Galimybė

Kelios minutės po pusiaudienio Juozas įėjo į „Ajerą“, koja prilaikė duris ir nupurtė nuo lietsargio vandenį lyg žmogus, darantis tai labai dažnai – automatiškai, negalvodamas. Linktelėjo barmenui ir niūriai apžvelgė kavinę. Nemėgo stalų keturiems žmonėms, labiau patiko pasieniu sustatyti dviviečiai staliukai. Kai vienas užimdavo keturvietį, jausdavosi nejaukiai, tarsi skolingas tiems, kas atėjo trise ir nedrįso paklausti, ar galėtų prisėsti ir kartu suvalgyti kompleksinius pietus. Šiandien pasisekė. Vienas dvivietis buvo laisvas, Juozas skubiai atsisėdo nugara į duris ir įgudusiu žvilgsniu nuskenavo dienos pietų meniu. Charčio sriuba ir kalakutienos muštinis, kaip ir kiekvieną trečiadienį. Gerai.

- Ką valgysim? – žvaliai paklausė padavėja. Ši Juozui visada patiko, atrodė, kad darbas jai patinka, nors pats ir abejojo šituo spėjimu. Kaip gali patikti padavėjos darbas?

Šiandien pirmą kartą pamatė, kad merginos juosmuo didesnis nei įprasta ir kaip dviejų vaikų tėvas leido sau spėti, kad bus koks ketvirtas nėštumo mėnuo. „Gaila, išeis motinystės atostogų. Įdomu, kas jos vyras? Kodėl visada maniau, kad ji netekėjusi? “, dar pagalvojo prieš atsakydamas:

- Charčio ir muštinis. Ir, jeigu nesunku, kaip visada, vietoj bulvių ryžiai.
- Gerai, - paprastai atsakė mergina ir nušvytravo toliau.

Juozas atsiduso ir išsitraukė iPhone. Greitai perbėgo Politico, Delfi, 15-minučių, Wall Street Journal antraštėmis, užkibo ties NBA vakarų konferencijos pusfinalio apžvalga ESPN ir neskubėdamas pradėjo skaityti, kai kažkas klestelėjo į laisvą vietą priešais. Tai buvo neįprasta. Tiksliau, nematyta. Taip niekas iki šiol Juozo gyvenime „Ajere“ nesielgė ir jis žvilgtelėjo per iPhone viršų į svečią.

Į jį įrėmęs akis žiūrėjo apkūnus, gal penkiasdešimtmetį perkopęs vyriškis su apvaliais akinukais ant mažos nosies, nenauju lietpalčiu, neskustais skruostais. Juozui pasirodė kiek nevalyvas ir jis suiro, juolab, kad atvykėlis visiškai atvirai ir nesidrovėdamas žiūrėjo Juozui į akis ir tylėjo. Po kelių akimirkų nebylaus kontakto Juozas sutriko, nejaukiai apsižvalgė aplinkui, tarsi norėdamas įsitikinti, ar niekas nemato kaip nepažįstamasis į jį žiūri. O šis tiesiog žiūrėjo ir tylėjo. Juozas neištvėrė:

-Atsiprašau... ar mes pažįstami?
-Juozas Kondratavičius, tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt septintų, gegužės 22 diena, vedęs, du vaikai, žmona Jolanta Kondratavičienė, mergautinė pavardė Pleseckytė. Gimėte Vilniuje, vaikystė prabėgo Šeškinės mikrorajone, bet važinėjote į Salomėjos Neries vardo mokyklą, nes tėvai norėjo, kad gerai kalbėtumėt angliškai. Radijo ir Televizijos choras, dziudo, bet nieko įspūdingo pasiekti nespėjote, metėte baigęs mokyklą. Vėliau Vilniaus Universitetas, finansų valdymas, bankininkystė. Vedėte trečiame kurse, vaikų nusprendėte palaukt, kol susikursit materialinį gerbūvį. Šiuo metu dirbate Swedbank, trijų šimtų tūkstančių dvidešimt penkių eurų būsto paskolos likutis, dviejų automobilių lizingo nuoma, namas Pagiriuose, ryzenšnauceris, du vaikai. Žmona nori šiltnamio, bet nesutinkate, nenorite kasti žemės. Pastaruoju metu naktimis pradėjo tirpti rankos ir galvojate, kad reiktų apsilankyti pas gydytojus. Ant dešiniojo sėdmens turite netaisyklingos formos apgamą, panašų į širdį. Nuo pirmadienio iki penktadienio keliatės 6: 45, pusryčiams kepti sumuštiniai, darbas nuo 8: 00 iki 17: 00 su pietų pertrauka. Vakarienė, koks nors televizijos serialas, miegas. Mylitės maždaug kartą per mėnesį, dažniausiai savaitgaliais. Kartais naudojatės prostitučių paslaugomis. Galėčiau tęsti toliau.

Juozas apstulbęs sėdėjo, o galvoje karštligiškai prabėgo STT, valstybės apsaugos departamento, KGB ir dar kelių, žmonėms ramiai gyventi neleidžiančių įstaigų pavadinimai - tiek asmeninių detalių bet kas negali sužinoti. Iš kur jis apie mano apgamą?

