti.
Artimiausioje šašlykinėje šašlykai niekuomet nenuvildavo. Minkšta mėsytė būdavo pakankamai iškepusi ir lengvai atkandama, tiesiog tirpdavo burnoje. Marinuotos daržovės sprogdavo skoniu. Ryžiai, bulvės ar lavašas, ką bepasirinktum, sukeldavo tik malonius pojūčius. Pomidorai būdavo sodraus pomidorų skonio, ne iš tolo neprimindami prekybcentrio plastmasės skonio pomidorų. Nuvildavo laukimas, kartais besitęsiantis pusantros valandos, ir, be abejo, kaina. Dėl to kriminalistas Raimis pasirinko picerijų tinklo dienos pietus. 
Ryžtingai įžengęs į niekuo neišsiskiriančią piceriją, vyras jau prie durų paėmė lankstinuką. Padavėjai priėjus prie staliuko, išbėrė užsakymą kaip žirnius. Po pusvalandžio prieš kriminalistą, apžėlusį kelių dienų šeriais, styrojo makaronai, užkepti su jautiena. Iš riebaus ištižusio sūrio produkto, gausiai užbarstyto kupstais petražolių, kyšojo išdžiūvę sraigtiniai makaronai. Susisukę nuo pernelyg ilgo laukimo ar pernelyg karštos orkaitės, o galbūt net mikrobanginės krosnelės, jie priminė nudžiūvusio medžio šakeles. Raimis suraukė nosį. „Turbūt net hienos to neėstų, nors jos tokios neišrankios maistui“, atsiduso kriminalistas. Tiek jaunystėje, tiek dabar, sulaukęs trisdešimt trijų, jis mėgo skaniai pavalgyti. Tik dabar dažniau susimąstydavo apie tai, ką gyvenime nuveikė.
Pirmasis makaronas pasiekė burną, kuomet suskambėjo telefonas.
- Staigiai į muitinę, bus darbo, - Raimis išgirdo Aleno balsą.
- Kur?
- Jakšto ir Gedimino sankryža.
-Kas?
-Lavonas.
-Kada?
-Iš ryto.
Du vyrai kalbėjo ypatingai trumpai. Jie žinojo apie vienas kitą tiek daug, kad kalbėti beprasmiška. Pensininkas Alenas mėgdavo kalbėti. Pensininkas policijoje, skirtingai nei kitose populiacijose, dažnai būdavo keturiasdešimties metų vyras pačiame jėgų žydėjime. Žmonės nustebdavo ir pasipiktindavo. Pareigūnų žmonos tuo laiku imdavo kažką kalbėti apie “normalų darbą”. Pensininkai policijoje būdavo pražilę kaip ir visi kiti pensininkai.
Raimis nemėgdavo tuščiažodžiauti. Jis lengvai bendraudavo su nepažįstamais žmonėmis, norėdamas užmegzti su jais kontaktą, galėdavo palaikyti bereikšmius pokalbius, inicijuodavo smulkias apkalbėles, norėdamas sužinoti, kas vyksta kolektyve. Tačiau jam maloniau būdavo nekalbėti. Šis seklys turėjo daugiau žvaigždučių antpečiuose, dėl to pensininkas prisitaikydavo prie Raimio.

Raimundas pažvelgė į lėkštę ir jau trečią kartą atsiduso. Jei prieš skambutį jis svarstė galimybę palikti makaronų užkepėlę, kaip po pirmos nakties palikdavo kvailas moteris, dabar tos galimybės nebeliko. Raimis nevažiuodavo į žmogžudystės vietą nevalgęs nuo to laiko, kai, pamatęs savo pirmąjį lavoną, sugadino biologinius pėdsakus, išliedamas savo tuščio skrandžio sultis tiesiai lavonui ant pilvo. Kolegos sugalvojo net keletą nesmagių pravardžių. „Geriau būčiau pavalgęs“, tuo metu galvojo tik pradėjęs dirbti pareigūnas. Makaronai, aplieti sūrio produktu, greitai dingo tarp dygių trijų dienų šerių, Raimis sėdo į mašiną ir išrūko į muitinę.

Po dvidešimties minučių Raimiui įėjus į muitinės pastatą saulės spindulys apšvietė didžiulius laiptus. Pastatas dvelkė biurokratiniu šalčiu. Sklido gandai, kad čia net šilčiausią vasaros dieną galima pasigauti slogą. Dulkės sukosi ore. Valytojos plušo dieną naktį, tačiau muitinės pastato viduje karaliavo dulkes. Deklaracijų ir darbuotojų odos dalelės, mineralai ir cigarečių pelenai. Mokslui nežinoma, iš kur atsirado ketvirtadalis dulkių. Kelta prielaida, jog tai – kosmoso dalelės. Muitinėje kosmoso dulkės keliaudavo tranzitu, importuojamos iš kosmoso tolių ir eksportuojamos į netoliese esantį Neringos restoraną.
Visur išdidžiai stovėjo patruliai, zujo kriminalistinių tyrimų skyriaus pareigūnai. Raimis kantriai visiems kišo ranką. Patruliai ją stipriai suspausdavo, kriminalistinių tyrimų pareigūnai atkišdavo alkūnę, mat plaštakos skendo guminėse pirštinėse. Pasiekęs ketvirtą aukštą vyriškis pamatė Aleną ir nevalingai nusišypsojo. Lyg kokia merga pasimatyme. Ilgi ir garbanoti Aleno plaukai išsitašė. Dailiai priglundantys, tačiau suglamžyti ir dėmėti drabužiai. Gal dėl to jį praminė Odekolonu. Gal ir dėl dainos apie Aleną Deloną, negeriantį odekolono, geriantį dvigubą burboną. Siekiant išvengti painiavos - šio Aleno pavardė ne Delonas. Banali istorija, Aleno mama dievino Aleną Deloną ir sūnų pavadino jo garbei.
-Kaip yra? – pradėdamas pokalbį Raimundas uždavė nieko nereiškiantį klausimą. Klausimai gali būti uždari, reikalaujantys atsakymo „taip“ arba „ne“, ir atviri, paprastai prasidedantys „kas, kaip, kodėl? “, ir prašantys išsamesnio atsakymo. Kriminalistai pokalbio pradžioje dažniausiai uždavinėdavo atvirus klausimus. „Kaip yra“ - pats puikiausias Raimundo klausimas, mat pašnekovas į jį galėdavo atsakyti bet ką, kas jam atrodė svarbu.
- Mirė savo kabinete, miegodamas.
- O mes čia prie ko?
- Supranti, mūsų vadas, o čia muitinės vadas ir visa kita. – numykė Alenas. Jų skyriaus vadas kilo kartais pasitaikančiais kreivais karjeros laiptais. Tokie laiptai įmanomi tik policijoje ir panašiose įstaigose. Net jeigu skyriuje dirbantis darbuotojas dirbo prastai, atleisti iš darbo – neįmanoma misija. Valstybinė įstaiga. Tačiau galima pasiūlyti perkelti į kitą skyrių. Kaip? Ogi rekomenduojat kaip sumanų darbuotoją, vertą paaukštinimo. Ir meluodavo vadovai, siekdami nusikratyti kokiu netikėliu. Prastas pareigūnas, be galo laimingas, imdavo dirbti aukštesnėse pareigose kitame skyriuje. Kol to skyriaus vadovas suvokdavo, kas per paukštis pas jį dirba. Ir imdavo sukti galvą, į kokį skyrių netikėlį perkelti. Žinoma, paaukštinant. Tokie darbuotojai kas metus užlipdavo vienu laipteliu aukštyn. Pakildavo į neregėtas aukštumas. Vien dėl to, kad nemokėjo dirbti. Žinoma, Raimio skyriaus vadas manė, kad jis – sumanus pareigūnas, neįtardamas, kad karjeros laiptai – kreivi. Ir jautė pareigą rūpintis kiekvienu kitu vadu.

- Kol negausime medikų išvadų, persistengti neverta? Primesk, o jeigu pats užsilenkė? – Alenas viltingai pasižiūrėjo į Raimį.     
- Gal pradėkime nuo sutrumpintos kognityvinio interviu versijos? Klausyk, tu buvai seminare? - taip ir liko neaišku, kiek rimtai Raimis nusiteikęs dirbti.
