Nihilelegijos. „Rašykų“ smuklėje

.






Ak... kur jūs... jaunučio nihilio  šviežiakraujės dienelės!
Nūn tiktai ilgesys, juo išteisinta smuklės stiklinė, ir kità, o –
Būdavo..!  – ir mūšis…

Koks vesternas! Taip negražiai kovoti
Dėl Gralio gyvojo? – Tai ne... liežuvių rankšluoščiais,
Įgūdžių sausgyslėm, principų atplaišom – dėl Gralio nihilio
Pranašybės – gerojo skonio atributo
Nebepralenksimo! 
Bet energija – apdarai, o įširdusios valkatų sielos
Kveptelėjimu savu suteptų jų  mylimųjų pėdsaką,
Ir tau gaila ir sunku, kad neguodei jų
Kokčiojoj  būties beprasmybėje, neištraukei po kojų pagrindo
Išdidžiai sielvartauti savo išmanymo didybėje, – ak,
Negi būtų išdavę jie savo laimę savivertę!
Tai ir nebesigraužk, kad neguodei, tau jau pasakyta:
Ne tavo nosies… –
Tai ir raminkis, kad šitie negyvens
Kvepiančių rąstų gryčiose,
Kad neapkenčia, žemėn mes paguodą,
Kad plokščios pėdos jų skaisčias
Žagina  prakaitu vieškelių dulkes, – kaip jiems savojo Gralio neginti –
Neginti Kontrolės – keliams į juodo sielvarto siurbiančią skylę, –
Valdykim takus į maudynes subtiliausio gerojo skonio Nihilcino
Pamazgose.
Ir ties į mus rankas minios staugiančių adeptų!

Mea culpa! Nostrae peccati reus!
Mes, pranašumų pilnieji,
Nesimušiantys?
Išaugę amebų savisaugos marškinius,
Išmintingos gyvatės odoje
Įšventinti gailėtis, atleisti,
Gėrėtis savimi, – ir be sielvarto skylės
Sielvartaujame.

Ir visoms partijoms smuklėje
Privalu pažinti kryžkeles,
Brūzgynus daubose,
Nusibaigusį priemiesčio upokšnį, –
Norsgi suglebus,
Seniai iššvaisčius piemenišką smalsumą –
Kaipgi tie neįbrėžiami kumščiai noksta, – žinai, –
Krašte, kur suodžiai
Aistringai sunkiasi į sienas,
Žaliems vijokliams nepalaikiusias nekaltybės.

Ar sustoji kažkur stotyje,
Ne smuklėje,
Liūdnas čigono kūdiki, –
Su riedėjimo nostalgija, jauti –
Aklikelyje įsišaknijusiame vagone.
Ir tai vis dar kilnu.
Bet šalia visur
Perkarusi sočio šmėkla trainiojasi,
Rydama žemės druską,
Bekvapiui jau nihiliui,
Kūdiki,
Tačiau pažvelk,
O pažvelk – palei bėgį ir ten
Nesidairydamos veisiasi takažolės, vis tiek, – kad tik
Išvestų žvilgsnį už stogų ir sienų.