Rašyk
Eilės (74618)
Fantastika (2213)
Esė (1505)
Proza (10553)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vakarinis troleibusas dūgzdamas riedėjo link sostinės priemiesčio. Su kiekvienu sustojimu žmonių vis mažėjo, kol atitraukusi akis nuo telefono mergina suprato, jog liko paskutinė. Šaunumėlis taip sakant – bus vienintelė, kuri į vakarėlį atsibels viešuoju transportu ir dar konkrečiai vėluodama. Bet koks gi pagaliau skirtumas? Ji jau tikrai neketino praleisti paskutinio pasilinksminimo didmiestyje ir dar organizuojamo šauniausio klasės bičo. Žinoma, dabar jau galėjo sakyti, kad tai buvusi chebra, beveik jau buvę draugai. Nebuvo naivi, nepuoselėjo vilčių, jog išsikrausčius į kitą miestą draugystės išliks, tačiau neketino ir ypatingai raudoti. Juk nebuvo tarp jų itin artimų bičiulių. Tiesiog saujelė žmonių, su kuriais tąsydavosi po pamokų, rengdavo vakarėlius, susigalvodavo pramogų. Tad ir paskutinio pasilinksminimo neketino praleisti, nors motina ir labai stengėsi jai sukliudyti: visą dieną vertė krauti daiktus, tampyti dėžes ir ruoštis persikraustymui. Nė akimirkai neleido atsipūsti, net padoriai susiruošti nespėjo, tačiau jai tai buvo nė motais. Niekada nepriklausė toms fyfoms, kurioms ir pusės dienos būdavo mažai veidui nusišpakliuoti ir skudurams išsirinkti. Tad vos sugrūdusi paskutines knygas dėžėn, šmurkštelėjo į juodus džinsus, apsitempė tokios pačios spalvos marškinėlius gilia iškirpte ir segtukais pritvirtinusi kelias išsitaršiusias sruogas prie bendro plaukų chaoso, išdūmė pro duris. Neleido motinai nė vamtelėti dėl brolio – šįkart jau tikrai nesitemps jo karu.

Juodas akių pieštukas šiek tiek virpėjo, merginai braižant riebias linijas, tačiau dėl to ji nė kiek nesikrimto. Tiesiog baigdama pabraukė pirštu palei blakstienas, patrindama apvedimą ir patenkinta išjungė išmaniojo kamerą, naudotą vietoje veidrodėlio. Išskydęs dūminis makiažas, labiau primenantis nuverktas akis, jai buvo kaip tik.

Atskiestoje miesto tamsoje tingiai tyso išpuoselėtų privačių namų eilė. Nomė abejingai juos stebėjo per apterliotą langą, ant kurio kažkas juodu markeriu buvo nupiešęs mėnulį. Troleibusui važiuojant pro aptemusį parkelį, vaizdas už lango susiliejo į atspindį. Mergina žvelgė į savo pablyškusį veidą ir ant kaktos įsispaudusį pusmėnulį. Jis atrodė taip tikroviškai, jog ji net pakėlė ranką ir patrynė tą vietą, kurioje matėsi piešinys.

Sankryžoje užsižiebė žalia šviesa. Troleibusas pūkštelėjo ir dūgzdamas pajudėjo. Kuo greičiau važiavo, tuo stipriau gaudė elektrinis variklis, o gerai įsibėgėjus garsas ėmė priminti įkyrų kaukimą. Net ausis užgulė, o nugara stipriau prisispaudė prie rudos ceratinės kėdės atkaltės. Tos pačios inercijos pagautas nuo vairuotojo kabinos atsirideno tuščias alaus butelis, vejamas sidro skardinės. Porelė nusirito be garso iki priešais keleivę esančių kėdžių ir stuktelėjusi į jas ėmė suktis apie metalinį strypą. Be garso.
– Kas per...? – ištarė pati sau abejingai stebėdama tylų taros šokį.

Staiga apėmė noras išgirsti ką nors daugiau nei variklio ūkimą, tad pagriebusi greta gulėjusį greito maisto maišelį sugniaužė tarp pirštų – tas jau tikrai buvo šnarėjimo čempionas. Na, bent jau paprastai būdavo, o dabar nė „šiugžt“. Suirzusi Nomė patrynė šiukšlę tarp pirštų, tačiau ta užsispyrusiai tylėjo. „Man gal su galva negerai“, šmėstelėjo mintis, bet ji nebuvo iš tų lengvatikių, skaitančių horoskopus ir bijančių išeiti iš namų penktadienį, jei tas išpuldavo tryliktą dieną. Tad  nė neketino pripažinti, jog stiklinis butelis gali netarškėdamas ritinėtis. Tam turėjo būti koks logiškas paaiškinimas, tad pašokusi nuo kėdės atliko eksperimentą, paspirdama po gretima kėde užstrigusį butelį. Bent jau energijos tvermės dėsniai vis dar galiojo. Gavęs ne menką jos kiekį tas sukdamasis nuskriejo skersai troleibuso ir atsimušęs į skardinę sieną nurimo kampe. Tyliai. Pratisai kaukiant troleibusui, kurio garsas vis labiau priminė šuns staugimą.

Nomė suraukė nosį ir sudirgusi pakėlė akis. Už lango skriejo miesto daugiabučiai. Užtemusiais juodais langais dėbsojo į naktį ir tik gatvės žibintai liejo savo geltoną šviesą ant pravažiuojančių automobilių. Mergina prigludo prie lango. Norėjo įžiūrėti bent vieną vairuotoją, tačiau matė tik atspindžius ir juodu markeriu išbraižytą pusmėnulį ant stiklo.

Jai stebint gatvę pro šalį prakriokė du motociklai. Iš tiesų mergina tik įsivaizdavo tą garsą, kurį turėjo sukelti galingi motorai, nes jos ausų nepasiekė nė menkiausias urgztelėjimas.

