Euridikė

*

veidrodį pastačius priešais kitą veidrodį
tuštybė pakeliama kvadratu
kaip Jeano Cocteau
Orfėjas delnu prilietęs atspindintį stiklą
panyra į kitapusybę
sujudinęs pagalvę sudrumsčiu svetimo
miego vandenį
kurį pamažu aptraukia ledo katarakta

žiemos uvertiūra iš metų laikų sugrota
šautuvų vamzdžiais
skalikų ir varovų mišraus choro
sužeisto žvėries arija

kai mūzos nutyla ir vėl aidi šūviai
ir priešingai 

užtenka pakeisti rakursą
12 mm žvilgsnio gilumą

ar tokio kalibro ilgesio užtektų pribaigti
mane vienu mirksniu

veidrodžiui atsukus kitą skruostą
šautuvo vamzdį nukreipus į save
medžiotojas tampa medžiojamu
tykantis grobio – grobiu

kad neliks manęs rašančio šituos žodžius
lygiai taip pat ir tavęs
kurs juos skaitai
iš kairės į dešine

lėliukėse juda šviesa

iš kairės į dešinę
vėjas varosi kamuolinį debesį
į žalias neaprėpiamas nuošales

pasaulius be veidrodžių
ir šukių

nuo pavagusių kojų
atsimuša iškeltas
kampinis

ir lekia tiesiai
į nesaugomus
Dievo vartus

**

kalba
įvyniota į įkapių drobules
lėtai merdi
kartu su paskutiniuoju ją
kalbančiu
nuolat šnekančiu su savimi
nuotrupomis iš bepročio dialogo

kas kita su nebyliais
brailio raštu
ir nučiupinėtais žvaigždynais

kas kita su mirusiais jau nebebijančiais mirti

sunkiau apsispręst ar klijuoti suskilusį veidrodį
ar bandyti iš šukių
vėl sulipdyti skruostikaulius
lūžusią nosies pertvarą

galinio vaizdo veidrodėlyje
horizontas temsta ir siaurėja
kaip išjungus panoramą
lempiniame televizoriuje

paskutinis saulėlydžio atšvaitas
gali būti tiesiog iliuzija

nes galbūt tai ji
ten už tavęs
pasidažo lūpas raudonai

ir šelmiškai šypteli