Čiukurakai,
labas, pamaloninta apsilankymo tamstos :) ir ne tuščio apsilankymo, su pasisakymu.
tai sakai Jūsų kaime, mhmm; žinok ir mūsų kaime tręšta tai jau prieš pasiruošimą tręšti, o nebus šūdo, kaip Lietuvos kaime sako, tai nebus ir gero grūdo...
tik gal santykis į tręšti yra išskirtinis, o juks viskas ten pat ir grūdas iš jo šūdas, matai
čia jau ne šūdo ir ne grūdo bėdos, o turimame santykyje disharmonija, kada yra atmetamas, paneigiamas tręšta.
žiedas žydi ir nužydi vandenį, vanduo žydi ir žiedas nuvysta - ateina gyvenimas ir mirtis išeina, bet žmogus žino, kad šūdas negerai o grūdas gerai, ir kol jis taip žino, jis muša negerą musę, ir užgauna žiedelį, o drugeliai nežino, ir jie atskridę ant varnalėšos, nutūpę džiugina akį šabakštyno landšafte.
tręšta yra tręšta, o jau kai subiro, tai nebežydi oro-ir virsta trąša...
kiekviename kaime yra ir tokių, kurie galvoja, kad mokytojas į tualetą neina, o ir spindinti lelija ne priešingybė dumblui.
be šaknų nėra ir žiedų.
bet yra kaimuose ir tokių, kurie žino daiktus harmonijoje.
- Aš asilas;
- aš pilvas to asilo;
-Aš mėšlas kurį iškrovė tas asilas,
- aš kirminas tame mėšle;
- KĄ tu veiki mėšle?
- ten aš leidžiu savo vasaros atostogas.
- Gerai, dabar duok man vaisių, - susitaikydamas su pralošimu pirmasis, atsakė antrąjam, su kuriuo abu buvo susitarė, kad laimėjusysis bus tas kuris jį praloš, ir prizu bus koksai nors vaisius. :)
...tręšta...tręšta orą pakvipusį... skaitytojui suprasti reikia: tręšta oras bijūnų kvapais...
Mūsų literatūta turtinga ir graži visose žanruose, nepamirštant ir prozinės poezijos, į kurią įvedamos groteskos, spėlionės ir pan. žinoma, kiekvienam - savo, kaip ir savas skaitytojas...
Visos kalbos priimtinos jas taisyklingai vartojant, meiškraipant gramatikos ir nepamirštant sintaksės, kaipo reiškiamos paniekos ir nepagarbos pačiai tautai...
Sėkmės.
sudėsim skyrybos ženklus bandančiam kelnaites užsidėti per galvą (tai ne sunku, tai kvaila jas dėtis per galvą )
išlaša bijūnų gniūžtės, tręšta,
orą, pasibaigusios liūties, pakvipusį - (kokiu būdu jos tai daro - tręšta orą pakvipusį? žemiau)
baltas galvas į šalis, ratu ištaškę
žydintys bijūnai, šalia juosvo miško,
vienkiemio sodyboje,
po langu, nedažytomis medinėmis langinėmis,
užvertomis;
( ir kas dar tenai visumoje, šalia juosvo miško po liūties, vienkiemio sodyboje?)
siela vakaro
po pirmą, šlapią sniegą braido,
žolėje,
kur žiedlapiai balti sukrito...
kur jums neteisinga ir kas sakinių konstrukcijoje,
čia poezija (ne filosofija)
nuotaika, atmosfera;
laikas - vakaras-sutemos, po liūties, bijūnai varva-lekuoja, išsklidę ir galiausiai jau žydėjimo pikas, ne tik varva, bet ir žiedlapiai byra, sutemose švyti, boluodami, kaip pirmas sniegas; paimkite bijūno žiedą po liūties į delnus- jis varva kaip gniūžtė tirpsta.
nuotaika- atmosfera. kai saulė už miško nors ir palei horizontą ritasi kamuoliu, šią pus miško jau bus tamsu-šešėlyje miško, o žiedai dar baltesni-švyti. būna taip, liūtis praėjo, ir išsigiedrijo tada kai saulė už horizonto- dangus tik pašvaiste- o ant žolės tamsu, bet kvepia, viskas permerkta vešliai, kaip šlapdriba.
kokią prasmę gaudote, skyrybos ženklų nesusidedate, ar ne lietuviai esate mhmmm