Septem

1.

iš užakusio šulinio
kulkomis suvarpytu kibiru
tėvas semia pilnatį
priklaupęs prie rentinio
sukepusiom lūpom

pro kulkų skyles kaip pro rėtį
išbėga vanduo
daug greičiau negu iškelia kibirą

lyg savomis akimis netikėdamas
prie užakusio šulinio
prie kibiro suvarpyto kulkomis
pro skyles tik pilnačiai šviečiant
tėvą maldauju

duoki ir man atsigert

2.

Isos slėnyje raitėsi upė
lyg žaltys priešais saulę blizgėdama
ir du laumžirgiai supos nutūpę
ten kur žemuogės raudo iš gėdos

Isos slėnyje debesys plaukė
tam Nevėžio paviršiuj iš lėto
mano meilė mirtis linaplaukė
jau seniai jau seniai nugalėta

3.

Taurė gyvybės siunčiama ratu
ten prie ugnies iš rankų į rankas
prie savo lūpų ją glaudei ir tu
ir viduje vis blaškėsi kažkas

po tavo oda tarsi po žieve
vis tekantis tikėjimo vanduo
iš kraujo kvapo iš miškų tave
tarytumei iš pėdsakų išduos

kur tavo rankos į manąsias remias
kur tavo balsas virpteli eime
duslus toksai tarytum už po žemės
ir vėl atgal pavirsdamas žeme

saujelė žemių virstančių į gruodą
nukris į duobę taip kaip ir visi
žinok ne kraujo pėdsakas išduoda
tave išduoda žalias ilgesys 

prigludo lūpos tarsi prie trimito
taurės ir vyno tekančio antai
iš tos žaizdos iš to pasaulio kito
kuris yra tik tu jo nematai

4.

Plyšta lūpos o rodos šypsausi
vos išspausdamas šypseną rodos
vieną vakarą rūškaną sausį
kada dengiasi ledas ant odos

ir žvelgiu aš į rūškaną dangų
delnu perbraukiu skruostą – vėl šlapias
ir nuo vėjo akis prisidengęs
nustembu kad ir tavosios akys

patekėjo ir nušvietė šilą
ir ryškiau ir šviesiau ėmė degti
tokį metą kai žmonės pražyla
per vienintelę ilgesio naktį

kada rožinis naktį pabyra
lyg prinokusių spalgenų sauja
keičia vandenį gryną ir tyrą
ir laikus vėl naujus pranašauja

išeinu – žodžiai skamba taip skaudžiai
išeinu – ir nėra ko galvoti
tavo lūpos dar šypsnį išspaudžia
lyg išspaustų pritvinkusią votį

iš praeinančių amžiams dalykų
šis gyvenimas išpranašautas
dar laikykis pabūk kol dar liko
tasai vienas vienintelis šiaudas




5.

Kiekvienas ženklas turi savo prasmę
mintis keliauja po nakties erdves
kada žmogus neturi ko prarasti
dažniausiai neprisimena savęs

ir išsisklaido sapnas po truputį
nors niekas neišaiškins jo prasmės
nelemta su krituoliais jam supūti
nors žemei atsivėrus ir prasmegs

vėliau iškils kaip žalias daigas kyla
aukščiau į dangų ten arčiau tavęs
kas vakarą girdžiu aš tavo tylą
ir nežinau prie ko jinai prives

aš imsiu vėl girdėti tavo balsą
ir visos mantros baisiai nusibos
kada žolė po kojomis nubalsta
priėjus žmogui prie lemties ribos

ir peršokus lyg vaikui šitą ribą
ten kur daugiau jokių ribų nėra
tik tavo akys paslaptingai žiba
o gal tiesiog prasideda žara

6.

Atleisk jiems viešpatie nes jie gerai nežino
kur skuba ir ką sako ir ką daro
prasprūsta karoliukas iš rožyno
pradingsta metai iš dienų radaro

kur plakasi krante į kraujo putą
viena banga sukėlusi bangas
ir rodos aušta ir nakties nebūta
ir tik kūrėjas šypsos apankąs

kad nebereikia jau ilgiau žiūrėti
ką gali avys ganomos iškęst
kai varva debesys per tą plieninį rėtį
ir šaltas vėjas užpučia žvakes

ir tik akimirka atrodo ko nematom
to iš tiesų pasaulyje nėra
kai tau atrodo kad prabėgo metai
o iš tiesų viena ilga para

7.

Persefonės bitės pačios
patikimiausios mūsų ryšininkės
dūzgia viržiuose prie kapinių
tvoros

esi pakankamai didelis
kad galėtum perskaityti
kas parašyta ant antkapių

esi pernelyg mažas
ir silpnas
visa tai
suvokti