Kas čia darosi ir kur po paraliais ji yra? Gal įsėdo ne į tą troleibusą? Jau turėjo privažiuoti reikiamą sustojimą užmiestyje, o aplink matė pačias tikriausias betono džiungles, tyliai slenkančias už lango, palydimas troleibuso kaukimo. Nuo to garso jai užgulė ausis ir ji suvokė, jog privalo tuojau pat išlipti. Pagriebusi gėrimų prikrautą kuprinę nuo kėdės, užsimetė ją ant pečių ir patraukė link durų. Už maurino pailgo stikliuko sušmėžavo autobuso stotelė ir pranyko troleibusui prariedant prošal nė nesumažinus greičio.
– Ei, ko nestoji? – riktelėjo ji vairuotojo pusėn, su palengvėjimu suvokdama, kad bent jau jos pačios balsas neišnyko.

Niekas neatsakė. Bandė pamatyti tą žąsiną galinio vaizdo veidrodėlyje, tačiau jis buvo pakreiptas taip, jog nieko negalėjo įžiūrėti. Suirzusi mergina nužirgliojo link priekinių durų, pakeliui piktai nuspirdama pasitaikiusią sidro skardinę. Be garso, žinoma.
– Ei, ko nestoji, klausiu? – Nomė kumščiu stuktelėjo į  pertvarą, mėgindama atkreipti vairuotojo dėmesį.

Smūgis buvo stiprus, tačiau negirdimas. Už tai krumplius nudiegė atsakančiai. O vairuotojas nė galvos nepasko. Sėdėjo už vairo susikūprinęs – tokio ūgio žmogui net erdvi troleibuso kabina buvo gerokai per ankšta. Vilkėjo klaikios žydros spalvos striukę, o ant veido buvo užsitraukiąs gobtuvą. Kas per idiotas?
– Pravažiavai stotelę, genijau! Tuoj pat sustoji arba skambinu mentams, – bloga nuojauta pašiaušė gyvaplaukius ant sprando, bet ji tai atkakliai ignoravo.

Pagaliau jis pasuko galvą ir kapišonas nusmuko ant pečių. Iš šešėlio išniro sumaitotas veidas. Vienas skruostas buvo padengtas randais, lūpų kamputis persisukęs, kraupiai pravipęs, o susiglamžęs akies vokas dengė balzganą akį. Visa oda buvo sodriai raudona, lyg kuo nuplikyta. Ir dar Nomė suprato, kad tas monstras, visai ne vyras.

Vairuotojos lūpos prasivėrė. Nors troleibuso kaukimas gožė visus kitus garsus, ji vis dėlto išgirdo iš tos moters gerklės sklindantį šniokštimą. Iš pradžių tylų, vos girdimą.

Keleivė sustingo.

O tas padaras už stiklinės pertvaros ėmė žiopčioti. Šniokštimas garsėjo, lyg ji per kopas artėtų prie audros draskomos jūros. Beregint šnypštimas pasklido aplink, užliejo tuščią praėjimą ir nudrengtas sėdynes, net prakaitu bei bomžais pradvisęs oras suraibuliavo.

Viena ruda akis dėbsojo į panikos apimtą merginą. Akimirką atrodė, kad tas sutvėrimas mėgina jai kažką pasakyti, tačiau vos apie tai pagalvojo, Nomės galvą surakino skausmas ir ji atbula, slysdama laipteliais, atsitrenkė į troleibuso duris.
– Išleisk, tuoj pat atidaryk! – dar spėjo surikti.


***

Pirma pajuto kaip plyšta galva, tada suprato, jog balansuoja ant lovos krašto: dar akimirka ir šlumštels ant pilko gauruoto kilimėlio. Ach, tiesa – nebėra kilimėlio, tas dar užvakar buvo susuktas ir supakuotas. Kadangi iš lovos nebuvo išdribus nuo darželio laikų, o ir šįryt nejautė ypatingo noro užpakaliu pabučiuoti medinių grindų, sugniaužė lovos užtiesalą ir užsirito ant guolį nuklojusio šlamšto. Iškart pajuto, kaip į strėnas įsirėmė kuprinės sagtis, prie veido tysojo cigaretėmis prasmirdęs džinsinis švarkas, ausį spaudė plaukų segtukas, o stuburas nepatogiai rietėsi aplink užvakar ištuštintą mineralinio butelį. Be viso to, avėjo tik vieną batą, kitai pėdai nemaloniai dilgčiojant nuo vėsos.

Nomė pamėgino atsimerkti. Nuo nevalyto makiažo sulipusios blakstienos šiek tiek pasipriešinusios pagaliau pasidavė. Saulė švietė įkypai per lango kampą, kas leido suprasti, jog už lango jau įsidienojo: pramiegojo paskutinius šeimos pusryčius. Kokia laimė. Nors skonis burnoje ir nepriminė jokios laimės. Išdžiūvusiu liežuviu perbraukė dantis ir suprato, jog geriau to būtų nedariusi. Be puikiojo pachmielo burnoje vėlėsi ir subtilus vėmalų prieskonis. Tiksliai – vakar juk išsivėmė prieš grįždama. Štai kodėl jautėsi daug geriau, nei tikėjosi!

Dar kiek pasiraiviusi sunkiai išsirito iš lovos ir, nusiplėšusi nuo savęs vakarykščius drabužius, nušliaužė į dušą. Vanduo kiek atgaivino, bet daug labiau prablaivė susuktas motino veidas, pasitikęs merginą vos ta išėjo iš vonios.
– Atsidaryk langą, dvokia kaip kokioj blaivykloj, – moteris sunėrė rankas ant krūtinės, – kaip suprantu nutarei sugadinti ir paskutinę dieną.

Nomė nieko neatsakiusi pravėrė langą, mat kambaryje iš tikro tvyrojo toks tvaikas, jog ją bematant supykino. Jei ne ši aplinkybė, nurodymą, be jokios abejonės, būtų ignoravusi.
– Ar žinai, kad paryčiais man paskambino Kęstas ir liepė nedelsiant ateiti ir išsivesti tave, kol tu neištrypei viso žmonos gėlyno? Sudaužei jų šamotinį vazoną ir privėmei į jurginų lysvę! – motinos balsas įgavo vis aukštesnę tonaciją, – Žinai, kaip aš jaučiausi, kai jam stebint turėjau su chalatu ir šliurėmis braidyti po gėlynus, šiupeliuoti tavo skrandžio turinį? Įsivaizduoji, kokia gėda? Negalėjai prasiblaivyti ten, kur nusilakei?
– O kas tau neleido apsirengti? – demonstratyviai šyptelėjo, – kas tau liepė su tuo chalatu ir tapkėm po rajoną šlaistytis?
– Nedraskyk man akių, Nomile.
– Ei! – visada susierzindavo, kai kas ją pavadindavo vardu. Kiti suprato, jog merginai tai nepatinka, tik ne jos nuosava motina, – Tik nereikia prasivardžiuoti.

Moters šnervės virpėjo nuo įsiučio. Jei nespaustų sukryžiuotų rankų taip stipriai, garantuotai žiebtų dukrai per veidą, tačiau tokie jausmų protrūkiai jai buvo per daug žema. Paprastai apsiribodavo žodžiais. Nebent Nomė pasistengdavo iš širdies, tačiau šiandien mergina jautėsi per daug pavargusi, kad provokuotų didesnį kivirčą.
– Pabaik krautis daiktus, išvažiuojam ketvirtą, – ji neberėkė, bet nuo tramdomo pykčio moters balsas ėmė šnypšti lyg gyvatės, – aš tau prisiekiu: nesėdėsi mašinoje tuo metu kai įlipsiu, paliksiu čia ir galėsi belstis su autobusu. Arba galėsi likti. Arba galėsi šliaužti pas savo alkoholikus draugelius ir pradėti šliundros karjerą. Jei dar nepradėjai, žinoma.

Motinėlė krestelėjo garbanas ir ramiai pasisukusi lėtai išplaukė iš kambario. O dieve, kaip tai siutindavo Nomę! Tas jos šaltumas, susitvardymas. Kad tik niekur niekam ir niekada neparodytų kokio jausmo. Kaip kokia suknista robotė. Lyg jai niekas nerūpėtų. Nors, įvertinus visus atvejus, kai mergina testavo gimdytojos kantrybę ir tai, kiek jai pavyko išgauti, galima buvo įtarti, kad moteris iš tikro yra beširdė kalė, kuriai niekas per daug nerūpi. Na, bent jau nuosavi vaikai tai tikrai ne ypatingai.


***

Lyti pradėjo vos išvažiavus iš Vilniaus. Vanduo kliokė čiurkšlėmis, o valytuvai plasnojo kaip pasiutę, ne ką tegelbėdami. Suprantama, tokiomis sąlygomis vairuoti buvo menkas malonumas – net Nomė suprato, jog geriau motinos neprovokuoti ir pasėdėti ramiai. Nors, geriau pagalvojus, lengvas kūlverstukas nuo kelio į pakrūmę gražiai sujauktų gimdytojos planus. Tikrai gundanti mintis. Tik visai nepatraukli perspektyva mažų mažiausiai permirkti iki paskutinio siūlo galo, sudaužyti telefoną, vienintelį daiktą, leidžiantį pabėgti nuo realybės, ar dar pridėti kokį lūžusį kaulą prie jau kiek atbukusio galvos sopėjimo – visuma ne itin motyvuojanti. Taip trumpai apsvarsčiusi galimus kelionės scenarijus, mergina įsikišo ausinukus ir atsilošusi žvilgterėjo į brolį. Tas kaip koks baltas debesėlis, susigrūdęs ant galinės sėdynės, buvo įnikęs į kažkokį žaidimą. Visa laimė, kad šiuo metu jos idiotą brolį domino kažkas, kas neskleidė jokio įkyraus garso ir tai buvo tikra palaima aplinkiniams. Vaikinas gyveno savo pasaulyje, bet visas tas jo pieno baltumo pasaulis, paprastai valkiojosi paskui seserį, mat motina sugebėjo elgesio sutrikimų turintį berniuką išmokyti tik vieno: sekioti Nomę. Tai jis taip ir darė. Sekiojo ją mokykloje, sekiojo po pamokų, prekybos centre, autobuse, kėpsodavo kavinėse, savo buku žvilgsniu stebėdamas aplinkinius, net sporto klube buvo susiradęs kampą. Pusė normalių žmonių su mergina nebendravo vien dėl to, kad paskui nuolatos valkiojosi tas prielipas, su kuriuo niekas negalėjo susikalbėti. Nors buvo visiškai nepavojingas, tačiau išvaizdą turėjo įsimintiną. Nuo pat kūdikystės buvo didesnis ir stambesnis už bendraamžius. Ne tuklus, bet tvirtas – mergina taip ir nesuprato, iš kur jo raumenys įgauna formą, jei jis didžiumą laiko dalį praleidžia sustingęs vienoje pozoje. Bet sudėjimas ne buvo tas bruožas, kuris labiausiai traukė akį. Neįmanoma buvo nepastebėti jo spalvos. Tiksliau spalvos nebuvimo. Balta oda, balti plaukai ir pilkšvai melsvos, beveik bespalvės akys. Ir visiška apatija aplinkai. Nebent sudomindavo kokia veikla, tada pranykdavo joje. Ir niekas nesuprato, kas jį traukia, mat galėjo mėnesius pražaisti kokį penkiamečių žaidimą, vien dėl to, kad jame buvo koks įkyrus garsas, kurį jis vis klausydavo ir klausydavo, vesdamas iš proto ir taip kantrybe nepasižyminčią seserį. Idiotas. Daunas. Nevisprotis. Kartais siutinantis iki ašarų, o kartais keliantis lygiai tokį pat stiprų gailestį. Visiškai ne tas Liudas, koks buvo iki nelaimės, ne tas brolis, kurio taip žiauriai, beveik iki fizinio skausmo, pasiilgdavo Nomė.
– Manau, man reikėjo tai padaryti anksčiau, – lietui kiek aprimus tylą nutraukė motina, bet jos replika nesudomino dukros, tad po ilgos pauzės ji tęsė savo apmąstymą balsu, – iš pradžių maniau, kad man pavyks su tavimi sutarti, tave išauklėti, paversti žmogumi. Per ilgai nepripažinau akivaizdaus fakto, jog mes negalime gyventi po vienu stogu. Tiesiog. Taip bus geriau.
– Mes tai galim, čia tu negali gyventi be to suskio.
– Tai žinoma, negi tu pripažinsi, kad kažką darai negerai...
– O kada tu pripažinsi, kad išleki paskui diedą į užsienį, numesdama savo vaikus nepažįstamam žmogui?
– Jis nėra nepažįstamas, Nomile, jis jūsų senelis.
– O taip, kažkoks diedukas, kurio nemačiau nuo vaikystės, tikrai..., – ši tema taip siutino merginą, kad stipriau nebesuerzino net jos vardo paminėjimas.
– Ir vis dėlto – jis jūsų šeima.
– Šeima, kuri tiek metų nieko apie mus nenorėjo žinoti. Nepastebi čia kažkokios tendencijos? – mergina skaudžiai sukando sau lūpą, kad tik nepraskystų, – Mūsų nenori senelis, mūsų nereikia ir nuosavai motinai. Kas toliau?
– Kaip pasiklosi, taip išmiegosi, – vairuotoja nenuleido akių nuo kelio, nors priešais plytėjo kilometrai tuštumos, – tiek kartų įrodinėjai, kad tau manęs nereikia, kad aš tavęs nesuprantu, kad kliudau, kad tu viską pati gali, tad dabar nevaidink nuskriaustos. Gauni, ko norėjai. Kas dar negerai?
– Tarkime, nenorėjau. O kaip Liudas? Kuo jis nusipelnė palikimo?
– Mes jau apie tai kalbėjome, nepradėk iš naujo. Pati žinai, kad jam būtų per sunku svetimoj vietoj, be tavęs.
– Oh, tik nereikia! Lyg dabar tai jis nebus svetimoj vietoj. Ir mes abi puikiai žinom, kad jam nusišikt ant vietos. Išvis klausimas, ar yra dalykų, ant kurių jam nebūtų nusišikt.
– Tu jam svarbi.
– Tai čia tu save tuo įtikinėji, kad nereiktų temti nevispročio paauglio sūnelio į savo naują gyvenimą, kurį susiplanavai su tuo krušliu.
– Prašau galvok, ką kalbi! – moters balsas kiek cyptelėjo, išduodamas susierzinimą. Nomė norėjo tikėti, kad motina giliai širdyje jaučia kaltę dėl savo pasirinkimo, tačiau labiau tikėtina buvo tai, kad jai tiesiog nepatiko žodis, kuriuo dukra apibūdino jos išrinktąjį.
– Ir kur jau čia aš pasakiau ne tiesą?
– Aš myliu jus.
– O taip, motin! Tikrai! Tik save ir savo diedą myli labiau, kaip suprantu.

Moteris kelis kartus giliai įkvėpė ir keletą minučių abi tylėjo.
– Matau su tavimi vis dar neįmanoma pakalbėti kaip su suaugusia.
– Tai gal čia dėl to, kad aš ir nesu suaugusi?
– Gerti ir šlaistytis naktimis suaugusi pakankamai, tiesa? Tik rimtai pakalbėti su savo mama tau brandos trūksta. Kaip tipiška, Jomile, kaip tai tau būdinga... Kad tik įgelti, kad tik įskaudinti, kad tik padaryti ką bjauraus. Patikėk, tai nėra tai, ką daro suaugę.
– Ane? Nes tu tokia blyn suaugusi ir taip nieko neskaudini?

Daugiau nė viena neturėjo, ką pridėti. Ši tema jau tiek kartų buvo nagrinėta, kad net beveik įsipaišė į dienotvarkę. Kartojosi taip pat dažnai ir nuobodžiai kaip rytinis dušas, elektroninio pašto tikrinimas, niekur nedingstantis ir vis apie kojas besisukantis brolio šešėlis. Ką dar buvo galima pridėti prie visko, kas jau buvo išsakyta? Motinos argumentus Nomė atmintinai žinojo: mokyklos pakeitimas jai suprask nepadeda, mat ji vis tiek tamposi su ta pačia nevykėlių šaika, nuo kurios gali išgelbėti tik persikraustymas į kitą miestą. Pažymiai... Sušikti pažymiai turėtų pagerėti, jai mergina planuojanti kažką prasmingo nuveikti savo gyvenime po paskutinių metų mokykloje. Be to dukra nesuprantanti, kaip motinai vienai sunku išlaikyti du paauglius vaikus, Lietuvoje ji neranda tokio darbo, kur mokėtų pakankamai, o štai Vidmantas jau įsikūręs užsienyje ir suradęs jai padoriai apmokamą darbą. Kas čia dar, kad ko svarbaus nepraleidus? Ach taip, Nomės elgesys nepakenčiamas, netoleruotinas, pasibaisėtinas, nederamas ir bendrai paėmus tiesiog siaubingas. Merginai reikalinga griežtesnė ranka, stipresnis autoritetas, disciplina ir visoks kitoks šūdas.
– Per eilinę tavo isteriją būsiu ne ten pasukus, – riedėdama mišku apaugusiu keliuku motina dairėsi atpažįstamų ženklų, – net keleto valandų negali išbūti be akių draskymo.
– Navigaciją įsijunk, – išsekusi burbtelėjo mergina ir nugręžė akis į langą.

Ji nematė skirtumo, užtruks kelionėje trumpiau ar ilgiau. Gal net būtų mieliau praleidusi keletą papildomų valandų šioje mašinoje besibardama su motina, nei patyrusi jau nebeišvengiamą išsiskyrimą.
– Atrodo galime ir šiuo keliu nuvažiuoti, tik šioks šoks lankstas gausis, – vairuotoja kalbėjo daugiau sau, vienu pirštu maigydama išmanųjį, pritvirtintą prie panelio.

Automobilio padangos šniokštė, spjaudydamos vandens bangas – rodos šiose vietose lijo daug smarkiau. Vienoje kelio pusėje kilo neįprastai status ir beveik plikas šlaitas, tik viršuje apaugęs medžiais, o pro Nomės langą šmėkščiojo sodrus, vandens prisigėręs pušynas, putojantis balto garo kamuoliais, kuriuos nematoma ranka stūmė ant kelio, vis paskandindama automobilį tirštuose debesyse. Nors lietus sumenko iki nežymios dulksnos, tačiau vairuotojos pirštai įsitempė, gniauždami vairą.
– Tai gal važiuok lėčiau, jei  nieko nematai, – neištvėrusi suurzgė, – negi taip knieti, kuo greičiau mus išmesti? Nebegali ištverti? O gal kitą vietą niežti?
– Nebūk vulgari.
– O kas tau darbo, aš gi nebe tavo rūpestis. Galiu net nuo tilto nušokt, net į laidotuves neatvažiuotum.
– Dėl dievo meilės, kokias nesąmones čia kalbi? – motina pasisukusi įsižiūrėjo merginai į akis.
– Negi...

Nomė nespėjo užbaigti pradėto sakinio, mat ją pertraukė netikėtas šūksnis nuo galinės sėdynės. Abi atsigręžė į Liudą. Vaikinas vis dar pražiota burna spitrijo į kelią. Staiga jis kilstelėjo ranką, prisidengdamas veidą. Moterys sužiuro priekin. Ant plento kažkas stovėjo, įsisupęs į ilgą maršką ar tai apsiaustą. Per arti, kad automobilis spėtų sustoti laiku.

Kažkuri sukliko dar prieš tai, kai ant kapoto užsirito tamsus kūnas.
2017-06-01 11:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-01-23 10:59
Leopoldo_Slyva
Neskaičius komentarų, galiu pasakyti, kad visada mieliau skaityti 3000 žodžių rišlų prozos tekstą, nei 30 žodžių nerišlią poeziją.
Rebel without a cause - Naomė protestuoja ir kariauja su pasauliu. Protestas vardan protesto? Būtų įdomu turėti kažkokią nuojautą, ar tas protestas kažkur veda. Ar ji tikisi paveikti savo motiną, kad ji neišvažiuotų? Nepanašu.

O demonai, kurie keliskart pasirodo istorijoje - keliskart pasirodo, ir taip lieka ir neaišku, ar juos reikės vytis, ar nuo jų bėgti.

Perskaitysiu ir antrą dalį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-27 17:57
Šnekorius
Pastaruoju metu labai retai čia ką skaitau ir lankausi retai. ŠĮ kart pirmiausiai suintrigavo Autorės, o gal ir Autoriaus slapyvardis. Tad nusprendžiau paskaityti šį darbą, o kartu ir žemiau esančius komentarus. Malonu, kad Autorius moka kultūringai ginti savo nuomonę, o kur reikia drįsta pripažinti ir savo menkas klaidžiukes. Kas liečia siužeto vystymą,- esu tikras, kad viskas bus gerai. Eksperimentuokit toliau. Galiausiai juk tam ir yra ši svetainė. Dabar dvi mažos pastabėlės. Jei gerai pamenu pačiame pirmame sakinyje rašėte, kad troleibuse ji liko paskutinė. Žinot, apie merginą ar moterį sakyti  "paskutinė", gal ne visai gerai. Gal tiktų vienintelė arba tiesiog viena. Na, nebent KŪrinyje tą merginą tikrai paversit paskutine, tačiau jei ir taip tuomet per anksti tai būtų  atskleista. Ir dar viena detaliukė. Nėra ir negali būti tokio daikto kaip elektriniai varikliai. Tai tiek. Dėl pokalbių stiliaus viskas gerai. Juk taip ir kalbama. O ir su motinomis paaugliai panašiai pakalba Štai ir viskas. Na, o kadangi dar turiu nuo seniai likusią galimybę vertinti, tad 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-20 17:38
Sportbatis
Na, viskas čia su tekstu gerai. Mes labai greit linkę pamiršt, kokį šūdą tenka skaityt visų pirma literatūros pamokose, kokio šūdo (čia jau visomis prasmėmis, tiek turinio, tiek stiliaus ir logikos) prigrūsta į knygynus - tas tinka daugiau kaip pusei Eridano serijos. Apie šiuolaikines knygas kurias galima rasti knygynuose prie "fantastikos" jau nekalbu apskritai.
Tai kabinėtis čia galima prie vieno tik dalyko: per trumpa, todėl ir įvertint neišeina, bent jau kol nėra dar vieno kito gabalo.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-19 10:57
pikta kaip širšė
Žiūriu daug kam kimba tas motinos ir dukros priešiškumas. Tačiau geri santykiai yra siekiamybė, bet tikrai ne duotybė. Juk ne visos šeimos gali tuo pasigirti. Tai va apie tokią ir mėginu rašyti. Apie tokią, kur nei vaikai, nei tėvai nėra tobuli, supratingi, paklusnūs ir niekas nevyksta taip, kaip turėtų. Nenoriu to švelninti, maskuoti ir bandyti perteikti subtiliau, nes kai žmonės yra įsiutę, jie prikalba daug bjaurių dalykų ir ne tik tie, kurie yra degradai. Ir „gerose“ šeimose vaikams kartais trūksta meilės bei dėmesio, ir „tvarkingų“ tėvų vaikai retkarčiais nueina šunkeliais ar imasi rimto maišto.

Atsakant į Andrėno klausimą, kodėl negalima pasiimti vaikų į užsienį, tai atsakymas turėtų pirštis iš teksto. Motina taip pat nėra šventoji ir ne viskas, ką sako dukra yra išgalvota. Motina vaikus palieka dėl to, kad jai taip patogiau, nors oficialiai, išvežti paauglę prieš 12 klasę yra neprotinga, mat mergina turi pasirengti egzaminams.

Tas pats galioja ir slengo naudojimui (@Crepuscolo). Mane gal kiek baugina tai, kad aš nebežinau, kaip kalba šių dienų paaugliai ir dėl to galiu nepataikyti į jų žodyną. Ir būtent tai gali būti priežastis atsisakyti kai kurių išsireiškimų, bet tikrai ne tai, kad tekstas taptų „literatūriškensins“. Aš netaikau į jokią aukštą klasę.

