Norai

1.

išrauk iš savęs
aukščio
baimę

mylėti tolygu
kopti
į aukščiausią
drevėtą pušį

prisirišus
senoviniu geiniu

spitriai
sliuogti jos
liemeniu
aukštyn

iš vėsios drevės
gilumos
pirštais rinkti
laukinių bičių
medų

ragauti
raganišką
gomurį nutvilkantį
skonį

kol ima ūžt
ausyse
kol aplink spiečiasi
spiečius

ir minkštos kaip snaigės
bitės
tūpdamos
tirpsta
ant skruostų

jau sliuogiant
jos liemeniu žemyn

kaip jaunas mėnulis
kojomis
apsivijęs
šią naktį

šią akliną
girios
tamsą

verčiantis

šviesa

2.

smėly lazdos galu
vedžioju nuliukus
tu
kryželius

įdomu

kuris pirmas
užbrauksim

3.

tavo
lango kvadratėlyje
tirpsta
lajinė žvakė
iš avelės taukų

vis silpniau
ir silpniau

kol lieka
rusenti akių
spingsulės

tada
sugalvoju norą
- -
ir užpučiu

4.

bandau atspėti
apie ką
pagalvojai
užpūsdama
paskutiniąją pienę

iš savo
gimimo nakties

5.

tavo sode pavasaris
sugaišti pagavo

ir putodams Ievos krūmas
į nieką pavirto

Adomo obuolys
dar tik mezgas

galusodėj
tarsi
galugerkly

6.

vaikystėj įsimylėjau
mergaitę

kuri užrišdavo
man batraiščius

galop supratau
kad visa tėra
tik mazgeliai

nuo bambagyslės
iki
išrišimo

už būsimą
didžiąją nuodėmę

7.

ant stalo Bložės
„Septyni šienpjoviai“

už lango
mėnulio pjautuvas
guldantis
geltonas žvaigždynų varpas
už durų
vėjas prašos į vidų

už vėjo durys
neužsklęstos
neužrakintos

vis klausantis
kantriai
vis tikintis

o gal ateis
tokia
diena