nusimezgė šaliką juodą
mano senelė žila.
jai taip tinka prie šerkšno
ant skruostų it giliausia naktis
būtų atradusi ją.
ir spindi visa iš vidaus,
taip jaukiai krūpčioja
lūpų kampučiai. reikia džiaugtis,
kol vis dar gyva...
numezgė kojines ji man
tokias pačias, kaip jos
šalikas. tik įpynė žvaigždžių
į siurealistinį savo paveikslą
ir pasakė tylėdama ji,
kol kas tos žvaigždės toli,
tarsi Šiaurinė, kai numirsiu
atiduosiu savas, taip niekada
neišeisiu atsukusi nugaros tau.
vėliau ji nusimezgė dieną,
kai sėdėjom drauge ir pasakė,
tik šį kartą žodžiais, kol jūs šalia
aš vis dar jaučiuosi gyva. ir pakibo
virš savo kėdės tarsi šventoji
iš knygos. nesimeldė ji taip dažnai,
kaip kitos močiutės ir nerinko
visų paskalų. užsidariusi Dievą savy
vis sakydavo: jei norėsi surasti tu Jį
- lauks po kiekvienu akmeniu pievoj
ar iširusiam krūme, visai, kaip nebaigtam
manam mezginy.
kai įsėlinu tarsi katinas tamsą prarijęs
po vakarėlio su savo draugais
ji sau sėdi kėdėj supamojoj
ir, atrodo, jog nemiegojus visai.
palinksi vėl nieko nesakiusi,
o aš suprantu - išsimiegosi ateik
papasakosiu tau istorijų, kurių niekas
nepamena. nebijok nebarsiu,
žiūrėdama į tavo akis prisimenu
savo jaunystę.
ji nusimezgė visą mane
per dukterį savo, kad būčiau
stiprybe tikra, kad laikyčiau
už rankos ir rinkčiau
beblėstančią šviesą.
ji, kaip drugelis visa
ant rankų iš venų susiraizgę
mozaikos, o veidas it upės vaga.
----------------------------
aš taip pat vieną dieną
užsiauginsiu ją
savojoje drobėje.