Rašyk
Eilės (68121)
Fantastika (2050)
Esė (1618)
Proza (9874)
Vaikams (2348)
Slam (54)
English (1045)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter

Knygynas manoknyga.lt




Nuar Nuar

Ryklių užkalbėtoja.(dvikova)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: donna_ del_ conforto


Jis: ar galima surasti viešnamyje likimo tau skirtą viso gyvenimo meilę? Jei ir galima, tai visiškai atsitiktinai, nes jos neieškai ten, kur meilės neturėtų būti. Ji ateina pati susipynusių kūnų karštyje. Su sau pačiam duotu pažadu daugiau čia nebeeiti. Spartėjančių žingsnių tuksėjime tamsų vakarą, kai skubi ten, kur tikiesi jau iš tolo pamatyti tik tą, o ne kitą merginą, stovinčią prie raudona iškaba ir tokiais pat žibintais padabinto pastato. Staiga kilusioje skausmingoje mintyje, kad ji priklauso visiems, kas tik jos įsigeidžia. Pyktyje ir pavyde, kurie išnyksta kas kartą, kai tavo rankos slysta aukštyn apnuogintu liemeniu, liesdamos dieviško grožio jos mažas standžias krūtis.

    Aurimui atvykus į Manilą, visą jo tolimesnį gyvenimą nulėmė trys atsitiktinumai: stebuklingas išsigelbėjimas nuo ryklio užpuolimo jūroje, susitikimas su mergina prie viešnamio durų ir vienintelis atsitiktinis taiklus smūgis siaubingo susirėmimo metu.

    Po varginančios darbo dienos vaikinas su malonumu pasinėrė į šiltą jūrą. Saulė slinko link laidos, slėpdamasi už kalvų. Kažkas iš kartu atėjusių bendradarbių įspėjančiai šūktelėjo nuo kranto. Įsibridęs iki juosmens, Aurimas iš pradžios pažvelgė į šaukiančiojo pusę, o po to ten, kur jam buvo rodoma ranka. Tiesiai į jį judėjo juodas ryklio pelekas, grėsmingai skrosdamas ramų vandens paviršių. Krantas buvo vos už penkių metrų, tačiau vaikinas iš karto suprato, kad nespės jo pasiekti. Pirmą kartą susidūręs su tokia grėsme, jis sustingo ištiktas šoko. Ir tada tarp Aurimo ir ryklio atsidūrė liekna mergaitė, laisvai krentančiais ilgais juodais plaukais. Savo gležnais pečiais ji rėmėsi į raumeningą vaikino krūtinę. Nuo jos sklindanti ramybė ir pasitikėjimas savimi persidavė ir Aurimui. Jis daugiau nebematė ryklio, o tik šią trapią būtybę, kuri netikėtai, jam nežinomo šokio žingsniu lėtai pradėjo suktis aplink jį, tuo pačiu sukdamasi ir pati. Grakščiai judančios rankos, švelniai liesdamos vandens paviršių, tarytum brėžė apsauginį ženklą. Vaikino nuostabai ryklys, sekdamas netikėtai atsiradusios gelbėtojos judesius, apsuko ratą aplink juos ir nuplaukė tolyn, ten, kur braukdama ranka vandenį jam parodė mergaitė. Baigdama sukinį gražuolė atsistojo teisiai veidu į Aurimą. Akimirkai šviesiai mėlynos jo akys susidūrė su juodomis, neapsakomo gilumo akimis. Vaikinas žvelgė iš viršaus į apačią, negalėdamas atplėšti savo susižavėjusio žvilgsnio. Trumputis, sušlapęs, pilno saulės kliošo formos sijonėlis skleidėsi vandenyje, tarytum gėlės žiedas aplink mergaitės juosmenį. Dar po keleto akimirkų jo gelbėtoja žengė kranto link, kur, pakėlusi pilną krepšį vaisių, prisijungė prie grupelės jos laukiančių moterų bei merginų. Po to nuėjo tolyn, jam nespėjus net padėkoti, kaip kokia belaisvė, saugoma dviejų augalotų, grėsmingos išvaizdos vyrų.
    Tik sekančią dieną, pasigalynėjęs su visagaliu internetu, vaikinas suprato, ką buvo susitikęs. Tačiau atsirado net dveji „bet“: pirmas - Filipinuose nėra ryklių užkalbėtojų. Ir antras - mergaitės nėra mokomos šio amato. Paslaptis būtų taip ir likusi paslaptimi, jei jis visiškai atsitiktinai, genamas vienatvės svetimoje šalyje jausmo, nebūtų užklydęs į raudonųjų žibintų kvartalus. Gatvėje, prie vieno iš daugelio viešnamių durų, tarp kitų klientų laukiančių lengvo elgesio moterų, stovėjo tą patį juodaplaukė. Šį kartą ji buvo pasidabinusi trumpais, aptemtais marškinėliais ir atsegtais šortukais su pažemintu liemeniu, atidengiančiais jos švelnią pilvo odą, išryškinančiais įspūdingo grožio ilgas lieknas kojas. Jų žvilgsniai susitiko. Nenugalimos jėgos stumiamas Aurimas žengė artyn. Mergina, netardama nė žodžio, paėmė jį už rankos ir įsivedė į vidų.   
           

    Kaip ir tada Aurimas žingsniavo triukšminga naktinės Manilos gatve, vikriai prasilenkdamas su visomis kryptimis zujančiais mopedais ir motoroleriais, kurių vairuotojams tokios sąvokos, kaip šaligatvis ar ženklas „Eismas draudžiamas“, niekada neegzistavo. Pagal dviejų metų darbo sutartį iš Europos atvykęs jaunas gydytojas jau pakankamai ilgai gyveno šiame, visomis įmanomomis spalvomis dieną  ir ypač naktį švytinčiame mieste, kad pradėtų išsiskirti iš bendros turistų minios. Šalia pasilinksminimo įstaigų stovinčios moterys kažkokiu būdu iš karto suprasdavo, kurie iš pro jas gatve praeinančių europiečių vyrų yra trumpam atvykę turistai, o kurie pastoviai gyvena čia, todėl už rankų jo jau nebegriebdavo ir tik linksmai pamojuodavo, kai vaikinas nužvelgdavo kurią nors iš jų. Vaikščioti į viešnamį Aurimas pradėjo prieš keturis mėnesius. Lietuvoje pasilikusi Eglė, su kurią jie prabuvo kartu paskutinius pusantrų metų, pokalbių tinklalapyje parašė du žodžius - „Atleisk“ ir „Sudie“, tuo patvirtindama, kad ji jau yra su kitu. Jis jai neatsakė. Eglė daugiau pagal šį savo profilį prisijungusi nebuvo. Ankstesnį turėtą telefono numerį pakeitė.
    -Ivy laisva? - prasibrovęs pro aplink duris besiburiuojančias merginas į vidų, paklausė Aurimas jį pasitinkančios vidutinio amžiaus moters.
    -Šešioms valandoms, - sulaukęs pritariančio atsakymo, vaikinas ištiesė jai šimtą penkiasdešimt dolerių. Po dvidešimt penkis už valandą. Jis visada susimokėdavo už patiriamą malonumą prieš apsilankymą. Palyginus su ne taip ir toli esančiu Angelų Miestu, pakankamai daug.  Ir mažai pagal savo čia gaunamą specialisto užsieniečio atlyginimą.
    Kildamas laiptais į antrą aukštą, priešpriešiais prasilenkė su trimis linksmai nusiteikusiais vokiečiais, kurie energingai plekšnojo vieni kitiems per pečius ir, kažką garsiai aptarinėdami jam nesuprantama savo kalba, išėjo į gatvę. Ivy kambarėlio durys buvo praviros. Visiškai nuoga mergina stovėjo nugara į jas, pasilenkusi prie kampe stovinčios, į sieną viena puse besiremiančios lovos. Vaikinui įėjus į vidų ji krūptelėjusi išsitiesė ir greitai atsisuko. Vienoje rankoje spaudė surinktus aplinkui tuščius, perplėštus atskirų prezervatyvų pakelius, o kitos saujoje kažką, ką tuoj pat paslėpė už nugaros. Prieš tris mėnesius Gebenė, taip mergaitės vardas yra verčiamas į lietuvių kalbą, šventė dvidešimtąjį gimtadienį. Viešnamio taisyklės draudė klientams neštis į kambarius daiktus, todėl vaikinas demonstratyviai ištraukė ir pakišo augalotam apsaugos darbuotojui po nosimi mažutėlį, į permatomą popierių suvyniotą, kreminį pyragėlį ir žvakelę. Šis atlaidžiai šyptelėjo ir geranoriškai linktelėjo galva laiptų pusėn. Pastoviems klientams buvo daromos išimtys. Tą vakarą sueities tarp jų nebuvo. Aurimas atsisėdo ant vienintelės kambaryje kėdės. Priešais ant lovos įsitaisė Ivy. Vaikinas ištiesė jai išvyniotą pyragėlį su jame įstatyta degančia žvakute. Mergaitė susižavėjusi prispaudė abi rankas prie krūtinės, sunerdama jas tarytum maldai. Tokios veido išraiškos jam iki tol nebuvo tekę regėti: plačiai išžiota burna ir taip pat išplėstos iš nenusakomo džiaugsmo žibančios tamsios akys. Akimirkai Aurimui pasirodė, kad prieš save regi linksmą ir nustebusią beždžionėlę. Staiga Ivy išdykusiai kilstelėjo pirštelį aukštyn, rodydama į tai, ko jis įeidamas nepastebėjo. Virš jo galvos, skersai visą kambarėlio ilgį, buvo ištempta virvelė su pririštais prie jos įvairių spalvų pripūstais prezervatyvais. Tokiais pačiais, kokius, bet panaudotus, tik ką pabandė už nugaros sau paslėpti mergaitė.
    -Su gimtadieniu! - leipdamas iš juoko padavė jai savo menką dovanėlę vaikinas.
    Ivy ištraukė žvakelę ir demonstratyviai, laikydama ją priešais savo veidą, užpūtė, o po to parodė Aurimui, tarytum jis to būtų nepastebėjęs. Tai padariusi, mėgaudamasi atkando pusę pyragėlio ir antrą jo dalį ištiesė svečiui. Staiga jos ranka sustingo ore, veidas pasidarė liūdnas. Tai, kas liko po pirmo kąsnio, ji tyliai susikišo į burną ir pabandė nuryti. Saldėsis pasirodė labai sprangus. Vaikinas iš lėto, stengdamasis neišgąsdinti priešais jį sėdinčios be galo mielos būtybės, delnu palietė jos skruostą ir nykščiu nubraukė nuo lūpų kampučių užsilikusį kremą su keliais skanėsto trupiniais. Po to šypsodamasis aplaižė savo pirštą.
    -Skanus buvo tavo pyragėlis, - valiūkiškai nusijuokė jis.
    Gamta taip jau nustatė, kad žmonių bendravimo pagrindu yra dalijimasis maistu. Kaip moteris, Ivy galėjo atsiklaupusi priglusti lūpomis prie apnuoginto Aurimo klubų ir glamonėdama nepaleisti jo tol, kol nurims iš pasitenkinimo konvulsijose virpantis vyriškio kūnas. Ir tokiame jų bendravime nebuvo nieko blogo. Bet ji negalėjo pasidalinti su juo, kaip su draugu, savo maistu, kadangi visa buvo nešvari. Tokia pat, kaip ir jos lovą dengianti paklodė, žvelgiant į ją po nakties ryto šviesoje. Liūdnas gavosi  viešnamio mergaitės gimtadienis: su mažu pyragėliu, kurio kąsnis strigo burnoje, iš šalies neskoningai atrodančia spalvotų pripūstų prezervatyvų girlianda ir vieninteliu priešais sėdinčiu žmogumi, kuris neužmiršo jos pasveikinti. Bet geriau jau taip, nei pastoviai visą vakarą besikeičiantys, iškilę virš jos ritmingai judantys, vyriški kūnai.

