Rašyk
Eilės (68463)
Fantastika (2069)
Esė (1632)
Proza (9920)
Vaikams (2358)
Slam (54)
English (1045)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





ČakoPelėda ČakoPelėda

Ragana (II dalis)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


-Nemandagu nesisveikint su teta, Aušrele, na gi, pasakyk tetai labas, - protindavo mane mama, pastebėjusi, kaip nunarinus galvą, bandau prasprūst nepastebėta.

-Zdrste, - sumurmėdavau panosėje rusiškai, beveik netardama balsių, bet tada jau nori nenori tekdavo pašnairuot į tą veidą.

O, koks tai buvo veidas! Regėdavau jį vaikiškuose košmaruose,  jis iškildavo man prieš akis didžiausios grėsmės akimirkomis. Jei skęstant kas traukdavo mane gilyn, tai būdavo ji. Jei pasijusdavau smaugiama, praplėšus akis, pamatydavau būtent šį gąsdinantį veidą.

Tas veidas buvo tarsi  negrabiai sudurtas iš dviejų skirtingų dalių. Viena jo pusė – tiesiog senos ir popiktės moters veidas, išvagotas gilių raukšlių ir suvargęs.  O dešinioji pusė - pasmukusi apačion, todėl viena akis buvo gerokai žemiau už kitą, bet ar tą plyšį galima pavadint akimi? Užkritusiu, nelygiu, tarsi gumbuotu voku, palikusiu tik siaurą griovį, iš kurio piktai blykčiojo žaibai? Ar galima pavadint lūpomis žemyn išlenktą kreivą, tarsi blogai sudygsniuotą brūkšnį? Smakras keistai sutrauktas, kakta toje dalyje pasmukus ir tarsi užkritus ant susišiaušusio antakio. Kiemo berniūkščiai juokavo, kad vaikystėje ją greičiausiai bus pervažiavęs vikšrinis tankas.

Valė niekuomet nesišypsodavo ir netgi neatrodydavo nusiminusi. Įprasta jos išraiška buvo pikta, netgi pagiežinga, kartais tą jau ir taip subjaurotą veidą iškreipdavo keista grimasa – lyg ji būtų sumaniusi šaukti, bet paskutinę akimirką persigalvojusi.

Ir tai dar ne viskas – Valė turėjo kuprą, didžiulę kuprą. Galva įtraukta į pečius, plaukai amžinai susišiaušę, nenusakomos spalvos – lyg tamsiai rudi su nemaloniu ugniniu atspalviu, saulės šviesoje beveik raudoni.  Jos viena koja buvo trumpesnė už kitą -  skirtumas toks ženklus, lyg kas būtų patrumpinęs ją pjūklu. Keista ir nemalonu buvo žiūrėti, kaip Valei judant ta koja tabaluoja, lyg būtų guminė. 
Kai mes prasilenkdavom, ji, rodos, tyčia tuos savo ramentus stato taip, kad prispaustų man koją, todėl aš prisišliedavau prie sienos, užmerkdavau, galvą pasukdavau į priešingą pusę ir laukdavau, kol grėsmė praeis.

Mes, vaikai,  vadindavom ją ragana, o tiksliau  -  „baba jaga“ .  Ir kaip tikra ragana, ji globojo bene visas kvartalo kates. Kadangi mūsų buto langai buvo visai šalia, jau ir mama pradėjo skųstis dėl nuolatinių jos globotinių chorų naktimis.

„Mau, aaaaau, maaaau“ – rėkdavo jos garsiai ir įkyriai, visai kaip maži vaikai, todėl mama naktį dažnai nubusdavo ir lėkdavo žiūrėt, ar nepabudo kūdikis. Bet raganai tai buvo nei motais, ji tvirtai užsimojo prisiviliot visas miesto kates.
Užtat toji ragana siaubingai nekentė šunų, ypač Nadios mažos baltosios  bolonės Topo.

Topo Nadiai pavydėjome visi. Dar prieš atsikraustant pas veteranus, buvau iškėlus mamai ultimatumą: arba sesutė, arba šuniukas, bet dabar nuoširdžiai gailėjusi dėl to. Kol mano sesutė išmoks bėgiot, kalbėt ir žaist, dar nežinia kiek laiko praeis, o štai Nadia kasdien vedžioja  savo šunelį, lydima būrelio susižavėjusių draugų.

Topukas bemat tapo kiemo numylėtiniu,  ir nors, skirtingai nei dauguma mažųjų veislių, be galo mylėjo vaikus, tačiau visiškai nepakentė kitų gyvūnų. Matyt, šuneliui  atrodė, kad jis - didžiulis ir nenugalimas, todėl narsiai puldavo net senbernarą iš paskutinės laiptinės, o tas buvo tiek pripratęs prie mažylio isterijų, kad net nesivargindavo urgzti. Tik nustumdavo nenuoramą savo didele kampuota galva ir žvelgdavo savo liūdnomis šuniškomis akimis, lyg jam būtų savotiškai gaila tokio menko, tačiau tuo pačiu ir drąsaus padarėlio.

Rodės, mažoji bolonė nekentė tik vieno žmogaus visoje planetoje – tai Valės. Net iki užkimimo lodavo ant jos,  aršus ir pasišiaušęs, to mielo šunelio nebūdavo įmanoma atpažint. O Valė vis vydavo jį savo ramentu – gynėsi lyg nuo nelabojo.  Nors tas pūkų kamuolėlis daugiausiai būtų sugebėjęs perdrėksti Valės kojinę, jis niekuomet nėra priėjęs arčiau, nei per ramento ilgį.

Todėl, kai jau paaugęs Topas, kartą pasprukęs pas kales ir negrįžęs nakvot, jau paryčiais buvo rastas po Valės langais nudvėsęs, niekam nei abejonių nekilo, kad piktoji ragana bus nunuodijus dar jauną ir gyvybingą šunelį.

Nadia, savo draugių palaikoma,  suorganizavo pasipriešinimo būrį. Valė negalėdavo atsidaryti lango, nes į butą tuo atskriedavo pagalių, smulkių akmenukų ir visokių šiukšlių, ant jos baltų buto durų nuolat puikavosi užrašai „Баба-яга“, „Убийца“ ir panašiai  - vakare tas rašliavas nutrynus, ryte ji vėl rasdavo tą patį, todėl ilgainiui liovėsi kaskart juos taip skrupulingai šveitusi. Iš to, kad parašyta kreivomis spausdintinėmis raidėmis, o  raidės „я“ pilvas - pasviręs į priešingą pusę, buvo akivaizdu, jog rašyta vaikų.

Nadia, žinoma, pati nedarė nieko – mažoji gudruolė užsiundė ant raganos kaimynus broliukus – vyresnysis Kabanas jau ėjo į antrą klasę, jaunesnysis Mucha dar tik paruošiamojoje – bet jie abu nuolankiai tarnavo tai juodaplaukei žaliaakei  viso pusšeštų metų gražuolei.

♣♣♣
Vieną sekmadienio popietę, Bronė prikepė pyragėlių ir susikvietė kiemo vaikus. Tik šįkart ne tik mergaites, kaip įprastai, o ir broliukus.
Užsiminė, kad pradžioje gardžiuosimės pyragėliais su mėsa, užsigerdami karšta kakava, o po to visi draugiškai kibsim į talką.  Skubėdami kirtome pyragėlius ir nekantravom patirti, ką gi šiandien bus sumąsčius mūsų nenuspėjama kaimynė. Jau nekart visi drauge rinkome vaistažoles, vėliau Bronės negyvename kambaryje jas džiovinome  ir pridavę į punktą, pasidalinome pinigus po lygiai – aš gavau devynis  rublius ir beveik visai vasarai turėjau savo o pinigų ledams! Nekart su dėde Vania kėlėme lesyklėles zylėms, tik iškritus pirmajam sniegui, įrengėme čiuožyklą už namo,  tačiau dar niekuomet nesame dalyvavę talkoje!

Netrukus,  apsiginklavę kempinėmis, skudurais ir kibirais,  išėjom laukan. Baba Bronė palydėjo mūsų negausų būrelį iki mano laiptinės ir pasiūlė ją pakeist taip, kad kaimynai manytųsi pakliuvę į svetimą namą.
Tačiau pirmiausiai reikėjo išvalyt Valios duris, staktą, sienas -  visa tai, ką patys vaikai buvo apipaišę. Jau net ir mano tėvams buvo įgrisęs tas chuliganizmas, mat įžeidimams nebeišsitenkant  ant Valės durų ir aplink jas, gerokai kliūdavo ir mūsų sienoms.  Be įprastų keiksmų, čia puikavosi net svastikos, o kartą ant laiptinės durų kažkas pakabino vyriško organo nuotrauką, iškirptą iš pageltusio žurnalo.
Akivaizdu, kad mūsų laiptinės niokojimo akciją bus nusitvėrę ir kitų laiptinių ar net aplinkinių namų chuliganai.

Netgi broliukai, kurie nemažai prisidėjo prie tokio savotiško mūsų laiptinės išgarsėjimo, šveitė sienas net liežuvius iškišę. Nepraėjus nei porai valandų, laiptinė išties pasikeitė neatpažįstamai. Baltutėlės sienos, nušveisti turėklai, grindys, net langai! Ant sniego išpurtėme kilimus kojoms nusišluostyti (keletas kaimynių, pamačiusios, kad padėtis rimta, čiupo savo dėmėtus kilimėlius ir puolė juos skalbti), nušveitėme karamelės spalvos linoleumą, kuriuo buvo išklotos mūsų laiptinės grindys,  tačiau valytojos jo taip nenublizgindavo, kaip kad tai padarėme mes, entuziastingai nusiteikę vaikai.

Praeidami kaimynai mums šypsojosi, gyrė, berniukams tapšnojo per petį, senutė iš antro aukšto pavaišino saldainiais, o moteris didžiuliu pilvu, visa pūškuodama, atitempė kambarinę gėlę ilgais siaurais lapais, pasodintą į didžiulį rudai žalią vazoną ir pastatė ją laiptinėje ant palangės.

Talkai besibaigiant, lėtai girgždėdamos atsivėrė laiptinės durys ir anksčiau nei išvydome pačią Valę, ausis pasiekė grėsmingas ramentų taukšėjimas. Visi nuščiuvome.
Rodės, ji nematė nei šešių porų akelių, bemat susmigusių  į ją baugiai, bet drauge ir smalsiai, nei akinamu baltumu spindinčių savo pačios durų.  Kaip visuomet susišiaušus ir raukydamasi, pagiežingu veidu nužvelgė baugščią šypseną išspaudusią Bronę ir gergždžiančiu balsu išrėžė:

- Patarčiau liautis vaidinus šventąją ir nelįst, kur tavęs niekas neprašo.
Bronei nuolankiai tylint ir vis dar taip pat bejėgiškai šypsantis, staiga išraudo, išplėtė savo sveikąją akį ir kad suklyks:
- Nešdinkis man iš akių, nes prisiekiu, priplosiu kaip musę! - užsimojusi ramentu, tarsi patvirtino savo ketinimo rimtumą, Valė savo grasinimą išrėkė taip garsiai, kad vienos po kito ėmė atsidarėt kaimynų durys. Rodės, šurmulys pasiekė net paskutinįjį, penktą aukštą – iš jo į mus žvelgė bent keletas nustebusių veidų, palinkusių virš laiptinės turėklų.

Paprastai žodžio kišenėje neieškanti Bronė net nepravėrė burnos, tik mostelėjo mums galva laiptinės durų link ir nudelbusi akis,  pati viena ėmėsi rinkti švarinimosi amuniciją.  Nors mano butas buvo toje pačioje laiptinėje, paklusniai išsliūkinau į kiemą drauge su visais. Tačiau netrukus grįžau namo, bjauriai suskaudus pilvui. Greičiausiai persivalgiau pyragėlių, o gal tiesiog iš baimės ir apmaudo. Laiptinė jau nebeatrodė tokia balta ir švari. Jaučiau tik kylantį šleikštuly skrandyje.
Nuo tos dienos pyragėliai su mėsa man asocijavosi su kažkuo grėsmingu ir kaskart, kai ragaudavau jų, pajusdavau blogumą kažkur ties skrandžio duobute, kol galiausiai apskritai lioviausi juos valgiusi.
Tačiau Bronei tos įsimintinos popietės pasekmės buvo kur kas liūdnesnės: moteris ėmė silpti akyse. Jos giedras žvilgsnis apsiblausė, eisena sulėtėjo, balsas skambėjo tyliai ir neužtikrintai, o ji pati vis mažiau šypsojosi, kol per nepilnus porą mėnesių liko savo pačios šešėliu.
- Ji prakeikė mūsų Bronę, - vieningai nutarėme. – Bet už ką?
Nuo tada niekas nebedrįso mėtyti pagalių Valei pro pravertą langą, nei rašinėt ant durų.  Mes, vaikai, įsisąmoninome kartą ir visiems laikams: su ragana verčiau nesipykti.
Ilgainiui tą pravardę nusitvėrė  ir suaugusieji; už akių jos beveik niekas kitaip, nei „baba jaga“ ir  nevadino, o į akis retas kuris bent pasilabindavo. Pati Valė sveikindavosi tik su mano mama, nes, kaip sakė mano tėtis, mama nevalingai palenkdavo savo pusėn žmones, nebūtinai išimtinai tik gerus.

Todėl ta diena, kai mamai su sesute reikėjo išvykt konsultacijon pas žinomą profesorę ir tetai Bronei jau rimtai atgulus, Valė, nei iš šio, nei iš to pasisiūlė mums padėt, vos netapo pačia baisiausia diena mano gyvenime.
Mama atkakliai ignoravo informaciją, kad „baba jaga“  nužiūrinėja vaikus, galėdavo vien tik žvilgsniu  sukelt baisiausias ligas, užsiundyt nelaimes, net atnešt mirtį. Vengiau žiūrėt jai į akis, kad ji neperskaitytų, kaip jos bijau ir kaip trokštu,  kad ji kur nors pradingtų arba tiesiog prasmegtų skradžiai. O mama lyg niekur nieko pareiškia, kad man TIK keletą valandų teks praleisti jos raganiškuose namuose! 

-Mamyte, aš pabūsiu viena, aš juk moku išsikept blynų, baba Bronė mane išmokė, ir aš visai visai nieko nebijau. Maldauju, mamyte, maaamaa, - klykiau taip garsiai, kaip dar niekad gyvenime nebuvau klykus ir užtilau tik išgirdus durų skambutį.  „Štai ir atėjo manęs ragana“ – net neabejojau, kad tai ji, todėl durims dar neatsidarius,  šmurkštelėjau po plačiąją miegamojo sofa. 

Kokia palaima apėmė išgirdus ramų ir sodrų dėdės Vasios balsą – pažinčiau jį net iš tūkstančio kitų! Staiga išlindau iš palovio ir puoliau jam į glėbį, gėdydamasi parodyt  savo vaikiškas ašaras. Bet pasirodo, mano klyksmai ir skundai kuo puikiausiai buvo girdėti ir pas kaimynus, todėl baba Bronė ir atsiuntė savo vyrą manęs gelbėti.

-Kaip Bronislava, - mamos balsas buvo tylus ir susirūpinęs, bet tokia jau ta mama, ji visuomet dėl visų rūpinasi, o savo vaiko vos nepaliko raganai!

Šnirpštelėjau nosimi, prisiminus visas liūdnas pasakas ir dainas apie nemylimas vyriausias dukras, bet nusprendžiau būt narsi ir nebeverkti. Juk didžioji grėsmė jau praėjus.
Kol ieškojau batukų ir vilkausi storą avikailio paltą, jie šnabždėjosi rusiškai, lyg nesuprasčiau kalbos ar būčiau kurčia. Bet šį kartą net nesiklausiau, taip džiaugiausi, kad išvengiau raganos burtų.
Dėdė Vasia pasiūlė išeit su juo pasivaikščiot miškeliu, juk toks gražus oras!

-Nešk roges, motin, tik minus dešimt, patiesim vilnonį pledą, apkamšysim, kas gi mums atsitiks per tas porą valandų, - pasiūlė. Jis visuomet kalbėjo žvaliu ir autoritetingu balsu ir iš pažiūros vis dar buvo stotingas, stiprus vyras.
Mama, mano didžiausiam džiaugsmu, net nesiginčydama nuėjo į balkoną rogių.

Dėdė Vasia vežiojo mane po baltu sidabru žėrintį mišką. Spigino vasario saulė, todėl vis turėdavau prisidengt akis pirštinėta  ranka. Netrukus stryktelėjau nuo rogučių, nes norėjau jaust, kaip po kojomis gurgžda baltutėlis sniegas, spindintis lyg pasakoje apie Sniego karalienę.
Kai pailsau, vėl kritau į vilnoniu pledu išklotą, jaukiai mišku slystantį guolį ir paprašiau dėdės Vasios pasekt man šią pasakėlę. Jis juokėsi, sakė nemokantis sekt pasakų. Tačiau aš užsispyrusi maldavau papasakot bent jau Bronės dažnai man skaitomą istoriją apie princesę ir raganą, ir jis nebeturėjo kitos išeities. 
Dėdė Vania nemelavo, jis tikrai nemokėjo sekt pasakų ir aš tiek kartų pričiupau jį meluojant, kad daugmaž ties viduriu jau pati daugiau pasakojau, nei klausiausi, o jis tik paklusniai kartojo iš paskos savo rimtu, sodriu balsu. Tačiau vis tiek galima buvo justi, kad šypsosi,  bet aš neišsidaviau.  Niekad neišsiduodavau, netgi apsimečiau patikėjusi, jog mūsų kelionės vidury jis rado zuikio pyragą po egle, nors mačiau, kad tas pyragas buvo įvyniotas į tetos Bronės mėgstamą žaliai languotą vyniojimo popierių ir įtartinai panašus į mano dievinamą bandelę su cinamonu.
„Ragaišis“ buvo kietas, matyt keptas seniai, kai baba Bronė dar nebuvo apsirgusi, tačiau jaučiausi ne juokais išalkus, todėl jis man vis tiek pasirodė labai skanus, o svarbiausia -  be jokių siurprizų. Po rudųjų skruzdėlių invazijos į mano burną, dar ilgai tikrinau, ar maiste nesislepia skruzdė ar šiaip koks gyvis.

♣♣♣
Grįžome gerokai vėliau, nei planavome, jau su tamsa, tačiau kiemas buvo nušviestas daugybės dar neužgesusių šviesų languose. Vargšė mano mama net į kiemą išlėkė – vienplaukė,  įsispyrusi į šlepetes, atsilapojusi paltą. Visas kiemas buvo pilnas stoviniuojančių žmonių – tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų.  Arčiau priėjusi pamačiau, kad mama verkia. Jau norėjau ją raminti, bet staiga supratau, kad verkia ji ne dėl manęs ir visi tie žmonės ne manęs pažiūrėti išėjo į šaltį.

2017-08-01 22:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-06 23:09
Damastas
Geras mergaitės-pasakotojos paveikslas, tik labai mažai pačios mergaitės lyginant su pasakotoju. Pagal teksto leksikoną, pasakoja lyg ir suaugęs žmogus, tik kaži kodėl ir gan dažnai vaiko akimis ir emocijų sampratomis. Čia reikėtų apsispręsti kas vis dėlto yra tas pasakotojas, kiek jam metų ir kokiu būdu jis įsijaučia į savo vaikystę. Kartais atsiranda lengvas pojūtis, kad jis ir vėl suvaikėja. Valymo scena sakyčiau, kad reikalinga ir iš konteksto nekrenta, galbūt tik prašytųsi emociškai labiau pagrįsti,  kodėl tie vaikiščiai valė raganos duris net išsišiepę. Beje, bandelės - tik po atlikto darbo!
Daugiau niekas perenelyg nekliuvo, intriga palaikoma, nutraukta pačiu laiku ir ten, kur išvystomas didžiausias klaustukas.
Ypač patiko tas "zdrstie" pačioje pradžioje, senės išvaizdos aparašymas ir važinėjimo rogutėmis epizodas, plius pati pabaiga.
Didžiausias trūkumas, mano akimis, vietomis nepagrįstas, dalinis trečiojo asmens infantilumas/susitapatinimas su personažu.
Če geraj užlenkeu, ne ?? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-02 22:24
Luiza Šarlotė
Na taip, nutraukei pasakojimą ties įdomiausia vieta... Negalima taip elgtis su skaitytojais! Kada bus tęsinys? Nori, kad neužmigčiau? Jau ir taip prigąsdinai su ta ragana, o dar neaišku kas ten kieme dedasi...

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-02 18:09
Pranas
Manau, kad tai savarankiškas kūrinys. O jeigu kitoje  dalyje  išgirsime apie  babos jagos netektį, tai šis  kūrinys netgi labai savarankiškas. Bet šiandien Vilniuje labai tvanku. Tvanku ir mano galvoje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-02 14:12
pikta kaip širšė
Na tada man labai bus įdomu tą III dalį paskaityti, nes kol kas nesugalvoju, kaip tu viską išvystysi ir išriši per paskutinį trečdalį. ta prasme tikrai įdomu ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-02 14:03
ČakoPelėda
Dėkoju, kad skaitote ir už komentarus!

Ats. panelei Širšei :

1) III dalių
2) Bronė (balta?) vs Valė (juoda?), jei labai jau supaprastint :-)
Neklausk, kodėl pasirinkau pasakot per mažametės kaimynės prizmę, na tiesiog intuityviai taip jau sugulė ši istorija man ;) Mėgstu daug šalutinių veikėjų, daug įvairiausių detalių, jei kas imtų ir uždraustų man taip rašyt, greičiausiai nerašyčiau išvis!

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-02 13:53
pikta kaip širšė
Tai turiu tik vieną klausimą, žinok. Oi ne - du :-)
1. Kokios apimties šita istorija planuoja būti?
2. Apie ką ji? Vis dar nepagaunu, kur yra pagrindinė siužeto linija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-01 23:42
Erla
Raštingai, sklandžios mintys, įdomu skaityti. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-08-01 23:20
sesė mėta
Heh, dabar man atrodo, kad vietom galėjai atsisakyti įvardžių. Ir dar visokių smulkmenėlių pastebėjau, jau gal nekopijuosiu kiekvienos.
Dėl laiptinės tvarkos... Hm, neapsisprendžiu ar reikėjo, ar nereikėjo. Čia šita scena atrodo perteklinė, o toliau... kas ten žino ar pasiteisins toliau :).
Ale šiaip, tai viskas čia normaliai. Nežinau ką daugiau pasakyt.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą