Panašus

Aš įpratau tave paišyt  melu

Visa gama spalvom atrodo blankiai

Šiek tiek keisčiau šalčiau nei iš tiesų

Ir dar toliau nei pragarą padangėj

Tave regiu bet nematau visai

Kažkoks akmuo į debesį įaugo

Jo šaknimis sau nugarą kasai

Ir nejunti kaip ašaros nuo draugo

Pečių kraštais nuslysdamos kutens

Tu pavargai stovėti nupaišyta

Aš nerandu pabėgusio rudens

Todėl žvilgsniu tave suku į kitą

Be atgaivos be nerimo be to

Ko iki šiol dar niekas nenutapė

Nebuvo kryžiaus buvo tik akmuo

Ir mažas princas panašus į lapę