    Tai įvyko tada, o šį vakarą tvarką palaikanti moteris apsiriko ir vietoje to, kad paprašytų vaikino palaukti specialiai tam įrengtame nedideliame bare, leido jam pakilti į viršų, kol Ivy bandė panaikinti savo kambaryje ankstesnių klientų buvimo žymes.
    -Tavo plaukai ištepti, - tyliai ištarė Aurimas merginai, suklupusiai prie vandens sklidino, plastmasinio, geltonos spalvos dubens.
    Vaikinas stovėjo prie gal metro aukščio vonios plytelėmis apklijuotos sienelės, dalijančios mažą, be langų patalpą į dvi dalis. Iš vienos pusės glaudėsi plati lova su čiužiniu, aptrauktu raudona, drėgmei nelaidžia medžiaga, panašia į ta, kuria jų ligoninėje yra dengiamos kušetės ligonių apžiūros kabinetuose. Kitoje jos pusėje buvo įrengta vieta apsiprausti, su nutekėjimo anga tiesiai grindyse, senu variniu čiaupu, kyšančiu iš sienos ir prastai veikiančiu dušu. Išskyrus kėdę, nedidelę spintelę prie lovos ir per žingsnį nuo durų stovinčią drabužių kabyklą, patalpoje daugiau nieko nebuvo.
    -Nežiūrėk. Labai prašau, tavęs, nežiūrėk, - Ivy akimirkai sustingo, įsikibusi abejomis rankomis į dubens kraštą, o po to giliai panardino galvą vandenyje, bandydama nuplauti kito vyriškio patirto malonumo pėdsakus.
    Panašiai jį kalbėjo ir prieš dvejus su puse mėnesio, kai pati suprato, kad negrįžtamai įsimylėjo ir niekaip negali išsivaduoti iš šio jausmo. Stūmė jį laukan iš savo kambarėlio. Šaukė ir barėsi, kai niekas nematydavo. Darė viską, kas įmanomą, kad jo akyse atrodytų pačia šlykščiausia būtybe pasaulyje, verta ne bučinio, bet spjūvio ir smūgio koja į pilvą. Merginas saugantys nusikalstamos grupuotės nariai taip bausdavo prasikaltusias: parbloškę ant žemės, suspardydavo tuščioje gatvelėje už viešnamio, stengdamiesi nepataikyti į veidą, kad nesugadintų prekės. Vieną naktį, kai pasilinksminimo namus apėmė visuotinis į juos suvirtusių neblaivių sekso turistų siautulys, Ivy jo akyse demonstratyviai bare padėjo patirti malonumą iš pradžios vienam, o netrukus ir kitam vyriškiui. Kai Aurimas pabandė išeiti, mergina pasivijo jį prie lauko durų ir atsistojo priešais lipniu, klampiu skysčiu išteptomis lūpomis bei smakru ir dėmėta plona palaidine, kurią buvo užsimetusi tiesiai ant nuogo kūno. Kai vaikinas pabandė ją apeiti, sugriebusi jį už rankos,  neleido to padaryti ir vėl atsistojo priešais, tarytum visa savo išvaizda jam šauktų į veidą - „Aš kekšė! Šlykšti kekšė! „.  Staiga ašaros paplūdo mergaitei iš akių ir, suspaudusi rankomis veidą, ji nubėgo siauru koridoriumi į prie virtuvės esančią tuščią, retai naudojamą patalpą. Kai Aurimas įžengė ten, Ivy susisukusi į kamuoliuką sėdėjo tolimam tamsiam kampe.
    -Labai prašau tavęs, išeik ir daugiau niekada negrįžk, - pasigirdo duslus jos balsas. - Aš juk matau, kaip tau skauda. Kadangi nepriklausau pati sau, negaliu nieko pakeisti.
    Aurimas stovėjo tylėdamas.
    -Tu juk vyras. Privalai save gerbti, - tokiu pat dusliu balsu po kelių tylos akimirkų tęsė ji. - Tokia išjoda, kaip aš, neverta to pažeminimo, kurį tu patiri, kai ateini čia. Tai, ką dabar matei bare, aš juk darau pastoviai. Ir taip diena iš dienos. Taip buvo ir bus, net jei tu apie tai pasistengsi negalvoti.
    Vaikinas ir toliau stovėjo tylėdamas.
    -Ar tu nesupranti, kad man skauda! - netikėtai rėkte išrėkė Ivy.
    Aurimas pabandė prieiti prie jos. Mergina dar labiau susigūžė savo kampe. Tarytum gindamasi ir stumdama jį į šalį, ištiesė abi rankas delnais į priekį. Kartu su meile sugrįžo ir visi kiti pastoviai niekinamos mergaitės seniai užmiršti jausmai, kuriuos savisaugos instinktas buvo išslapstęs kažkur labai giliai vien tam, kad ji galėtų išgyventi čia ir dabar.
    -Mano pertraukėlė baigėsi, turiu eiti pas klientą, kitaip mane nubaus, - atsistojusi ištarė Ivy. - Arba...
    -Arba kas? - atsargiai paklausė vaikinas.
    -Arba kas? - pakartojo dar kartą, nesulaukęs atsakymo.
    -Arba tuoj įsikabinsiu į tave ir pradėsiu klykti iš siaubo.
    -Turi penkias minutes, kol pakvies šeimininkė, - Aurimas prisitraukė Ivy arčiau ir priglaudė prie krūtinės.
    Jos klyksmas, sklindantis iš burnos, buvo labiau panašus į iškvepiamo oro garsą, tačiau tęsėsi labai ilgai. Taip tyliai savo skausmą išrėkia žmonės, kurie nenori ir negali, kad juos išgirstų aplinkiniai. Jam pasibaigus, suglebęs mergaitės kūnas pakibo ant vaikino rankų.
    -Aš tave myliu, - pro ašaras tyliai ištarė Ivy.
    Aurimas, suėmęs pirštais už smakro, pakėlė jos galvą aukštyn ir pabandė pabučiuoti į lūpas.
    -Jei tu pats savęs negerbi, tai nereiškia, kad ir aš leisiu tau taip elgtis, - nukreipdama savo veidą į šalį, išvengė bučinio mergina.
    Po to, praskleidusi jo atsegtus marškinius, švelniai įkando jam į krūtinę ir nubėgo koridoriumi šalin.

    Sugrįžęs iš savo atsiminimų į realybę jaunasis gydytojas sunkiai atsiduso. Tame, kas vyko, nebuvo jos kaltės, bet tik jo. Nuo tos akimirkos, kai Aurimas nusprendė, kad nenueis šalin ir visiems laikams neužmirš apie tai, kad kažin kur gyvena ši, visų niekinama, tamsiaplaukė mergina, jis tapo kaltas dėl visko, kas įvyko ir dar įvyks su ja. Pamilęs moterį vyras turi prisiimti visą atsakomybę už abu, nes tik tokiu būdu gali parodyti jai visą savo jausmų gilumą. Labai seniai, visiškai išsekusią, vandenyne Ivy surado badžo genties klajokliai - jūros čigonai, beveik niekada neišlipantys iš vandens ir savo ilgų jūrinių valčių, kurie ir pardavė mergaitę į viešnamį už kelias dešimtis dolerių. Jis pabandė ją išpirkti, tačiau dabartiniai jos savininkai nurodė sumą, kurios Aurimas šiuo metu neturėjo ir negalėjo gauti. Ir ją reikėjo sumokėti ne dalimis, bet visą iš karto. Dabar jam tiko viskas: viršvalandžiai, budėjimai ligoninėje ne pagal grafiką, nelegalios medicininės procedūros ir tokios pat chirurginės operacijos, lopant vietinių nusikaltėlių tarpusavio rietenose sudarkytus kūnus. Įvertinus gaunamas pajamas, reikiami pinigai bus surinkti per metus, o tai reiškia, kad dar keturis tūkstančius vyrų turės priimti mergaitė. Pagal viešnamyje nustatytą tvarką - daugiau, kaip dvylika per vieną dieną, atsižvelgiant į tai, kad bus laikotarpiai, kai ji negalės dirbti. Ir dėl visko kaltas jis vienas, nes nėra pajėgus tuoj pat uždirbti reikiamų pinigų. Todėl tenka rinktis tarp vyriško orumo ir nepaprastai stipraus traukos jausmo, neleidžiančio Aurimui išbūti be savo Gebenės nė dienos. Svarbiausia nei vienam, nei kitam dabar nepalūžti ir padaryti tai, kas atrodo visiškai neįmanoma - išsaugoti meilę. Tą kvailą jausmą, kurio, kaip sako daugelis, po penkerių ar šešerių metų, geriausių atveju po penkiolikos, nebelieka. Tai nejaugi verta dėl tokios trumpos laimės akimirkos taip stengtis? Visiems skirto bendro atsakymo į tokį klausimą nėra. Kai ateina laikas, kiekvienas iš mūsų sprendžia atskirai.

    Naktį, kai dingo Ivy, Aurimas budėjo ligoninėje. Viešnamio šeimininkė į jo klausimus neatsakinėjo ir šypsodamasi vis siūlė kitas merginas. Netoliese stovintys du niūrus šių namų sargybiniai buvo pasiruošę jį pulti, jei tik vaikinas pradėtų kelti triukšmą. Skersinėje gatvelėje pastvėrusi jį už rankos sena virėja laužyta anglų kalba pasakojo kažkokias nesąmones apie valtį prieplaukoje ir aplink ją plaukiojusį žmogų-ryklį. Pačiam Aurimui buvo keista, kad šią įmonę kontroliavę nusikaltėliai atsisakė lengvų Ivy išpirkos pinigų, nors nualintas darbo merginas, kaip pasakojo prie taurelės bare jo nauji draugai iš ligoninės, jie mielai parduodavo, o jų vietas užpildydavo jaunesnėmis. Blogiausia, kad policija čia niekuo nepadės. Ivy paprasčiausiai neegzistavo gyventojų rejestre.
    -Ar čia kur nors veisiasi žmonės-rykliai? - pavargęs nuo bevaisių paieškų, uždavė retorinį klausimą vakare vaikinas, kai budinčių medikų komanda susirinko išgerti kavos.
    -Tik filme, - juokdamiesi atsakė kolegos, plekšnodami jam per nugarą. Visi, išskyrus vieną.
    Senyvo amžiaus amerikietis anesteziologas iš Greitosios pagalbos skyriaus, kurį ligoninėje vadino tiesiog Semu, niūriai žvelgė į Aurimą iš savo įprastos vietos kampe.
    -Tau ten nereikia, - tyliai ištarė jis, kai visi kiti jau buvo išėję iš patalpos ir, pakilęs iš savo vietos, skubiai pasišalino.
    -Juk Jūs juos matėte? - po valandos jiems susitikus vėl, paklausė Aurimas. - Jie tikrai egzistuoja?
    -Tu klausi turistinio smalsumo vedamas ar iš reikalo? - klausimu į klausimą atsakė Semas.
    -Iš reikalo. Valtis, aplink kurią sukiojosi toks daiktas, išsivežė merginą.
    -Tada dulkink kitą. Ir kuo greičiau tai pradėsi daryti, tuo tau bus lengviau.
    -Negaliu. Nuo kitų nestovi, - tokiu pat grubiu tonu atsakė vaikinas.
    -Kai išalksi, atsistos. Ten visiškai kitas pasaulis. Fantastiškas ir mums neįprastas. Kaip filmuose rodo - egzistuojantis šalia ir susikertantis su mūsų tik tada, kai jiems reikia ką nors nužudyti. Nejaugi taip stipriai norisi dar bent kartą įkišti į tą merginą?
    -Ne tik. Dar ir kiekvieną rytą prabusti lovoje kartu su ja, ir stumdytis užpakaliais vonioje prie praustuvo, o paskui, atsisėdus priešais vienas kitą, gerti kavą virtuvėje.
    Sunkiai atsidusęs Semas paėmė nuo stalo savo planšetinį kompiuterį ir, suradęs žemėlapį, kištelėjo jį Aurimui po nosimi, pirštu rodydamas į tolimą nedidelių salų grupę.
    -Štai čia ir dar čia mačiau du kartus. Kaip ir tikri rykliai, jie patruliavo gelmėje prie koralinio rifo, ieškodami maisto.
    Senasis gydytojas garsėjo kaip pamišęs žvejys, pamėgtam užsiėmimui skiriantis visą savo laisvalaikį.
    -O už šito rifo, kaip man pasakojo vietiniai gyventojai, prasideda tas gretutinis pasaulis, - toliau pasakojo vyriškis. - Ryklio pasaulis. Skaičiau, kad mokslininkai teigia, jog jis išnyko dar aštuonioliktame amžiuje, daugiau, kaip prieš du šimtus metų. Aš racionalistas. Jei nebeegzistuotų, neplaukiotų ten tarp salų tie pabaisomis paversti vaikai. Kada ją išvežė?
    -Praėjusią naktį. Jūs....
    -Aš negaliu tavęs ten nugabenti, - pertraukė jo kalbą kolega. - Vietiniai gyventojai taip pat ten nesilanko. Galiu paprašyti pažįstamo žvejo, bet jis tave palydės tik iki mano nurodyto koralinio rifo. Toliau tarp salų jau pats. Teks pamakaluoti rankomis ir kojomis. Atstumai ten nedideli. Tik ryklių labai daug.
    -Provincijos centre yra oro uostas, - toliau pasakojo Semas. - Du kartus per savaitę iš Manilos skrenda vietinių linijų lėktuvas. Kaip tik rytoj. Jei ją išsivežė naktį, tai kol iki ten nuplauks, tu suspėsi nukakti kaip tik laiku. Jie dar bus nepradėję jos žudyti. Kaip supratau iš vietinių gyventojų pasakotų padavimų ir legendų, tas malonumas tęsiasi labai ilgai, yra neapsakomai skausmingas ir paprastai vyksta per pilnatį, kada rykliai yra patys aktyviausi.
    Aurimas dėkingai linktelėjo pašnekovui.
    -Tave vis tiek sugaus! - šūktelėjo nueinančiam vaikinui iš paskos anesteziologas. - Iki pilnaties liko dvi dienos. Kentėsi kartu su ja. Jokios išpirkos tie bepročiai nepripažįsta. Tik mirtį.

    Perplaukęs eilinį sąsiaurį tarp salelių Aurimas iš nuovargio drebančiomis kojomis išlipo iš vandens. Priekyje, už kelių šimtų metrų, prie ilgo ant polių pastatyto statinio, dengto palmių lapais, stovėjo rikiuotė vyrų, kaip ir priklauso su ietimis ir lankais. Kitas toks pat statinys slėpėsi aukštų medžių šešėlyje. Ir vėl visiškai atsitiktinai jis atplaukė į salą, kuri jam buvo reikalinga. Kariams iš šono prie įkastų į žemę stulpų matėsi sėdintis surištų žmonių siluetai. Giliai įkvėpęs vaikinas žengė pirmyn įkaitusiu paplūdimio smėliu. Vienoje rankoje ilgas povandeninės žūklės šautuvas, kurį teko panaudoti tik vieną kartą, nuvejant į šalį per daug įkyrų gal dviejų metrų ryklį. Kitoje plaukmenys. Ant galvos - pakelta aukštyn nardytojo kaukė. Uosto parduotuvėje pirktas peilis pritvirtintas prie trumpus šortus palaikančio diržo. Kaip įprasta atsegti ir prie kūno prilipę šlapi havajietiško stiliaus marškiniai, kuriuos, nors ir trukdančius jam plaukti, jis nusprendė pasiimti su savimi. Visi kiti daiktai liko jį iki koralinio rifo atgabenusio žvejo valtyje, kuris žadėjo į tą pačią vietą sugrįžti ryte, ir taip keturias dienas iš eilės. Vos tik perplaukęs rifą, jaunuolis pasijuto sekamas. Tyrame vandenyje iš tolo buvo matomi tatuiruoti žmonių-ryklių kūnai, su ant nugaros styrančiais, kaip pas tikrą ryklį, pelekais. Už eilinės salos kyšulio pasislepiančios valties siluetas. Netikėtai tarp medžių su klegesiu pakylantys paukščiai ar nuo nežinomo pavojaus per krūmynus besibraunančių laukinių kiaulių keliamas šurmulys žymėjo vietas, kuriuose slėpėsi šio pasaulio šeimininkai.  Eidamas vis tolyn vaikinas demonstratyviai atleido savo šautuvo templę. Priešintis nebuvo jokios prasmės. Už kokių dešimties žingsnių vandens paviršiumi slydo dveji pelekai, kurie tikrai nepriklausė rykliams. Iš užpakalio ir iš kito šono, šiek tiek atsilikę, jį sekė trumpomis ietimis ginkluoti iš džiunglių išlindę vyrai.
    Priėjęs rikiuotę Aurimas sustojo ir numetė rankose laikytus daiktus, o po to ir ant galvos buvusią kaukę. Tamsiaodis raumeningas karys ištraukė jam prie diržo prisegtą peilį ir be garso pasitraukė į šoną. Priešais stovintys augalotas vyras, sprendžiant iš gausybės papuošalų ant kaklo, rankų ir kojų bei tatuiruočių, dengiančių ne tik pečius ir liemenį, bet ir kaktą su skruostais, buvo čia vyriausias. Jis nieko nesakydamas klausiamai žvelgė į baltaodį žmogų, kokius čia regėdavo tikrai nedažnai.  Nežinodamas kokia kalba yra suprantama šiems žmonėms, vaikinas tiesiog ištiesė ranką ir parodė į nuošalyje nuo kitų belaisvių gulinčią merginą. Skirtingai nei kitiems, Ivy buvo surištos ne tik rankos, bet ir kojos. Ietimi ir trumpa mečete ginkluotas sargybinis nejudėdamas stovėjo šalia jos. Vadas mostelėjo ranka atėjūno pusėn. Du kariai sugriebė Aurimą, apieškoję nuvedė prie jo surastos mergaitės ir paliko pririšę prie tvirtai į žemę įkasto stulpo. Kitaip ir negalėjo būti. Vaikinas laukė būtent to.  Žmogus, atėjęs išvaduoti jų pikčiausio priešo, ir pats yra tokiu. Kad nužudys greitai ir iš karto nebuvo nė mažiausios minties. Tokiems priešams mirtis yra parenkama ypač išradingai. Visą tą laiką Ivy nustebusiu žvilgsniu žvelgė tiesiai jam į akis.
    -Kodėl? - kai nuėjo šalin jį rišę kariai, paklausė mergaitė.
    -Paskui pasakysiu, - nusišypsojo Aurimas. Lietuvoje, bandant paaiškinti „kodėl? „, yra reikalingas merginai skirtas sužadėtuvių žiedas. Dabar gi vaikino rankoje slėpėsi tik nedidelis užaštrinto metalo gabalėlis, kurio nerado priešai. Senas triukas, išmoktas Lietuvos kariuomenės viename iš žvalgybos būrių, įsisavintas būtinosios tarnybos metu. Atgavęs gerą nuotaiką Aurimas apsižvalgė aplinkui. Geriausias lietuvių draugas visada buvo miškas ir, aišku, tamsa. Žalia medžių siena buvo čia pat. Reikėjo tik sulaukti tamsos. Šią akimirką vaikinas buvo ne gerai išauklėtu, medicinos fakultetą su pagyrimu baigusiu, inteligentiškų tėvų vaiku, bet kariu, turinčiu tikslą ir žinančiu, kaip galima jį pasiekti. Laukinėje gamtoje toks pasikeitimas nelieka nepastebėtas ir jį pajutusi Ivy nurimo pati. Dabar prieš ją, kad ir surištas, sėdėjo vyras. Toks, nuo kurio buvimo greta moteriai šiurpsta oda. Vienintelis, kurį ji pabučiavo per visą tą laiką, kai prievarta buvo parduota į viešnamį.
    Tuo metu aikštelėje prie jūros kilo šurmulys. Atėję sargybiniai nusivedė prie kitų stulpų pririštus žmones. Vieną iš jų - jauną vyriškį, likusį tik su vienomis trumpomis kelnėmis, pririšo prie žemo akmeninio stalo, skirto aukojimui. Jo kūną apipylė kažkokio augalo, kaip vėliau suprato Aurimas, priviliojančio kiaules, sultimis. Kai tai padarė, iš aptvaro paleido jaunas kiaulaites, dar neturinčias tvirtų išaugusių ilčių. Pradėjo skambėti būgnai. Gyvūnai, braudamiesi vienas per kitą, apspito akmeninį stalą. Pasigirdo siaubingas klyksmas. Išalkusios kiaulės, negalėdamos kasti, tiesiog čiulpė vargšo vyro kūną. Tuo metu likę kariai nuo visų kitų belaisvių nuplėšė rūbus. Mečetėmis perrėžė gerkles ir pradėjo kapoti paskutiniuose priešmirtiniuose traukuliuose virpančius kūnus į dalis, kurias metė tiesiai į suaugusių kiaulių aptvarą. Gyvūnai, varžydamiesi dėl jiems krentančių mėsos gabalų, tikrąją to žodžio prasme kovėsi vienas su kitu.
    Taip buvo baudžiami vienos šeimos vyrai, moterys ir vaikai iš Ivy ir Aurimui suprantamo pasaulio, kurios narys vandenyne užmušė šios tautos garbinamą ryklį. Kaltininkas dabar klykė ant akmeninio stalo, gyvas ėdamas alkanų kiaulaičių.
    -Ivy, nežiūrėk į tą pusę! - sušuko jai vaikinas. - Žiūrėk man į akis! Man į akis! O dabar giliai kvėpuok! Tik nežiūrėk į jūros pusę!
    Išgąsdinta siaubingo reginio mergaitė vis tik surado savyje jėgų ir nukreipė žvilgsnį į mylimąjį.
    Pabaigusios puotą, kiaulės aptvare nurimo. Būgnų gaudesys neįstengė užgožti nelaimingo pasmerktojo riksmo ir jaunų gyvūnų čepsėjimo. Taip trūko gal valandą. Pradėjo temti. Kiaulaitės pagaliau pasisotino. Prižiūrėtojai jas suvarė atgal į jų aptvarą. Nelaimingasis gulėjo ant akmeninio stalo su tuščiomis akiduobėmis, styrančiais iki pat kaulų nučiulptais rankų ir kojų pirštų kaulais, nukąstu nosies galu ir apgraužtomis ausimis. Vienu momentu gyvūnams pavyko prakąsti jo pilvo odą ir dabar matėsi išėstų vidaus organų dalys. Aurimui, kaip gydytojui, buvo labai keista, kad nelaimėlis vis dar sąmoningas. Matyt, vietiniai kankintojai puikiai žinojo, kiek gali leisti savo naminiams gyvūnėliams mėgautis žmogaus mėsa, kad jis vis dar išliktų tokiu. Auka buvo palikta su kelnėmis tik tam, kad kiaulaitės negalėtų pasiekti jo lytinių organų. Po tokių sužalojimų vyras miršta labai greitai nuo kraujo netekimo ir patirto šoko. Kankintojams tai buvo nenaudinga. Keturi sargybiniai, pakėlę nejudantį kūną, nunešė jį prie jūros ir paliko vandenyje prie pat kranto, šiek tiek įkasę pastarąjį į smėlį. Minia salos gyventojų sustojusi užtraukė giesmę Aurimui negirdėta kalba. Būgnai sutratėjo dar stipriau. Mažas berniukas pasilenkęs prie pat vandens ėmė ritmingai daužyti vienas į kitą du juodus akmenis. Taip buvo kviečiama jų dievybė. Matyt tokios apeigos kartojosi nuolat ir vandenyno siaubūnai buvo įpratę šioje vietoje gauti maisto. Po kelių minučių  prie pat kranto išniro didžiulis ryklys ir sugriebęs nasrais pasmerktojo kūną, nusitempė jį į gelmes. Dabar turėjo ateiti Ivy ir jo eilė. Aurimas jau buvo nupjovęs virves, kuriomis buvo surištos jo rankos. Tačiau ko nors imtis daugiau nebespėjo. Prie jų atsirado karių grupė. Sugriebė merginą, nudraskė rūbus ir nakties tamsoje nunešė prie vandens. Tuo metu iš už medžių pasirodęs apskritas mėnulio diskas blankia šviesa nušvietė viską aplinkui. Pasigirdo skerdžiamų kiaulių žviegimas. Tikėjimas draudė nusikaltėlius mesti tiesiai rykliams į nasrus. Tokia mirtis buvo laikoma garbinga. Žmonų mėsos pririjusių gyvūnų kūnus kariai kapojo į gabalus ir krovė į šalia stovinčias pintines. Kaimo moterys nešė jas prie vandens ir statė prie vado kojų. Vyrai surištą Ivy paguldė ant trapiai atrodančio iš palmių lapų supinto nedidelio plausto, kurį pastūmė į jūrą. Kiti stvarstė rankomis kiaulių skerdienos gabalus ir mėtė juos į jūrą. Paviršiumi sklido kraujo dėmės. Tik dabar Aurimas suprato, kodėl mergaitę išgabenusioje valtyje buvo žmogus-ryklys ir kodėl ją laikė surištomis rankomis ir kojomis. Ryklių užkalbėtojos stichija - jūra. Iššokus iš valties ją galėjo sulaikyti tik pabaisą, kuri kadaise buvo žmogus ir nepaklūsta jos komandoms. Kol ji surišta, negali užkerėti prie jos artėjančių ryklių. O juokingai atrodantis plaustas reikalingas tik tam, kad ji nepaskęstų, kol ją sugriebs vietinių garbinama dievybė. Nieko nėra gėdingiau, kai žiaurus, nenusakomai stiprus ir plėšrūs jūros gyventojas, kurio dantimis ir atvaizdu puošiasi kariai, netikėtai savo gimtojoje stichijoje tampa paklusniu naminiu gyvūnėliu, paklūstančiu trapios mergaitės valiai ir, kaip koks švelnus kačiukas, glaustosi aplink jos kojas. Tai viso, daugelį tūkstantmečių klestėjusio, tikėjimo pabaiga ir Ryklio pasaulio pabaigos pradžia, kurią gali sustabdyti tik didžiausio priešo mirtis. Sudundėjo būgnai. Pasilenkęs prie vandens berniukas vėl pradėjo daužyti vieną į kitą du juodus akmenys, kviesdamas negailestingas gelmių pabaisas. Pasinaudodamas tuo, kad visų žvilgsniai buvo nukreipti į kitą pusę, Aurimas pašoko ant kojų ir metėsi į jūros pusę. Prabėgdamas sugriebė į stulpą įsmeigtą mečetę ir šoko į bangas, kaip galima greičiau rankomis ir kojomis irdamasis link iš lėto tolstančio plausto. Tai, kad paskutinė auka pati pasiprašė jų dievybei į nasrus, buvo sutikta džiaugsmingais šūksniais, kurie greitai pasikeitė į pilną įtūžio minios kauksmą pamačius, kaip Aurimas greitais judesiais pjausto mergaitės pančius.
    -Dingstam iš čia! - sušuko vaikinas, kai Ivy atsidūrė jo glėbyje.
    Vietoje atsakymo mergina tik papurtė galvą ir ranka parodė į vandenį po jų kojomis. Aplink ratus suko gal dvidešimt plėšrūnų, ne ką mažesnių už ją pačią. Kaip tyčia, nukeliant Ivy nuo plausto, rankose buvusi mečetė išsprūdo ir nugrimzdo į dugną. Lyg to būtų negana, nuo kranto pusės pasipylė strėlių ir iečių krūša. Įsiutę kariai stengėsi nukauti išlaisvintą ryklių užkalbėtoją. Gelbėdamiesi nuo paviršiuje tykančio pavojaus jaunuoliai nėrė gilyn. Ivy švelniai atstūmė Aurimą nuo savęs. Tai, kas įvyko vėliau, joks baltaodis žmogus dar nebuvo matęs. Gal tik Maldyvų salų ir Šri Lankos perlų rinkėjai. Mergaitė sukosi įstabiame šokyje. Visi aplinkui buvę rykliai judėjo tuo pačiu ritmu ir ta pačia kryptimi. Ivy stvarstė plūduriuojančius aplinkui kiaulienos gabalus ir tiesiog iš rankų maitino plėšrūnus, kurie, kaip paklusnūs ir meilūs kačiukai, atsargiai ilgais snukiais lietė ją, bet nepuolė. Pritrūkę oro jaunuoliai iškilo į paviršių. Šalia vėl pradėjo kristi ietys ir strėlės. Mėnulis švietė taip ryškiai, kad galima buvo įžiūrėti viską, kas darėsi gelmėje kokių penkiasdešimt metrų spinduliu. Ratu skriejančios ryklių sankaupos link artėjo gąsdinantis šešėlis. Panirus eilinį kartą, Ivy įsižiūrėjo į atėjūną. Tiesiai į juos plaukė beveik šešių metrų ilgio didysis baltasis ryklys, įpratęs medžioti pakrantės vandenyse. Greitai atsisukusi į Aurimą mergaitė papurtė galvą ir iš jos lūpų judesių vaikinas suprato, kad ji taria žodį - „Bėk“. Tokio gyvio ryklių užkalbėtoja suvaldyti negalėjo. Vaikinas iškilo į paviršių, giliai įkvėpė ir, sugriebęs šalia nukritusią trumpą ietį, panėrė gilyn, iki pat dugno. Jį pasiekęs perrėžė ieties smaigaliu savo krūtinės odą. Kraujo lašai pasklido aplinkui vandenyje. To pakako, kad plėšrūnas, vedamas viliojančio kvapo, pasuktų jo pusėn. Didžioji baltoji mirtis visada stengiasi savo auką nuginti arčiau paviršiaus, kad būtų patogiau pulti. Žinodamas tai, Aurimas įsitvėrė į iš smėlio kyšantį akmenį ir atkišo į viršų ietį. Ryklio regėjimas yra toks, kad jis puikiai mato viską, kas darosi netgi jam iš užpakalio, tačiau negali matyti to, kas yra tiesiai prieš nosį. Jo įprotis pirmą kartą priartėjus prie grobio jo nepulti, bet pradėti ataką sugrįžus antrą kartą, šį kartą išgelbėjo vaikiną. Visiško atsitiktinumo dėka aukštai iškeltos ieties smaigalys pataikė tiesiai į ryklio pilvą ir jį perrėžė. Vanduo aplinkui gausiai nusidažė krauju ir sužalotas gyvūnas, kaip pasiutęs ėmė blaškytis į visas puses. Aurimas pajuto, kaip Ivy sugriebė jį už rankos ir nutempė į šalį. Paskutinis vaizdas, kurį spėjo pamatyti gelmėje Aurimas buvo tai, kad mažesni rykliai visu būriu užpuolė didžiąją pabaisą ir negailestingai ėmė draskyti jos silpstantį kūną.

    Rytas juos užklupo gulinčius ant nedidelės uolos. Grobuonių garbintojai greičiausiai pagalvojo, kad abu juos sudraskė negailestingi pakrančių vandenų valdovai, todėl niekas jaunuolių nepersekiojo. Tolumoje girdėjosi variklio burzgimas. Aurimas atsistojęs pamojavo ir valtis pasuko jų pusėn. Semo draugas - žvejys, įvykdė pažadą sugrįžti. Vaikinas dar  naktį nusivilko marškinius ir aprengė jais Ivy. Po viso to, kas įvyko, jis įgijo teisę reikalauti, kad joks kitas vyras daugiau niekada nematytų jos visiškai nuogos.
2017-03-08 23:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-26 15:29
Svoloč
Šiaip nesu šito skyrelio skaitytojas ir ačiū dievui čia tos fantastikos ir nebuvo. Kaip prozos kūrinį galima vertinti palankiai, nepamirštant atsižvelgti į daugumos išsakytas pastabas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-30 12:35
Renaldas Mikalauskas
Taip aš ir pajutau, tiksliau pamačiau kad tai ka aprašėte negali būti tik jūsų fantazijos vaisius. Nes patyriau per daug sukrečiančius vaizdinius kad galėčiau juos priskirti tik kaip autorės kūrybos rezultatą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-26 12:29
Nuar
Istorikai tvirtina, kad jų taip vadinamas Ryklio pasaulis galutinai išnyko prieš trys šimtus metų. Tačiau iki to laiko jis egzistavo kelis tūkstantmečius. Šį tikėjimą išpažinusios tautos ir tautelės išliko, todėl asmeniškai man kažkaip nesitiki, kad tas pasaulis išnyko visiškai. Vietname iki šiol yra atliekamos apeigos ryklių garbei, kurių metu žmonės sąmoningai aukoja save. Taigi, tai tikras faktas. Ryklių užkalbėtojai egzistuoja. Tiesa, labai retai jais tampa mergaitės. Problema - kritinės dienos. Pajutę kraujo kvapą rykliai pašėlsta. Jų veikimo teritorija Šri Lanka, buvęs Ceilonas. Taip pat salos, arčiau Afrikos žemyno. Filipinuose jų veiklos pėdsakų neradau. Vis tik tai anksčiau buvusio Ryklio pasaulio pakraštys. Tokios priešingybės, neigiančios viena kitą, šalia negalėtų egzistuoti. Todėl teisingai sakote, kad čia fantastikos mažai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-24 21:34
Renaldas Mikalauskas
Super! Žiauru taip kad net kraujas stingo gyslose. Kadangi skaitydamas kažka aš tarsi matau gyva filma, tai tas filmas kuri mačiau gana kraupus. Greičiau pavadinčiau siaubo žanro kurinių kuris man primena Stivena Kinga, bet tikrai ne fantastika. Taip ir norisi paklausti autorės, ar ji pati sugalvojo toki pasauli, ar jis tesiog egzistuoja. Čia realus vaizdai taip susimaiše su rykliu  garbintuoju kultu, kad nevalingai pradedi galvoti, kad tai kas čia parašyta net ne fentezi, o reali istorija kuria papasakojo vienas lietuvis grįžes iš to pragaro. Būtų galima pastatyti gera trumpametražinį filmą. Žodžiu šaunuolė. Tik ne į ta skilti idėjai, per daug realistiškas kurinis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-05-14 10:04
bruno b
nelabai malonu kai užklumpa
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-18 21:25
Vajus
Nors šiame kūrinyje pačios istorijos daugiau, negu konkurento, bet išpildymas man labiau patiko Meškiuko kūrinio. Nors, vėlgi pasakyti, kas konkrečiai blogai, būtų sudėtinga. Įvertinau 4.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-18 12:11
Lengvai
Pradžia kiek stereotipinė. Mergina iš viešnamio, amžina meilė... Teko skaityti, ir ne kartą. Jeigu pasirenkate tą temą, gal nereikėtų jos pernelyg akivaizdžiai skaitytojui iš karto pateikti?

