Jonukas, vištos, ir biskutis homoerotikos.

Lyjant.

Buvo šilta vasaros naktis. Lijo. Jonuko tėtis uždėjo kairę ranką ant Jonuko dešinio peties. Uždėjo, ir iškilmingai pasakė:
„Vištos deda kiaušinius. Todėl, jei pamatysi kažką dedant kiaušinius, žinok, tai višta. „.
„Aišku, tėti! „ - Entuziastingai sukrykštavo Jonukas.
Tuomet juos aplankė Vachtangas Kikabidzė ir tėtuką nušovė. Verkė Jonukas ilgai, bet, kaip tikras vyras, kokiu manėsi esąs, nepasidavė. Pasileido. Į savo paties kelionę per pasaulį.
Štai ir dabar, Jonukas sutiko vištą. Ši padėjo kiaušinį.
„Tu višta“ sako jonukas.
„Kudkudakšt“, atsako višta, džiaugsmingai patvirtinanti Jonuko tėčio išmintį.
Jonukas džiaugiasi.

Šortai apsitraukia ir viskas gražiai matosi.

Ėjo Jonukas tolyn, savo dar nepramintu gyvenimo taku. Ėjo, ir pamatė driežą. Driežas padėjo kiaušinį.
„Tu višta“ sako Jonukas, bešokinėdamas nuo džiaugsmo, kad pasaulyje tiek vištų.
„To-ko, to-ko“ sako driežas, įrodydamas, kad jis yra višta.
Jonukas džiaugiasi vištiškumu.

Vietiniai homoseksualistai stengiasi tvardyti akis.

Beeinant Jonukas pamatė dėdę Ženią. Ženia padėjo kiaušinį.
„Tu“ - Jonukas vos sysiu kelnėse nulaiko iš laimės, kad vėl pamatė vištą, „višta, po paraliais! „
„Klausyk, eik tu nach*i“ sukudakuoja višta. Jonukas įsiurbia liulį atgal nosin, ir nustriksi tolyn savo gyvenimo keliu, vištų ieškoti.

Tomis dienomis pagalvoju.

Jonukas kepa kiaušinienę su spirgučiais. Neklauskit, iš kur jis tų spirgučių gavo, bet vištų visur pilna. Jonukui jau keturiasdešimt trys metai. Lygiai tiek, kiek sulaukė jo tėtušis.

Turbūt tuos šortus lietaus metu dėviu tyčia.

Jonukas padeda kiaušinį, ir lakuodamas nagus jį peri.
„Aš višta“ sako Jonukas.
Lyja.