- Kas jūs? – galų gale išspaudė.
- Jūs nesate patenkintas savo gyvenimu, - nekreipė dėmesio į klausimą nepažįstamasis ir toliau, tarsi nuobodžiaudamas, tęsė, - jus užėdė rutina, norėtumėt viską mesti ir pradėti iš naujo. Tokių kaip jūs, Juozai, milijonai. Pakeitusių rutiną – vienetai. Aš jūsų galimybė.
- Ką? – susiraukė Juozas.
- Yra du žmonės, kuriuos mes pasirinkom. Jūs, Juozas Kondratavičius, ir Jose Miguel del Santos Pereira, Monrealis, Kanada. Dėl laiko juostos skirtumo su jumis kalbamės pirmu. Po septynių valandų, jeigu atsisakysite, pasiūlymą priims Jose iš Monrealio. Žinom, kad egzistuoja šimtaprocentinė tikimybė, kad vienas iš jūsų pasakys „taip“. Jūs turite galimybę tai padaryti pirmas.
- Kokį pasiūlymą? – nesusivokdamas paklausė Juozas. Galvoje siautė velniai žino kas.
- Pakeisti gyvenimą, - parastai atsakė nepažįstamasis, - gyventi taip, kaip svajojate.

„Kažkokia nesąmonė“, pagalvojo Juozas. „Kažkoks sektantas. Reikia siųsti jį velniop“.

- Kažkokia nesąmonė, - maloniai atsakė nepažįstamasis ir nusiėmęs akinius patrynė pavargusias akis delnu, - kažkoks sektantas. Reikia siųsti jį velniop.
- Jūsų sriuba, - žvaliai pasakė padavėja padėdama lėkštę priešais Juozą ir atsisuko į storulį, - ką valgysim?
- Žalia arbata.
- Plikyta ar iš pakelio?
- Plikyta.

Charčio niekaip negalėjo prasimušti iki Juozo smegenų skilties, kuri atsakė už kvapų atpažinimą. Juozas sėdėjo ir spoksojo priešais save.
- Aš suprantu, viską suprantu, Juozai, - tyliai pasakė nepažįstamasis, - Kai man atneš arbatą, aš pereisiu prie kito staliuko, o jūs tuo tarpu ramiai suvalgysit savo sriubą, muštinį su ryžiais ir susikaupsite. Aš esu jūsų galimybė. Patikėkit, vienintelė. Juk prašėt, kad ateičiau, štai aš ir čia. Galbūt mano išvaizda ir nėra labai įtikinama, bet kaip paaiškinsit, kad žinau apie jus viską? Jeigu jums paprasčiau ir norite mano buvimą racionalizuoti, galvokite apie mane, pavyzdžiui, kaip apie ateivį iš kosmoso, besinaudojantį tokiomis technologijomis, apie kurias žmonija dar net nėra fantazavusi.
- O jūs ateivis? – vis dar apdujęs paklausė Juozas.
- Jeigu jums paprasčiau. Tik neklauskit, kodėl aš toks žmogiškas. Kaip kitaip gerčiau žalią plikytą arbatą? – linksmai šyptelėjo nepažįstamasis.
- Tai koks jūsų pasiūlymas?
- Viskas, ko tik geidžia jūsų širdis. Vienintelis dalykas, kurį jums reikia pasakyti yra „taip“. Suprantate, žmonėms juks reikia dėti pastangas, kad pakeistų savo gyvenimus. Kankinančias pastangas. O jūs, Juozai, turite galimybę tai padaryti tik pasakę „taip“. Jums nieko nereikės daryti, pasirašyti sutarčių, naujų įsipareigojimų. Manęs daugiau neregėsite. Užtenka man pasakyti „taip“ ir gyvenimas pasikeis savaime jau kitą akimirką. Pagalvokit kokias dešimt minučių, valgykite. Aš prie jūsų prieisiu.

Storulis atsistojo ir sunkiai nužingsniavo į salės gilumą. Juozas žiūrėjo jam pavymui ir bandė surankioti mintis. Atsisuko į sriubą, prisivertė nuryti šaukštą. Per daug sriūbtelėjo ir aštrus česnakų ir pipirų skonis užgniaužė gerklę, ištryško ašaros. Juozas droviai atsikosėjo uždengęs delnu burną ir įkvėpė. Matyt, tai padėjo atsipeikėti. „Durnius, velniop. Jeigu dar kada jį pamatysiu, pasakysiu, kad iškviesiu policiją. Daugiau jokių prostitučių, ištrinsiu facebook profilį. Ir iš viso, reikia atsargiau. Ne tie laikai, dabar viską galima internete rasti. Vaikus reikės perspėti“.
Nepažįstamasis praėjo pro šalį neatsisukdamas ir išnyko drumzlinam kovo lietuje. Juozas net šiek tiek nustebo, kad kažkur giliai širdyje šmėkštelėjo nusivylimo atodūsis.

Po kelių savaičių, šaltą ir sausą antradienį, valgė „Ajere“ charčio sriubą, kalakutienos muštinį su ryžių garnyru ir skaitė antraštes. iPhone pyptelėjo signalas apie gautą laišką. Automatiškai atsidarė, nuoroda į „Montreal Gazzette“. Kiek nustebo, nebuvo gyvenime skaitęs kanadietiškų dienraščių. Nuspaudė nuorodą ir greitai perbėgo akimis. Straipsnis rašė apie kažkokį Jose Miguel del Santos Pereira, kuris... Juozo širdis suplakė greičiau. Staiga prisiminė. Virpančiu pirštu perbraukė per ekraną, karštligiškai akimis rydamas teksto eilutes. Neįtikėtina sėkmės istorija - ilgai puoselėta unikali verslo idėja, per kelias savaites supurčiusi tarptautinę siuntų valdymo industriją, stebuklingas žmonos išgijimas iš ketvirtos gimdos kaklelio vėžio stadijos, besišypsantis keturiasdešimtmetis nuotraukoje ir trafaretinė frazė „aš tiesiog nepraleidau galimybės... “.

Juozas toliau neskaitė. Valgyti nebenorėjo. Užsimerkė, o galvoje spengė tuštuma.