Vienatvė, 3 dalis iš 3

Atsisėdau ant minkštų samanų nugara į antrąjį eglės kamieną ir lėtut lėtutėliai sukišau kojas į laužą. Pradžioje nieko nevyko. Bet po kelių minučių pajutau, lyg apie pėdas plaktųsi šimtai mažų peteliškių, savo aksominiais sparneliais glostydamos odą ir vėduodamos į kojas vasaros šilumą. Šiluma nutekėjo per kojas aukštyn, pasklido po visą kūną, atpalaidavo raumenis, nuskaidrino mintis. Akyse nušvito, išvydau aplinkui plytinti mišką. Jis anaiptol nebuvo tamsus ir niūrus. Raminamai lingavo sunkios eglių šakos, štai ant vienos prie pat kamieno tupi pelėda, tikriausia ta, kuri prieš kelias minutes ūkavo, štai tarp eglių kamienų šmėstelėjo balta stirnos uodegėlė. Mačiau net voratinklius, nusidriekusius nuo vieno krūmo prie kito, nuo vienos žolės prie kitos. Ausys irgi ėmė išskirti lig tol negirdėtus garsus: štai kėkštas gliaudo kankorėžį, ten kamienais trinasi dvi paauglės drebulės, virpėdamos dar nenubyrėjusiais lapeliais, tolumoj po šerno kojomis sutraškėjo sausos šakelės. O kvapai! Kvepėjo šviežiais sakais, sodria samanų žalesa, grybiena ir drėgme.
Palaimingai atsidūsau.
– Gal laužas tikrai žino, ko mums reikia iš tiesų! Tik kaip? Kaip tai veikia? – nė nepastebėjau, kad dėstau savo mintis balsu.
– Simbiozės principu, – atsiliepė pono Kristupo balsas iš šono. – Laužas duoda, ko reikia tau, o...
– O ko reikia jam? – pertraukiau neramiu balsu ir atsimerkiau.
– O jam reikia kūrentojo, ugnies sergėtojo. Ir žmogaus, kuriuo galėtų rūpintis.
Mano pašnekovas sėdėjo šone už poros metrų ir matavosi mano batus. Buvo užsimovęs ir mano kojines.
– Ką jūs darote, – riktelėjau pasipiktinęs ir šokausi atsiimti batų. Bet tik sumakalavau rankomis ir įsibedžiau nosimi į samanas – mano kojos tvirtai įstrigo lauže.
– Aunuosi, – ramiai atsakė ponas Gerulaitis. – Matai, mano batus nukniaukė, ėėė... pasiskolino, – pasitaisė, – ankstesnis ugnies sergėtojas. Prieš dvejus metus. Jam tada reikėjo labiau. O dabar reikia man. Negi turiu basas per mišką klampoti! O tau batų juk nebereikia – laužas neduos kojoms sušalti.
Ponas Gerulaitis smagiai nusikvatojo. Taip skamba nuoširdaus, laisvo ir laimingo žmogaus juokas.
O aš jutausi priešingai. Pradžioj kūną užvaldžiusi palaimą ir protą apėmusi euforija išsisklaidė akimirksniu. Nepadėjo ir laužo peteliškių kerai. Norėjosi žliumbti, muštis, rėkti.
– Gelbėkit! – subliūvau kaip skerdžiamas. – Plėšia!
– Nevadinčiau dviejų nukleiptų batų pasiskolinimo plėšimu. O daugiau man iš tavęs nieko nereikia. Galiu tau net savo „Harris Wharf“ palto rankovę palikti, jei tik nori. Tik jos tau neprireiks. Kaip ir nieko kito. Tu čia būsi viskuo aprūpintas ir laimingas.
Mano smegenys veikė ypatingo pavojaus režimu, desperatiškai ieškodamos išeities, priešindamosi kūną vis labiau siaučiančiam glebumui ir abejingumui.
– Aš paniškai bijau vienumos, – suinkščiau skandinti nešamo šunyčio balsu. – Prašau, nepalikit manęs vieno!
– Patikėk, jaunuoli, čia tu niekada nebūsi vienas, – metė per petį nusisukdamas ponas Gerulaitis ir netvirtu žingsniu pasileido per mišką kelio link. Girdėjau, kaip ėjo kliuvinėdamas už kelmų ir šiekštų, kaip kelis kartus pargriuvo, riebiai nusikeikė, kėlėsi ir vėl ėjo. Girdėjau po mano batų padais sugurgždant šalikelės žvirgždą. Girgžtelėjo surūdijusios mano golfiuko durys, sucypė starteris, užsivedė variklis. – Išdavikas!
Tik tada, kai jo padangų aidą sugėrė kelio asfaltas, kai aplink mane užsivėrė miško siena ir mano jusles užklojo laukinės nakties šlamesiai, galutinai suvokiau, kad tai, kas man nutiko, nėra eilinis įmantrus bendradarbių pokštas. Aš tapau laužo kaliniu. O gal savanoriu atsiskyrėliu?! Argi ne to visada slapčia troškau – spjauti į barzdą visiems ir atskirai kiekvienam, kuris mane skriaudė, iš manęs tyčiojosi, manęs nemylėjo?! Tame pasaulyje buvau vienišas. O čia, vienas miške, vienišas nesijaučiau. Turėjau draugą – laužą. Atrodė, kad laužas su manimi bendrauja – skaito mano mintis ir reaguoja į jausmus, prižiūri mano kūną ir lepina sielą. Jo liepsnų liežuviai išlaižė mano nuolatinius skaudulius – rūpesčius dėl buities smulkmenų, bendravimo nesklandumų, darbo problemų. Neišgyvenau dėl nesėkmių, nes jų nebuvo – juk nieko nesiekiau. Nesibaiminau dėl ateities, nes jos negalėjau planuoti – ateitis tiesiog ateidavo ir tapdavo dabartimi, o paskui – ir praeitimi. Bet nesirūpinau išsaugoti ir jos, nes, žinojau, kad kiekviena ateinanti diena bus panaši į ankstesniąją ir kartu savita.
Turėjau viską, ko reikia – dienomis mėgavausi įstabiais vaizdais, klausiausi subtilios miško muzikos, uodžiaus gaivius gamtos kvapus: čia augo kuo įvairiausi augalai, krovė pumpurus, skleidė lapelius, mezgė vaisius ir sėklas, rudenį jas bėrė žemėn, kad pavasarį iš jų atgimtų; prabėgdavo visokiausių žvėrių: voverių, kiškių, lapių, stirnų, briedžių, kartą net lokys prašleivojo; nuo ankstyvo pavasario iki pat pirmojo sniego dūzgė debesys įvairiausių mašalų; kiekvienas medis, kiekviena žolytė skleidė tik jam būdingą subtilų aromatą. Žiemą galėjau nepavargdamas gėrėtis stulbinamai įvairia snaigių simetrija. Vakarais ateidavo saldžių svajų metas: mintimis galėjau keliauti į bet kurį kraštą, mėgautis nuostabiausiai egzotiškais peizažais, bendrauti su bet kokiais žmonėmis, vaikščioti po prabangiausias parodas ir gėrėtis didžiausias šedevrais. Svajos sklandžiai pereidavo į sapnus ir mano svajų kelionės trukdavo iki pat ryto. Tik rytas būdavo kitoks – rytas atnešdavo nerimo: pirmieji saulės spinduliai paglostydavo veidą ir aš pajusdavau kitokią šilumą – tikrą. Saulė lyg iš bedugnio šulinio iš mano sielos gelmių iškeldavo ankstesnio gyvenimo prisiminimus, išvaduodavo ilgesį, žadino ano, galbūt tikresnio, gyvenimo viltį. Bet tai trukdavo tik kelias akimirkas – saulė pasislėpdavo už tankių eglių šakų ir mane vėl apgaubdavo rūpestinga laužo šiluma ir iliuzinė pilnatvės palaima.

Taip praėjo dveji metai.
Vieną darganotą pavakarę sugurgždėjo šalikelės žvirgždas – toje pačioje lomoje, kaip kadaise mano, sustojo automobilis. Tik ne surūdijęs golfukas, o prabangus mersedesas. Vairuotojas išlipo, trinktelėjo durelės. Po kojomis sutreškėjo skujos, šakelės – manęsp per eglyną brovėsi žmogus. Patenkintas nusišypsojau – na, štai, atgausiu batus.