Žemės graibymas

žemę graibau
kaip jaunamartę
įspitusios saulės įšildytą

apčiuopdamas pirštais
akmenis giliomis akiduobėmis
iškeliu į paviršių
kartu su šakniagumbiais ir
juodosios keramikos šukėmis

iš lėto 
apžiūrinėju surastą
dovanoto arklio žandikaulį

po žeme budinu
besiilsinčius
rantytus senovinius rykus
sutrūnėjusius durų vyrius

(gal todėl šičia kas rudenį
taip garsiai beldžia krituoliai)

atrodo akimirksnis vienas
nuo nekalto žodėliavimo
iki žemės graibymo

apsvaigus dangum tuo pačiu

pirštų galus vėl sukišu
pasalūniškai šnipinėdamas
kurmių tranšėjas ir tunelius

rankos čiumpa
pasagos nuoskilą nešančią
trumpalaikę laimę

džiaugiuos kaip Šileika
geležėlę radęs

išglostau
medžių šaknų gyvates

iškeliu ir delnuos pavartęs
vėl atgal padedu
šypsančio pjūklo dalelę

tegu sau rūdija sena
mano meilė tegu 

toliau sau graibysiu šią žemę
kaip minkštą pūkinį priegalvį

pirštų galiukais švelniai purendamas
tarytum kam patalą
kločiau