Bet šiaip iš jūsų pastabų jau susidariau vaizdą, ką reikia taisyti. Sceną troleibuse teks perrašyti, nes iš tikro ta įtampos kreivė labiau primeną tiesę, kas manęs tikrai netenkina. Taip pat pagaliau pagavau, kuo Fake užkliuvo mano vaizdingoji kalba (aka šiknos kraipymas) ir kaip tai siejasi su pasakotojo perspektyva (čia pasižymėjau Egio patarimą „turbūt reikėtų visą kalbą suderinti su atitinkamu registru.“).

Aurimaz, tavo pasiūlymas dėl konflikto trumpinimo ir perkėlimo į automobilį man pirma pasirodė logiškas, bet po to pažiūrėjau, kad ir taip jis visas vyksta automobilyje, tai nežinau, ką tu siūlei trumpinti ir ko atsisakyti. Beje, suprantu tavo nenorą gilintis į dukros-mamos santykius, bet nu... man jie čia kaip ir svarbūs dėl vidinio personažo pasaulio sukūrimo ir jos motyvacijos, požiūrio atskleidimui.

Nesuprantu, kodėl visi taip skuba išsiaiškinti, kas ten tam trūlike nutiko. Tai apie tai ir tekstas gi, ar man viską dviem sakiniais papasakot ir net negaišti laiko rašymui :-)))

Šiaip džiaugiuosi, kad įkėliau tą pirmą dalį. Bišqutį jus paerzinau su savo neorganizuotumu (plano nebuvimu), o jūs atsilyginot riebokais komentarais, bet viską persvarsčius matau, kad viskas čia į temą ir į naudą ;-) so thanks


Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-18 18:36
Aurimaz
Scena su truliku gera, tačiau stokoja aiškumo pabaigoje - kas tai buvo? Realus įvykis, ar pagrindinės veikėjos sapnas?
Scena su motina - nuobodi. Kaip buitinis įvykis, jis turėtų būti trumpinamas, trumpinamas, trumpinamas - užleidžiant vietą istorijos esmei. Asmeniškai, būčiau tą dalį trumpinęs iki keturių - penkių sakinių ir iškart peršokęs prie scenos automobilyje. Jame jau galima konfliktą aštrinti, nes jis ten būtinas - vairuotojos dėmesiui nuo kelio nukreipti.
Dėl pačios idėjos nieko nesakysiu, nes kol kas nežinau nei kūrinio žanro, nei istoriją nuspėti galiu. Atlikimas normalus ir ateityje tik gerės (jei autorė nenustos rašyti).
Laukiam kitos dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-14 12:44
EgiZ
Troleibuso dalis suintrigavo ir patiko, antra dalis pasirodė silpnesnė turinio, intrigos prasme. Gal dėl to, kad sukalta iš dviejų gana stereotipiškų temų: vaikų ir tėvų konfliktas (beje, ir jo priežastys: rūpiniesi savimi/nesirūpini manimi, tradicinės) ir paklydęs automobilis kažką numuša. Nesu tikras, kad pavyks toliau išplėtoti motinos-dukters konfliktą, be to, nepanašu, kad kūrinys pretenduotų į kartų konflikto analizę. Avarijos motyvas, žinoma, teikia daugiau erdvės plėtoti siužetą. Spėju, kad per tai sumanyta ir jungtis su troleibusu, gal jo vairuotoju. Kažkodėl jis man priminė Hario Poterio autobuso vairuotoją, o situacija kažkuo ir Klajūno Makso tramvajų. Bet šiaip gerai su tais dingusiais garsais. Gal dar pradanginti ir kvapą (o tai tebedvokia bomžiais :), paskui galima būtų ir spalvas. 


Kalbos dalykai.
Man pasirodė per daug įmantravimo. Kai kurie stiliaus vinguriai pagrįsti ir limpa, bet nemažai ir perteklinių. Juoba, kad greta eina slengas. Ne, metaforiška ir sodri kalba, nėra su slengu nesuderinama, bet kai pasakotojas šenka personažo kalba ar į ją panašia (kartais beveik slengu - nemanau, kad tai koks tabu), turbūt reikėtų visą kalbą suderinti su atitinkamu registru.
Iš kiek konkretesnių dalykų kliūva šalutinio veiksmų raiška padalyviais ir pusdalyviais, pertekliniai prieveiksmiai, ypač tokie kaip pagaliau, staiga etc. ir padrikokas veikėjų įvardijimas. Dėl sisteminių skyrybos riktų galėsiu kada vėliau papasakoti. Žinoma, visa tai pataisoma, bet dabar skaitant vis kliūvinėja.
O šiaip intrigą sukūrei keleriopą: siužetu, pasisakiusi, kad nesi susikūrusi fabulos, dar slengo/imantrybių alyva į ugnį. Žiūrėsim, kokią kiaušinienę ant jos iškepsi :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-12 14:46
Andrėnas
Ankstesnių komentarų neskaičiau, tad greičiausiai pasikartosiu:

- pirma pastraipa silpnoka, neįtraukianti...
- dialogai aršūs, įtikinantys, daug ką reikia pagaut iš konteksto - just as I like it!
- užkliuvo žodis "pachmielas"; suprantu, kad slengas naudojamas on purpoise, bet kažkaip šitas nepraėjo
- kaip eksemigrantui, nelabai aišku, kodėl nesvarstoma galimybė pasiimti vaikus į užsienį; t.y. būt gerai koks nors tvistas dialoge, paaiškinantis tokį pasirinkimą.

Nu va, sukritikavau. Enjoy!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-11 12:57
Damastas
Na, aš ir sutinku su Feiku, ir nesutinku. Vis tik yra tiesos tame, kad sunkiai perskaitomą "grožį" verčiau paprastinti. Jeigu ganas gražu ir lengvai suvokia.ą - valio! Bet jeigu nesigauna, geriau toje vietoje atsisakyti apsunkinančių tekstą vingrybių.
Man pvz. nekliuvo valytuvų plasnojimas ir baltas debesėlis, kuris atitinka būdo bruožą, o raumenys - išvaizdą.
Be to galvoju, kad motinos ir dukros santykis ir jų aprašymas, nežiūrint kelių smulkių trūkumų, yra stipriausia epizodo dalis.
Tiesa ir tai, kad pasakotojas epizodiškai susitapatindamas (labai įdomus sprendimas, be ironijos) užmiršta sugįžt į "save". Bet taip parašyti, kad būtų gerai nėra lengva, kaip galėtų pasirodyti iš paviršiaus.
Man patinka, kad Širšė yra nuolatinėje paieškoje, tik taip ir einama pirmyn, tik taip kažko išmokstama.

:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-11 12:54
Fake_writer
Tik nereikia nervintis, kenkia grožiui :)
>"Nesuprantu kam rašyti negražiai, jei galima rašyti gražiai"
Na, visų pirma rašymo variantų yra kur kas daugiau nei tik- gražiai ir negražiai.
Antra, visi tie išmoningi teksto pagrąžinimai turi būti kokybiškai parašyti, naudojami laiku ir vietoje, o ne kyšoti iš "kieto" teksto, kaip nėriniuota kojnaitė iš po kerzavų batų.
Dirbtinumas yra vienas labiausiai akį rėžiančių dalykų. Ir autorė, būdama ne pradedanti pacankė, tai turėtų žinot.
Todėl ir kritika tokia "užaštrinta" :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-11 11:00
sesė mėta
Perskaičiau Fake_writer komentarą ir susinervinau. Todėl vėl įkišiu savo nuomonę - kategoriškai nesutinku dėl "fignia pakeverziota lyg niekur nieko, vidurį baltos dienos". Tai kas Fake'ui yra minusas, man yra pliusas. Nesuprantu kam rašyti negražiai, jei galima rašyti gražiai. Kam taip nuvertinti skaitytoją? Atseit, "kad doras skaitytojas neatsipalaiduotų". Gi skaitytojas gal ne pradinukas, gal suvoks kad "valytuvai plasnojo" nereiškia, kad jie sparnus užsiaugino ir t.t.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-10 20:42
Fake_writer
Ai dar, vos nepamiršau. Visai fain vieta buvo apie tą mėnulį ant kaktos, kol autorė nesušiko visko po kelių pastraipų pasakius, kad tai jau blin tik pusmėlis ir dar išbraižytas markeriu.
Vat tas noras šustrai ką nors parašyt pastoviai kiša koją. Nu kas blet gali išbraižyt markeriu pusmėnulį ant stiklo? Anksčiau buvo nupieštas tai ne, dabar reikia parašyt kažką kitaip, dizn, kad nelogiškai, bet už tat įmantriau.
Manau, pagrindinės autorės kliauzos ir yra tas įmantrumo ieškojimas lygioj vietoj.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-10 20:02
Fake_writer
Seniai nieko neišdėjau į šuns dienas. Reik  gal širšei įgelt tą proga :)
Pritariu Damastui ir Pelėdai: kai istorijos pasakotojas vartoja herojės paauglės slengą, tai švelniai tariant yra chuinia. Nebeatskiri kur čia tos mergos mintys, o kur neutralus fonas. Viskas susiniveliuoja ir lieka vien paaugliškų pezalų srautas.

Antras dyglys uodegon: iš kur tas šiknakraipėliškas rašymo stilius blin? "Atskiestoje miesto tamsoje tingiai tyso išpuoselėtų privačių namų eilė..." Really? Kas čia per monai ir svarbiausias klausimas Kam? Kad doras skaitytojas neatsipalaiduotų ir vis stabteltų pamąstyt: ar aš čia blet visai bukas ar čia kažkokia fignia pakeverziota lyg niekur nieko, vidurį baltos dienos?
" Užtemusiais juodais langais dėbsojo į naktį ir tik gatvės žibintai liejo savo geltoną šviesą ant... " ; "valytuvai plasnojo" " šmėkščiojo sodrus, vandens prisigėręs pušynas, putojantis balto garo kamuoliais, kuriuos nematoma ranka stūmė ant kelio, vis paskandindama automobilį tirštuose debesyse"... ir panašus "menas".
Dar vienas "šedevras": "Bent jau energijos tvermės dėsniai vis dar galiojo". Čia kas taip pasakė/ pamanė? Pasakotojas, kuriam valytuvai plasnoja ar ta merga, su dūminiu makiažu? Nu realiai užknisa, kai autorė nežaidžia pagal savo sukurtas taisykles ir įkiša į tekstą kažką visiškai iš kito dimensijos.

"...Tas kaip koks baltas debesėlis"- Koks jis ble baltas debėsėlis, jeigu jis raumeningas bičas?
"mišku apaugusiu keliuku" -jos ten su tanku važiavo?
"O kaip Liudas? Kuo jis nusipelnė palikimo?"- Tai negi palikimą paliksi tai bjauriai mergai, aišku viskas liks Liudui :))

"Troleibusas pūkštelėjo ir dūgzdamas pajudėjo" aš suprantu, kad širšėms dūzgimas yra neatsiejama gyvenimo dalis, bet kiek blin tie troleibusai gali dūgzt.

Dialogai su "motinėle" (žiauriai lieva vieta, kai pasakotojas išeinančią pro duris motiną, paaugliškai pavadina "motinėle") labai jau pritempti, natūralumu nekvepia. Net kartais juokas ima: "kaip pasiklosi, taip išmiegosi" sako vaikus paliekanti motina-kalė :))

Nepaisant viso šito marmalo, kažkokia tai intriga po perskaityto kūrinio liko. Lyg ir norėtųsi sužinot kas ten toliau, bet...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-09 23:28
Damastas
Na taip, trys muskietininkai yra pramoginis, nuotykinis avantiuristinis zanras skirtas pakankmai placiai auditorijai. Cia mes turime labai panasias nuotaikas ir pakankamai lengvabudizmo paciame stiliuje. Viskas ok. Tik su kuo man valgyti vaiduokliu trulika? Tprasme, man rimtai zet i vystoma itampa, ar taip pro pirstus, ciut pasizvingaujant, kaip kad uzkoduota bendroje pasakojimo nuotaikoje?
Perspektyva stipriausiai nuplaukia antros dalies paskutinėse dvejose pastraipose. Būtent priešpaskutinė intuityviai skaitosi, bent man, sakytum iš motino varpinės. Tada paskutinėje staiga tekš "motinėlė"- jau merginos tekstas. Del to ir klausiau, kad treciasis lyg ir pas abi jas lankosi protarpiais. Patvirkes, plem :) Bet taip irgi galima, tik ten perėjimas labai jau staigus gavos :)

Beje, pirmos dalies antra pastraipa savo vietoje ?

atsakau i kita klausima: 
*ten kur neaisku -  belenkas=belekas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-09 22:02
belekas112
1) pagrindinė veikėja keliauja autobusu link paskutinės stotelės(tūso).
2)tai ka aš vadinu "rašau nežinodamas kas bus toliau"
3)pagrindinė veikėjėja keliauja pas senelį(numatomai paskutinė proga mamai pasakyti pasiilgsiu).
-Aiškiau? :)
Damastai. Ka reisškia belenkam? tipo visiems?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-09 15:52
pikta kaip širšė
O kas yra adresatas knygoje "Trys muškietininkai"? Arba aš čia klausimo nesuprantu, arba nuoširdžiai nežinau, ką atsakyti. Kaip ir į klausimą dėl žanro. Nu akivaizdžiai nebus komedija.
Gal tiesiog sakyk, kas konkrečiai kliūna?

Taip, pasakojama trečiu asmeniu, susitapatinant su pagrindine veikėja.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-09 15:44
Damastas
Dabar kiek labiau atkreipiau dėmesį į perspektyvą. Lyg ir suprantu, kad trečiasis paskotojas protarpiais empatiškai įsijaučia į personažų mintis ?

O dar toks kontrolinis klausimas: kas yra kūrinio adresatas? kokiam konkrečiai skaitytojui yra skiriamas pasakojimas? Nes, jeigu  belenkam, tuomet če viskas gerai :)
Kitas klausimas dar būtų apie patį atliekamą žanrą. Nu kvailas klausimas, žinau, net pačiam juokas ima iš kvailumo savo, raitausi dabar ant grindų, net šonkauliai braška belenkaiP. O bet tačiau, tokia smulkmena kaip  žanras diktuoja visą kūrinio nuotaiką, stilistiką, skaitytojo lūkesčius...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-09 10:33
ČakoPelėda
Perskaičiau pirmą pastraipą ir pasimečiau. Nesuprantu, iš kokios perspektyvos pasakojama:
„mergina suprato, jog liko paskutinė. Šaunumėlis taip sakant – bus vienintelė, kuri į vakarėlį atsibels viešuoju transportu ir dar konkrečiai vėluodama. Bet koks gi pagaliau skirtumas?"
Pasakotojas (3-čio asmens perepektyva) pasako savo mintį, toj pačioj pastraipoj - merginos mintis, neišskirta net kabutėmis. Tai kas visgi sako "šaunumėlis" ?

Kodėl pasakotojas kalba lyg ta paauglė mergaitė? Kodėl naudoja tokius žodžius, kaip bičas, konkrečiai vėluodama ir pan?
Atsipainiok :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-09 09:19
pikta kaip širšė
Meškiuk, "prasitestuoti" reiškia, kad turiu idėją, kuri man neduoda ramybės, bet su ja kartu ir visą saują abejonių (kad ir dėl veikėjos amžiaus ir paauglių literatūros, nenusistovėjusios pasakojimo linijos, bendro patrauklumo skaitytojui ir pan). Kadangi idėja prikibusi kaip kokia varnalėša, tai reikia kažkaip apsispręsti, ar atsisakyti, ar vis dėl to spręstis visas bėdas ir judėti pirmyn. O kas gali būti geresnis patarėjas už skaitytoją

Plius papildomas privalumas tas, kad parašius pirmą dalį ir pati geriau pajutau kai kuriuos niuansus ;-)

Belekas112, nesupratau pastebėjimo apie keliones
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-08 19:00
belekas112
pirmoji pastraipa/skyrius man paliko didžiausią įspūdį. Viskas kažkaip buvo labai savo vietose ir laiku, jeigu taip galima sakyti.Pripažinsiu, kad nesupratau kas buvo norima pasakyti tuo garsų nebuvimu. Tačiau merginai žvelgiant į atspindį ant stiklo aš taip pat mačiau tą pusmėnulį :) asmeniškai man, tokios smulkios detalės tekste yra begalo žavingos.
Antrąja pastraipa aš matau tik kaip įrankį atskleisti blogus/nesveikus sąntykius tarp Nomilės ir jos motinos. Tiesa sakant manau, kad tą padaryti buvo galima ir kitaip. Bet "užpakaliu pabučiuoti medines grindis"? Tiesiog žavinga.
Trečioji dalis buvo... net nežinau kaip čia pasakius. Pokalbis buvo itikinantis. Brolio aprašymas pakankamai intriguojantis, kad norėtūsi jį pažinti šiektiek išsamiau. O dėl to "gal kitą vietą niešti", kiek suprantu tai buvo skirta nukreipti dėmesį nuo kelio? :) Tai vėlgi galima daryti kitaip, čia jau tavo pasirinkimai.
Aplamai pasakius visai "suėjo". Turbūt būtu smagu susipažinti ir su seneliu :) Tai, kad rašai be plano nėra blogai. Žmonės, kurie mano, kad rašyti reikia tik pagal planą yra kvaili.(mano nuomonė). Galbūt taip rašant reiktų sumažinti kažkokius tai lūkesčius ir tiesiog žiūrėti, kur nuves tekstas? Rezultatas gali būti stebinantis. Beto pastebėjai? 1-kelionė. 2-.... 3-kelionė. Nesustok keliauti, net jaigu paskutinės stotelės ir nesimato. Ji kažkur ten.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-08 18:25
Meškiukas
Viskas kaip ir gerai, bet..."prasitestuoti"? Tai reiskia, kad tiesiog suraitei pirma dali ir toliau nebezinai kaip ir ar ji turetu rutuliotis?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 33]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą