Žvėris

Kai šešėlis, lyg priesaiką abipusę pamiršęs,
Nusisuka ir neišdrįsta pažiūrėti į akis,
Aš paniškai bijau skaidraus paviršiaus,
Bijau, kad mano atspindys - tai staugiantis žvėris.

Paskendęs lūpose ir mintyse atidariau duris,
Plačiai, tik tau vienai, įšoko jis.
Ir griovė, draskėsi ir griovė, intencija viena, įtikint:
Instinktų valdomas žvėris, paleisk, jis susimovė.

Drebu, nenoriu pasiduot svajonėms, miegui.
Kas atima savikontrolę, kas atveria duris,
Nenoriu tapt tuo gyvuliu, tuo pašlemėku,
Kuris išrovė rožę, pasitikėjimo tavim.
Meldžiuos kasnakt, kad būtų likus bent šaknis.