- Ne, o geras? Kas per sutrumpinta versija? - Alenas nekentė naujovių. Visas seminarų žinias jis skirstė į dvi kategorijas. Pirmoji vadinosi “Man tai jau žinoma, nieko naujo”, o antroji - “To neįmanoma pritaikyti, praktikoje tikrai neveiks”. Bet kokios naujovės į šias kategorijas sklandžiai tilpdavo.
- Blevyzgų vakarienė, o ne seminaras. Bet visai tinka, kai reikia apklausti daug žmonių. Kiek mes čia turim darbuotojų? - Nei veido mimika, nei balso tonas neatskleidė, kaip rimtai Raimundas galvoja apie šią bylą.
- Apie penkiasdešimt.
- Normalios vestuvės. Einu, paieškosiu, mašinoj numečiau popierius. Kviesk Joną. Trumpaplaukį bėgiojančiomis akimis trisdešimtmetį Joną retai kas pastebėdavo. Dažniausiai klausdavo: „Kas tas Jonas? Iš kur jis išdygo? “ Seklių skyriuje niekas neprisiminė, kada ir kaip Jonas pradėjo dirbti. Viršininkas nedrįso jo kontroliuoti. Gal šį pareigūną policijos generalinis ar kriminalinės policijos biuro šulas įkišo į tarnybą? Geriau nerizikuoti. Raimis rizikuodavo ir dirbdavo su Jonu. 
Po penkių minučių trys vyrai stovėjo ratuku. Tarytum krepšinio komanda pertraukėlės metu jie kažką šnabždėjo, aiškinosi, mojavo rankomis.
- Bliat, kas per nesąmonė, - reziumavo Jonas. Žmonės nemėgsta pokyčių, nepaisant to, kad visuotinai priimta sakyti kitaip. Mat naujovių metu susidaro naujos neuronų jungtys priekinėje smegenų dalyje. Tam reikia energijos. Kartais net skauda galvą. Kuomet viskas būna įprasta - funkcionuoja kitos smegenų dalys. Viskas vyksta automatiškai. Nebereikia keiktis. Jeigu priklausytų nuo Jono - Loraine Hope** pleškėtų pragare, nes sukūrė naują metodiką. Ir Raimis raitytųsi iš skausmo šalia, mat doriems pareigūnams pasiūlė tą naują metodiką išbandyti. Kartu, Jonas puikiai suprato, kad ši metodika gali padėti.
- Žodžiu, jūs einate pas muitus, darote kognityvinį, pašniukštinėjate truputį, o aš pabūsiu si es ai ir varysiu į morgą. – apibendrino Raimis.
- Si es ai? – Alenas suraukė antakius.
- C. S. I., nežiūri? - Paklausė Raimis.
- A, tas durnas serialas. Primesk, prisižiūri visokios isterikės, po to prašo paimti pirštų antspaudus, kai iš rankinės mobiliaką ištraukia. Nori tų nerealių dalykų iš televizoriaus.
- Čia kaip tu žiūri pornuchą ir po to tikiesi to iš savo bobos, - mirktelėjo Raimis. Aleno veidas apniuko. Pareigūnas Raimis turėjo nuojautą. Tuo metu apie savo nuojautą, kaip ir apie Odekolono moterį, Raimis negalvojo.
- Gal vėliau po šašlykiuką? - viltingai paklausė Raimundas.
- Atlyginimo dar nepervedė, - niūriai pastebėjo Alenas. Šašlykiukas išsisklaidė kaip miražas dykumoje.

Netrukus Raimis buvo morge. Pareigūnai retai čia užsukdavo. Dažniausiai sulaukdavo dokumentų ir tiek. Tačiau šį kartą seklys nerimavo. Kuomet nerimaudavo, jam geriausia būdavo kažką daryti. Ant jo šaldytuvo puikavosi kolegų dovana - magnetukas “svarbeuse kaška dariti”. Raimis dažniausiai darydavo viską gana nuosekliai ir protingai.
- Pareigūnai retai čia užsuka, - vietoj pasisveikinimo pasakė juodaplaukė išblyškusi mergina.
- Labas, - atsakė Raimis. - Einam, apžiūrėsim, papasakosi?
- Aš gal tik papasakosiu, - mergina susisiautė į medicininį chalatą.
- O ką?
- Žinai, galvojau vakarieniauti.
- Taigi, morge dirbi, sumuštinius galėtum ir ant lavono pilvo pasidėjus valgyti, - mirktelėjo pareigūnas.
- Nemėgstu lavonų. Nuo pirmo kurso nemėgau. Ir dabar nelabai. - Nudelbė akis mergina. Šios jaunos darbuotojos oda įgavo ją supančių keramikinių plytelių melsvą atspalvį. Raimiui ji priminė Mirtišę iš Adamsų šeimynėlės. Žavinga, pagalvojo jis.
- Kuo tu vardu?
- Daiva, - mergina pažvelgė Raimiui tiesiai į akis.
- Tai kaip nutiko, kad tu dirbi morge ir nemėgsti lavonų? - rūpestingai paklausė Raimis.
Kriminalistas sužinojo, jog Daiva niekada nebuvo pirmūnė, o rezidentūroje reikėjo kažkur dirbti. Poliklinikoje ji ilgai neišlaikė. Senyvi žmonės skųsdavosi jai įvairiais negalavimais, kuriuos Daiva vadindavo “senatvė”. Po kiek laiko senyvi žmonės pradėjo skųstis ja. Jie nenorėjo būti seni ir paliegę. Iš pradžių tyliai, tarpusavyje. Po to garsiai koridoriuose. O vėliau ėmė skųstis vedėjai. Vedėja tyliai pasiskundė morgo direktoriui. Vėliau garsiai poliklinikos direktoriui. Susitikus Daivai, skyriaus vedėjai, poliklinikos ir morgo direktoriams įvyko tylus pokalbis. Jo metu Daivai buvo pasiūlyta pakeisti rezidentūrą ir darbo vietą. Teismo medicinoje trūko rezidentų. Universitete užmerkė akis, jog Daiva pusmetį praleido. Ir ji ėmė dirbti vietoje, kur pacientai nesiskųsdavo. Atlyginimas buvo mažas. Išgirdęs šią istoriją iš Daivos, su daugybe skundų likimu ir jo veikėjais, Raimis pamiršo Mirtišę. Pasakojimas skambėjo isteriškai vaikiškai. Žavesys išblėso.
- Kas su lavonu?
- Mirė perdozavęs migdomųjų. Trumpai tiek. Dokumentus išsiųsiu, ten bus visko daugiau.
- Skanių pietų, - atsisveikino Raimis, pyktelėjęs ant savęs, kad paklausė merginos apie jos karjeros vingius. Jis irgi buvo alkanas.

Tuo metu du sekliai stovėjo muitinės pagrindinėje salėje. Keturiasdešimt keturi žmonės buvo susigrūdę vienas prie kito. Kai kurie net nedrįso kvėpuoti. Viena moteriškė dėl to apalpo. Jai skubiai suteikė medicininę pagalbą. Keturiasdešimt trys žmonės žiūrėjo į policijos pareigūnus.
- Vadinasi taip, - pradėjo Alenas. – Dabar prašyme jūsų užpildyti lapus, kuriuos mes išdalinsime. Čia surašyti klausimai apie šį įvykį. Pildykite viską, ką atsimenate. Ko neatsimenate – nerašykite.
Jonas ėmė dalinti sutrumpinto kognityvinio interviu lapus, pasigirdo šiušėjimas ir rašiklių paieška.
- Gal mes galime skirstytis ir namie užpildyti? Mes čia nuo pat ryto. – Kiek grėsmingai nuskambėjo senyvo muitininko balsas.
- Galite. – Taikiai atsakė Jonas. – Bet užpildyti turite prieš išeidami.
Tokiu būdu surinkę keturiasdešimt trijų žmonių pirminius parodymus, pareigūnai išskubėjo į Vilniaus komisariatą. 

2006 metais Delfi naujienų portale pasirodė antraštė „Duris atvėrė naujas Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato pastatas”***. Straipsnyje buvo rašoma - „Buvusi grąžtų gamykla po kelis metus trukusios renovacijos tapo šiuolaikišku pastatu“. 2006 metais Delfi antraštės dar buvo panašios į antraštes. Galima ginčytis, ar padengtas skarda pastatas atrodė šiuolaikiškai. Kai kurie ginčijosi. Pareigūnai pastebėjo, kad įjungus keletą arbatinukų, išmušdavo elektros saugiklius. Tais metais kai kurie policininkai mokėjo tik įsijungti kompiuterį. Jie greitai suprato, kaip išvengti šio darbo. Ilgainiui elektros instaliaciją sutvarkė, o policijos pareigūnai pramoko dirbti kompiuteriais.

Vakarop didelis skardinis komisariato pastatas ištuštėjo. Viename jo kabinete Jonas ir Alenas, apsikrovę popieriais, šlamštė picą. Įėjęs Raimundas susiraukė. Šalimais esančios picerijos gaminys į picą panašėjo tik išoriškai. Ant sukeptos tešlos pagrindo raitėsi pigiausios dešros gabaliukai, mėtėsi apdžiūvusios ir permirkusios dešros riebaluose daržovės. „Kodėl“, Raimis pakėlė akis į dangų. Paėjus nuo komisariato dešimt minučių, nedidukėje kavinėje kepė puikias gurmaniškas picas. Pareigūnas Raimundas ypač mėgo keturių sūrių picą. Sodraus skonio kokybiška sūrio įvairovė ant traškaus, tačiau minkšto pagrindo, pasotindavo ir nuramindavo.
- Junkis, - Alenas paslaugiai pastūmė kėdę.
- Kaip yra? – pasidomėjo paniuręs Raimundas.
- Visai geras dalykas tas kognityvinis. Primesk, apie keturiasdešimt žmonių nieko įdomaus neparašė, gal tik penkis, šešis užteks apklausti. Trys rado lavoną, pora viską labai gerai pamena, vienas šneka visiškas nesąmones. Aj, ir dar viena boba apsivertė, kvietėm greituškę. Tie tai debilai, atvažiavo, sakė, kad kažkoks emocinis šokas. Muitai išvis kažkokie ištižėliai. Primesk, emocinis šokas, nes lavoną pamatė. – Alenas dar ilgai būtų postringavęs apie šiuolaikinių statutinių organizacijų ir medicinos įstaigų darbuotojų požiūrio į emocijas ypatumus, tačiau jį nutraukė Jonas:
- Dar budėtojas gali būti naudingas. Iš ryto visi skubėjo į susirinkimą. Gal jis ką nors matė. Aišku, jei muitinės vadovas mirė ne sava mirtimi. – Jonas klausiamai pažvelgė į įėjusį pareigūną.
- Perdozavo migdomųjų, - atsiduso Raimundas. – Ką mes žinome?
- Iš ryto visi darbuotojai ėjo į susirinkimą. Kvietimą gavo elektroniniu paštu. Vadovas ilgai nepasirodė. Du vado pavaduotojai ir jo sekretorė nuėjo pakviesti. Kiti avinai nusekė iš paskos. Vienas su sekretore liko už durų, kitas pravėrė duris ir puolė į paniką. Iš parodymų supratau, kad dejavo, jog visi liks be darbo, mat vadovas mirė. Kai kurie darbuotojai irgi puolė į paniką. Čia turbūt irgi e-mo-ci-nis šo-kas, - išskiemenavo Jonas. Niekas nežinojo, kaip pats Jonas tvarkydavosi su emocine įtampa. Po sunkių įvykių darbe vakarais jis verkdavo.
- Sekretorė užėjo, vėliau užėjo ir tas kitas pavaduotojas. Nuramino besiblaškančius darbuotojus. Vis tik valstybinė įstaiga, niekas be darbo neliks. Iškvietė policiją. Beje, aš nuo ryto buvau, tai kabinete buvo du puodeliai. Aš juos užrodžiau si es ai, lauksim rezultatų. – išdidžiai pareiškė Jonas. Jauniausiam šios grupės pareigūnui Raimundas patiko. Vyriškis atkartodavo kai kuriuos savo dievuko žodžius.
- O gal nusižudė? Primesk, prisirijo migdomųjų ir arivederči. O mes čia prakaituojame, aiškinamės. – Alenas viltingai pasižiūrėjo į Raimį. 
- Prakaituoji? Įsijunk kondicionierių. – Raimundo atsakymas nesuteikė vilties. Kondicionierių policijos komisariate nebuvo.
   
Sekliai dar porą valandų tarėsi, ką daryti toliau. Vėliau artimiausiame prekybcentryje Raimundas nusipirko kefyro ir batono. Menkai pavalgęs jis ilgai negalėjo užmigti. „Nusižudė ar buvo nužudytas? O gal išgerti alaus ar pasižiūrėti „Sostų karų“ seriją? “ kriminalisto galvoje šmėkštelėjo paskutinė mintis prieš miegą. Sapnavo didelę krūtį, kurios vis nepasisekdavo apkabinti.

Rytas už vakarą protingesnis. Ypač jeigu viską suplanuoji vakare.  Kriminalistai iš ryto buvo užsiėmę.
- Gerbiamas Dainiau, čia nėra oficiali apklausa, greičiau neformalus pokalbis. Tiesiog noriu daugiau sužinoti, - pradėjo Raimundas. Stambus, žilas, penkiasdešimtmetis, gerbiamas Dainius išdidžiai linktelėjo.
- Sakykite, koks jis buvo, tas jūsų vadas? Jūs, kaip jo pavaduotojas, turėjote jį neblogai pažinoti.
Muitinės vadovo pavaduotojas įsitempė lyg styga.
- Geras vadas. – Dainius nusuko akis. – Šeimos neturi, muitinė – visas jo gyvenimas. Ateina septinta ryto, aštuntą tylomis ima sukti ratus po kabinetus. Niekas nevėluoja, visi bijo. Pas muitinėje tvarka prie jo yra. Buvo... Jeigu koks klausimas nesprendžiamas –  trinktelės kumščiu į stalą. Kaip jis pasakys, taip ir bus. Pasakydavo, būdavo...
- Gal galite papasakoti, kas nutiko vakar dienos ryte?
- Aš miegu sunkiai, taigi, iš vakaro tikrinau elektroninį paštą. Radau kvietimą į susirinkimą... Iš ryto pats pirmas atėjau. Gal be dvidešimt aštuonios. Greitai ir kiti atbėgo. Sėdime, laukiame vado. Anas nuo septynių iki aštuonių savo kabinete kiurkso. Kiurksodavo... – muitinės vadovo pavaduotojas susikūprino.
- Čia ryte? – pasitikslino Raimundas.
- Taip, taip, ryte. Na gal iki devynių pralaukėme. Jis ateidavo, kada norėdavo. Tada aš, Tomas ir Idalija nuėjome jo pakviesti. Įėjom, ogi vadas miega. Mirė... Tomas užpanikavo, iškvietėm policiją.
- Kurioje tiksliai vietoje jūs buvote, kai pamatėte, kad vadas mirė?
- Kas čia per klausimas? – gerbiamas Dainius išraudo. – Aš ką, koks įtariamasis? Žinai, kas aš toks? Aš tavo vadą pažįstu! Aš tave iš darbo už tokius klausimus atleisiu!
Policijos pareigūnai turėjo posakį „Jeigu tavęs šiandien niekas neatleido iš darbo, reiškia dirbai prastai“.
Raimundas išklausė pasipiktinimo, paaiškino, jog tokių klausimų klausia kiekvieno, pasiūlė stiklinę vandens. Šiaip ne taip nuramino įsijautrinusį vyriškį. Tas, išeidamas, ranką padavė beveik draugiškai. Likęs vienas Raimundas markstėsi kaip katinas gavęs grietinės.

*Įvykiai ir personažai yra sugalvoti. Bet kokie sutapimai su realiais įvykiais ar žmonėmis yra atsitiktiniai. O šašlykinė (kitaip barbekiu baras) yra reali.
** http: //www. selfadministeredinterview. com/
***http: //www. delfi. lt/news/daily/lithuania/duris-atvere-naujas-vilniaus-vyriausiojo-policijos-komisariato-pastatas. d? id=8324527