Natiurmortai su kiaulės galva

Ji mėgdavo krimstelėt
mano dešinę ausį
po visko

sušnabždėti burtažodį

vieną akimirką
lyg žiogas
įšokęs vidun

staiga susvirptų
ir
atsispyręs nuo ausies būgnelio
dingtų naktyje

ji mėgdavo krimstelėt
spenelį
ausies

karštąjį tašką
pasiklydusį kūnų žemėlapiuos

o šiaip visada ir visur pabrėždavo
esanti vegetarė
antro lygio veganė
linksėdavau

kad ir ką tai galėjo reikšti

prisimenu kai parsivedžiau
pirmą kartą į savo namus
buvo Velykų sekmadienis

sėdėjome tėvo
dešinėje
motina klevų sulos pilnoji
pildė aprasojusias stiklines
močiutė alkūne baksnojo į šventąją dvasią

savo visaapimančiu žvilgsniu
kiaurai ir palaimingai
į mus žvelgė
garuojanti kiaulės galva

prikimšta tyriausių
mūsų jaunystės
troškimų

*

popierius ir šulinys

dar neišvaskintos
žirklės

kirvis įstrigęs kaladėn
ašmenų šaltis
visai kaip dangaus spalva

tėvas kapoja
ledu apėjusią
kiaulės galvą

visai kaip tada
man kaldamas
ir kaldamas

žmogumi aš
tave padarysiu

vaskinam kas priėjęs
prie tėvo

prašys kirveliu pakapoti

popierius šulinys
ir akmuo
mano sugrubusiais krumpliais

*

kiaulės galvą guldau
snukiu į apačią

motina barsto druska ir pipirais

kemša vidun piene mirkytas
visokias kvailystes

galvą vynioja į marlę ir
atsargiai panardina į didelį puodą

po juo
ugnis tokia silpna

kad bijau užgesint
gilesniu kvėptelėjimu

kaip grabnyčių žvakė
kuri sujuda dūšiai išeinant
o gal tai tiesiog

skersvėjis

*

gal tai tik skersvėjis
na tiesiog paskerstas vėjas

peilis suvarytas į paslėpsnius
kriauna prariekia širdį

kaip saulėtekis
pro plyšusį debesį

šaltas oras ieško
bent menkiausio plyšelio
į vidų

gal tai tik dujos
iš kūno išeinančios

žodžių pavidalais

gal tai tik skersvėjis
kartais pajudina
galvą

linksi į taktą į monotonišką
vaško kapsėjimą

ledo varveklių
pakibusių už langų

už ketvirčiuotų veidrodžių 

rasoja

jau

nebe

*

buvo toks šaltas pavasaris
kūnus tešildė tik kūnai

lauke stingo
šaltiena
iš kiaulės galvos

šypsojos
krikštatėvis
Jonas

nuo pasidabruoto
padėklo