Kaip prievolė

Neguosk...
Aš ateity save regiu
kaip žemės grumstą,
kaip lašą išgaravusio
ar išsunkto vandens.
Ir mano kraujas negirdi,
kaip kalbina bažnyčiomis dievai.

Dalausi, nesutilpdamas į vieną,
nes vis dėlto – ne mirtininkas sau,
ir dvasioje susitelkia sapnai. 
O taip! Aš atviras gyvenimui,
nelyg perkūnijomis dar neišgriausta žinia –
kažkur, kažkaip, kažkoks
ir čia, ir ten kaip prievolė esu
ir, regisi, kad šitaip visada.