Katė

kai kalasi žolė man skauda
gležnumas daigo
žaluma akių
mus baltos naktys mėnesienoj maudo
kai tavo laiką
nejučia vagiu
ant tavo veido spalvomis lynoja
po liepų stuburu
medaus lašais
tik vėjo aidą obelys kartoja
ir tu lyg aidas nuodėmės prašais

lijundros marškiniais į tavo saują
plasnoja kregždės
įnamiai nakties
neprieštarauju
tu man perpilk kraują
jis toks švarus
prilytas pilnaties
juntu kaip venos dūsta atsivėrę
ir plyšta nuo aistros
riba kaltės
kol visą tamsą paribys sugėręs
flamingais laša
palauk
dar pastovėk

prasikala žolė ir rodos gelia
gležnumas daigo
žaluma akių
blakstienomis pulsuojančiais drugeliais
aš tavo laiką
lyg katė vagiu.