Toliau. Tikėjausi fantastikos, bet du trečdaliai teksto - proza: jausmai, išgyvenimai, ir panašiai. Parašyta gerai, įtaigiai, bet nesu tikra, ar šiuo atveju "į temą"?

Per daug akivaizdžiai skaitytojui kartojama "atsitiktinai". Taip, tema tokia, bet mano skoniui ją galima atskleisti subtiliau.

Aurimo kariniai gebėjimai atsiranda lyg iš niekur. Skaitant iškyla abejonė, kad štai, autorei prireikė dabar, kad Aurimas mokėtų kelis kariškus triukus ir be perspėjimo autorė iš jo padarė privalomąją tarnybą baigusį jaunuolį.

Scena su vyro egzekucija - labai gera.

Apskritai, parašyta gana neblogai, atmetus kelias rašybos klaidas ir perdėm gausius aiškinimus, kas ir kodėl vyksta, skaitytojas ne toks kvailas, dažnai moka susiprasti ir pats ;)

Tačiau man pritrūko fantastikos, veiksmo ir veikėjų charakterių. Jei aprašomi lyg iš toliau, nepasigilinant į jų veiksmus ir tų veiksmų priežastis.

3

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-15 18:53
Damastas
Iš esmės suprantu, kas norėta atskleisti. Gerai, kad yra norų kitaip pateikti pačią meilės istoriją,  kad yra nuosekliai vystoma intriga, įtikinamai aprašomos aplinkybės ir personažai. Viskas daug geriau nei konkursiniame. Vis dėlto išlieka nemažai netikslumų arba ne vietoje vartojamų apibūdinimų (gražuolė, vaikinas, mergaitė, susižavėjusi užpūtė pyragėlį ir tt..) Tai tėra smulkmenos kažkiek gadinančios pasakojimo tikroviškumą, keliančios į kažkokią pusiau pornografinę mangą, kur pagrindiniai dalyviai „vaikinas“ ir „mergaitė“, bet visos kalbos eina apie prezervatyvus ir trykštančias žemiausias aistras, o taipogi apie mirtį ir piktavalius blogiečius.

Dabar apie meilę. Jau nuo pradžių aišku, kad tai nėra „Pretty women“ interpretacija. Ten viskas pernelyg gražu ir nėra tiek purvino reality. Tiesą sakant, ten to visiškai nėra, o štai čia prikamšyta tiek, kad jau ir ačiū, ir užtenka. Suprantu, kad norėta parodyti tyros meilės galią net ir tokiame pasaulyje, tsakant, rožes augančias ant šiukšlių krūvos. Suprantu. Tikrai.
Atsimenu kitą filmą - „Living Las Vegas“ . Jis yra alkoholikas nusprendęs mirtinai nusigerti tikrąja to žodžio prasme, o ji - kazino viešbučių prostitutė dirbanti žiauriam suteneriui gal, žodžiu dirbanti... Meilės aišku nėra, tačiau jie sutaria dėl to, kad jiems gera kartu, dar sutaria, kad niekada nekruš viens kitam proto dėl to kaip gyvena. Noriu atkreipti dėmesį, kad abu herojai pasirinkę sau tokią kompaniją yra tam tikra prasme lygiaverčiai savo nuosmukyje. Tik dėl to viskas atrodo gan logiška ir tikra. Negali būti vienas klestintis vadybininkas, o kita – nuvalkiota kekšė, kad ir ne savo noru, kad ir graži bei tyra širdyje - niekas tuo nepatikės, ypač pateikiant tokias „realistiškas“ detales. Tiesiog neleidžia pasakų taisyklės. Aniekaip. Nu arba jamate ir pasakojate taip, kaip pirmajame išvardintame filme – visišką rožinę nesąmonę.
Tiesa, tas tyčinis purvas realistiškumo neprideda. Nebent kurtume tikrai atstumiantį personažą. Būtų užtekę nedidelių užuominų, be detalesnio nagrinėjimo panaudoti tie sargiai ar ne, kokio lipnumo po to buvo jos lūpos ir tt. Ar išvis reikėjo vyruko akivaizdoje tos „dabl“ oralinės scenos? Efektas tik atpurto nuo tokio tikroviškumo ir nuslysta visiškai pro šalį bendrame pasakojimo kontekste.
Pokalbis su bendradarbiu būtinai reikalingas perrašymo. Išties labai netikroviškas.

Vėliau prasideda trileris, o čia nesu labai stiprus, gal kažką patars fantastikos senbuviai, juo labiau, kad istorija baigias teigiamai, o čia man tikrai trūksta kompetencijų :)

Bet darbo įdėta tikrai nemažai. Įsiminė Manilos gatvių scena, senė per anksti atidariusi Aurimui duris.
Svarsčiau kuris darbas stipresnis, ir negali sakyti, kad taip jau į vienus vartus viskas būtų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-13 20:56
EgiZ
Pliusai:
+ Įdomi istorija, centrinė meilės ašis apipinta ir kraupiais, ir žaviais įvykiais. Pavirpina širdį (gal).
+ Beveik iki galo pakanka dinamikos.
+ Šiek tiek fantazijos, šiek tiek egzotikos - patrauklus derinys.
Minusai (subjektyvūs):
- per daug viešnamių natūralizmo;
- istorija užbaigta vienu kirčiu, atrodo, kad autoriui pačiam pabodo pasakoti;
- neišpuoselėta, raporto stiliaus kalba.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-11 14:10
Pelas
Manau, Nuar lengviausiu keliu išrutuliojo savo temą „Atsitiktinumas“. Tiesiog užakcentavo būsimus atsitiktinumus jau antroj pastraipoj ir pačioj pasakojimo eigoj. Bet tai nestebinantys atsitiktinumai. Viešnamyje vykstančių subtilybių detalizavimas ir meilės istorija tik prislopino tamsios fantastikos įspūdį. Nors šis įspūdis yra antroj kūrinio daly. Bet ar tai fantastinis pasaulis? Nepajutau. Nors anesteziologas ir bandė įtikinti. Nuplaukus už kelių rifų, salų randasi čiabuviai su savo baisiom apeigom – beveik norma, urodų netrūksta. Ok, Yvi gebanti nuraminti ryklius – fantastika. Tokie tad pastebėjimai, kas liečia temą. Šiaip, darbas patiko, bet Meškiuko labiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 23:51
St Sebastianas
Ei, aš nepykstu. Aš žmogus paprastas: atkeršiju ir galime toliau draugauti. Nežinau kas jus užbanys savaitei, bet tikriausiai tam turės aiškią priežastį.:]

Abu kūriniai geri. Tačiau šitą prisiminsiu ilgiau nei kalėdinį blade runnerį.:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 23:32
ieva3003
Kanadietiška dvikova - laimi tas, kuris savo oponentą praleidžia pirmą praeiti pro duris. Du kanadiečiai, susitikę prie durų ilgai sako vienas kitam "Tik po Jūsų", kol vienas pasiduoda ir praeina pirmas.
Čia pas jus panašiai ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 21:35
donna_ del_ conforto
Laimėtoja, akivaizdžiai, Niuar,
maivytis ir kuklintis čia nederėtų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 21:34
Meškiukas
Cia kas per moteriskas komitetas?
Reiskias laimejo draugyste ir vsio, nes as tikrai nepripazinsiu laimejes.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 20:15
Nuar
Jiems dar nevėlu prisijungti, bet nemanau, kad kas nors pasikeis. Dauguma už Meškiuką.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 20:05
sesė_mėta
Na dabar Aurimo ir Šventojo vietoje tai tikrai įsižeisčiau :). Tai jie nekompetetingi, norite pasakyti? O Nuar su Meškiuku daro lygiai tai, ką ir sakiau, kad darys - laimėjimo naštą verčia vienas ant kito :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 17:51
Nuar
Per vėlu, Sese Mėta. Žodis ne žvirblis. Išskrido - nesugausi. Taigi, kompetentinga žiuri: Sesė mėta, Cerera, Pikta Kaip Širšė ir Nuar nusprendė, kad laimėjo Meškiukas. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 14:22
sesė_mėta
Ė, cerera, aš tai spręst nenoriu! Ir taip jaučiuosi šiandien prisikalbėjus. Aš tik nenoriu, kad spręstu Meškiukas su Nuar. Nes kažkaip nelabai tikiu, kad Nuar nepasakytų to paties, ką pasakė Meškiukas. Tai baigsis lygiosiomis. Nors jei dalyvius tai tenkina...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 13:50
pikta kaip širšė
nu kad mane nurašėt, tai čia nieko tokio, bet va Šventojo ir Aurimo vietoje tai aš įsižeisčiau... :-))))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-10 13:32
cerera
Jo. Atiduokit sprendimo teisę mums su Mėta, teisingai. Nes daugiau kompetetingų čia nematau :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
1 2
[iš viso: 31]
Visuose


Knygos - internetinis knygynas

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą