Saulė, užmerktos akys ir judantys šakų pirštai: šešėlių žaismas

Nežinau kiek laiko stovėsiu
atlošusi galvą po medžių medžiu,
kojomis įaugusi į samanas,
ant veido lašant nektarui.

Gal kol suvirpės žemė bei oras,
ir oda nueis pagaugais lig samanų,
kai tu atslinksi su vėsa,
kaip koks beribis juodulys.

Šiek tiek pakreipęs galvą
nulaižysi mano kaktą,
nosį įvelsi man į plaukus.

Stovėsime.
Po to paėmęs ant rankų
nusineši į mūsų grotą.

Jos tamsoje iš paodžių išnirs
pirmykštė prigimtis: apaugsiu gaurais.

Čia pribėgs mūsų sūnus
pusiau žmogiškomis akimis,
dukra dvišakiu liežuviu,
jaunėlis - nutūps ant dilbio
ir niurnės: kada išeisim į pausaulį.

Bet dar anksti jiems virsti žmonėmis.

O visa tai - mes - aš -
mano pieštuko frustracijos,
fantastinių komiksų piešiniai,
grafito dulkės.