Rašyk
Eilės (77198)
Fantastika (2259)
Esė (1534)
Proza (10802)
Vaikams (2630)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





ČakoPelėda ČakoPelėda

Perkūnkalnis

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Iš pradžių visuomet pamatai beržą. Tada jau supranti, kad netoli, visai čia pat. Prieš tai dar guoba, didžioji guoba, amžina vaikų slėptuvė, vadavietė, džiunglės,  kokiu tik pavidalu ji nėra mums išrodžiusi?  Kažkokiam nesusipratėliui ši žalioji mūsų  šventovė yra pabuvojusi ir viešuoju tualetu, ironiška, kad tuomet nepasisekė būtent man. Parlėkiau namo kriokdama iš pasidygėjimo, prisišildžiusi balieją mazgojausi  mažne iki kraujo, mėgstamas baltąsias kojinaites su žirniukais išmečiau, suvyniojusi į seną pageltusį  laikraštį, bet tas neužmirštamai aitrus kvapas, įsigėręs į naujutėlaičius batukus,  persekiojo dar ne vieną dieną, o guobos užuovėją potrauminis šokas privertė užmiršti ilgam.

  O beržas niekuomet nėra išdavęs. Tai ne šiaip koks berželis, tai visų beržų tėvas, o gal ir senelis ar prosenelis, pasodintas dar mano senelio tėvo. Milžino kamienui apglėbti prireiktų trejeto-ketverto vaikų arba bent dvejeto ilgarankių suaugusiųjų, o jojo vainiko viršūnė siekia debesis. Visose šeimynos nuotraukose iš kartos į kartą puikuojasi storas jo kamienas, o kartą, dėdei atsivežus naujovišką importinį  aparatą, pabandėme aprėpti ir žaliąjį lapuočio vainiką,  tačiau po juo jau nebebuvo įmanoma įžiūrėti skruzdėliukų, susiglaudusių į būrelį pozuoti.

      Nors plačiai išsikerojusios milžino šaknys apėmė pusę rugių lauko - mat  didžiulėje teritorijoje beveik niekas neaugo, išskyrus skystai sudygusius rugius - jos išsiurbdavo visą drėgmę ir mineralines medžiagas iš dirvožemio, niekas niekuomet nėra balsu pasvarstęs, ar nevertėtų jo nukirsdinti. Nes vien už tik panašias mintis būtų nukirsdintas pats. Tai mūsų giminės simbolis, talismanas,  pasididžiavimas, sodybos skiriamasis ženklas, tai neatskiriama mūsų dalis. Tada maniau, kad mūsų, dabar sakyčiau – jų.

      Jau nebepamenu, kada tiksliai pasijutau svetima šioje darnioje ir plačioje giminėje. Gal tuomet, kai atvažiavus per Onines ir su didžiuliu būriu giminaičių, kaimynų, vaikystės draugų vaikštinėdama savo strazdanotos vaikystės takeliais, Perkūnkalnio šlaite išvydau trykštantį šaltinį – Dangiro šaltinį? Perkūnkalnyje, kuris tokį pavadinimą gavo ne šiaip sau: į jo viršūnę yra trenkęs žaibas ir  kamuolinis sviedinys atriedėjo iki pat trobos slenksčio. Tuomet kalbėta, kad pats Perkūnas nenorėjo sugriauti senos,  tačiau dar tvirtos trobos, todėl liepė žaibui trenkt į šalia stūgstantį kalną. O tas kalnas  buvo iš smėlio, kur niekas niekuomet neaugo, išskyrus pageltusį varputį ir apdžiuvusias samanas. Daugelis gėlių panėšėjo į negyvus pilktelėjusius stagarėlius, tik vietomis negausiais būreliais puikavosi bitkrėslės, katpėdeles, akį džiugino ir viena kita ciklameno spalvos bajorė. Bet šie retučiai žiedeliai tik dar labiau pabrėžė vyraujantį gelsvai  pilkšvą  kalvos toną. Tiesa, papėdėje nuo seno puikavosi karklų miškas, bet niekas nekreipė dėmesio į šį akivaizdų ženklą.

    Visi žinojo, kad Perkūnkalnis – tai viso labo smėlio ir smulkaus žvyro kalnas, bet niekas jo už tai nesmerkė. Šis kalnas yra išgelbėjęs ne vieną gyvybę ir netgi nekart, todėl jam buvo atleista  viskas. Juk būtent Perkūnkalnyje išrausta duobė virto apkasais,  kai per trumpą laiką visa, tuomet dar tik penkių  asmenų šeimyna ieškojo, kur pasislėpti. Nežinau, kodėl jie nesislėpė senojo sklepo rūsyje, gal jis tuomet buvo susprogdintas, o vėliau atstatytas?  Tada apie tai nemąsčiau, bet vos pradėjusi šnekėti, kiekvieną vasarą klausinėdavau, kas ir kodėl  iškasė šią milžinišką smėlio duobę Perkūno kalno  papėdėje, kurioje mėgdavome žaisti ir kuri buvo puikesnė už bet kokią miesto vaikams dirbtinai sukastą smėlio dėžę. Ir kaskart mėgaudavausi ta pačia istorija, galėdavau klausytis jos kasdieną, vėl ir vėl. Pati smagiausia vieta būdavo, kai vienas sūnų užsimanė išsituštinti, bet jo tėvas, mano senelis, tuomet dar stiprus ir sveikas, giedro žvilgsni ir šiaip jau ramus, tačiau be galo autoritetingas galingo stoto vyras,  jam griežtai uždraudė išsiropšt iš slėptuvės. Ir šeimyna buvo priversta dar gerą parą sėdėti riebiai patreštoje duobėje, besiskųsdami klaikiu dvoku, nors ir buvo bandyta  gelbėt situaciją smėliu. Ši pasakojimo vieta nors ir pasišlykštėtina, visgi atrodė nepaprastai juokinga, o be to ji pateisindavo mūsų, vaikų, Perkūnkalnio pavertimą viešuoju tualetu.

    Žinoma, turėjome ir lauko išvietę, sukaltą iš storų pilkų lentų,  rakinamą surūdijusiu kabliu ir pasislėpusią už tvarto, bet tamsoje niekas iš vaikų nedrįsdavo ja naudotis, netgi su palyda. Ji buvo įrengta gana  toli nuo trobos, tekdavo pereit visą milžinišką kiemą,  o pasukus už tvarto dar paėjėt siauru takeliu, nuogas kojas skaudžiai braukant išsišakojusiems krūmams. Visad tankiai apaugęs dilgėlėmis,  amžinai  nešvarus ir apsuptas šūdmusių. Močiutė, taip preciziškai palaikiusi švarą didžiulėje troboje, kieme ir neaprėpiamuose daržuose,  pro pirštus žiūrėjo į tvarką tualete,  jis būdavo kuopiamas tik prieš didžiąsias šventes. Bet labiausiai mus baugino gausybė voratinklių, išsidriekusių tiesiai virš galvos, o jei stačias pasilypėtum ant medinės pakylos, kuri buvo sukalta vietoje klozeto ir atsistotum tiesiai virš tamsiosios skylės,  galva įsipainiotų voratinkliuose taip, kad vargu ar savarankiškai išlįstum. Tirštuose voratinkliuose dažniausiai sėdėdavo daugiau nei vienas gyventojas, dažnai matydavau ir vieną kitą auką. Pikčiausiai atrodydavo storieji, tamsiai rudi, su šviesesniu kryželiu ant nugaros. Jie atrodė grėsmingiau net už tuos pačius didžiausius plaukuotus juodulius.

-          O tie tai yra vorai kryžiuočiai, - pasitikinčiai aiškindavo Dangiras. - Jie patys nuodingiausi iš visų, jeigu jau čiuptų,  tai širšės įkandis palyginus atrodytų lyg pakutenimas, o jei supultų visi būriu,  garantuotai ištiktų mirtis, bet neiškart, o tampomam konvulsijų, vemiant ir baisiose kančiose.
        Po šių žodžių visiems pašiurpdavo oda, netgi saugiai sėdint ant šiltutėlio pečiaus,  kur  pagal musių spiečių nebuvo galima įtarti netoliese gyvenant vorų. Užtat musių mes nebijojome, staigiu rankos mostu buvome įgudę jas gaudyti kur kas vikriau už tingius katinus, o prisigaudę  nuplėšdavome joms sparnus ir ganydavome vargšeles po aslą lyg skruzdėles,  žaisdami piemenis. Kai kurioms maloningai palikdavome užpakalinius rudimentinius sparniukus ar netgi  po vieną sveiką sparną, bet šios dažnai pasprukdavo, netgi ir perrišus jas plauku, pritvirtintu prie spintelės durų. Tam dažniausiai išsikaulydavome Rugilės plaukų, kurie paprastai siekdavo jai šlaunis.

-          Ir atminkit, kad kryžiuočiai medžioja visiškoje tamsoje, nes dieną prastai mato, - nepamiršdavo pridurti Dangiras, kaskart kai kuris nors iš vaikų drąsindavosi nuskuost iki lauko išvietės jau gerokai sutemus.

  O mes tikėjome viskuo, ką kalbėdavo šis išdykęs kaimo vaikis, ypač aš.  Žavėjausi tuo drąsiu, žydraakiu, stambių kaulų, tačiau sportišku ir judriu berniūkščiu ir jo neišsemiama energija bei fantazija. Rugilė buvo gerokai įtaresnė, kartkarčiais vis pareikšdavo  savo nepriklausomą nuomonę ir netgi aršiai ją gindavo, nors buvo vyresnė už mane tik devyniais mėnesiais. Bet iš manęs Dangiras galėjo lipdyt viską, ką tik užsimanęs - buvau nuolatinis jo patikėtinis, ištikimas draugas ir geriausiais mokinys.  Negano to, kad mane - drovią, švelnią ir netgi bailią mergaitę, kantriai mokė visų kaimo darbų, o taip pat ir žvejybos paslapčių, vos nulipusią nuo triratuko, jis netgi privertė riedėti  motoriniais dviračiais, po to - motoroleriais, o galiausiai – senutėle Java, nepaisant to, kad kaskart mirtinai bijojau nukristi ir susižeisti.
      Nors buvau itin atsargi, man ničnieko nereiškė suklupti ir nikstelt čiurną net visiškai lygioje vietoje, o kiek sykių esu pasiklydusi, skendusi ir dažniausiai iš visų krisdavau nuo arklių tempiamo su kaupu prikrauto šieno vežimo, vos šiam stipriau krestelėjus.
     
      Dangiro taip mėgiamus motorinius dviračius mudu paprastai drauge ir remontuodavome.  Pradžioje tik stovėdavau šalia su veržliarakčiais ar replėm ir pagal įsakymus padavinėjau viską, ko prašydavo, vaizduodamasi, kad esu stropi medicinos sesutė, o Dangiras – prityręs griežtas chirurgas. Ilgainiui sužinojau apie jų vidaus degimo variklius ne menkiau, negu mano didysis mokytojas, vaikščiodavau iš paskos  išdidi, nors ir tepaluota kaip berniūkštis, tačiau paslapčia vis dar tebetroškau minkštos lėlės-kūdikio su tikru čiulptuku ir buteliuku, kurios taip niekuomet ir negavau. Tiesa, vieną rimtesnę iš pačios Amerikos dovanų buvo parvežęs krikšto tėvas, ji nors ir buvo minkštutėlė, tačiau ne kūdikis, o riestanosė dama su tankiomis juodomis garbanomis, miniatiūrine skrybėle  ir kvailu baltu šydu ant veido, tad  netgi neprotestavau, kai mama ją paslėpė, idant žaisdama neištepčiau.
     
    Nevažiuojantys motociklai akivaizdžiai nebuvo labiausiai nevykę ir pagal paskirtį nenaudojami mano žaislai.  Dangiras sąmoningai pirkdavo visus tuos motorolerius nevažiuojančius, pusvelčiui, nors vistiek tekdavo paklot paskutinius skatikus, sunkiai užtarnautus pas aplinkinius ūkininkus – šis nepėsčias vaikis pats užsidirbdavo duonai jau nuo pat mažų dienų. Jis taip ilgai ir su tokia aistra juos remontuodavo, kad  visas kaimas pradžioje skaniai juokdavosi, kol galiausiai tie rakandai visgi užsivesdavo. Žinoma pirmiausiai juos išbandyti buvo lemta man, kadangi buvau jauniausiu, smulkiausiai ir lengviausia iš vaikų, o jis, kartais kartu  su mano pusbroliais arba kaimynų berniukais, stumdavo savo leisgyvį dviratį dulkėtais bei duobėtais kaimo keliais iki pat uždusimo.
Patį pirmą kartą Dangiras net nepasivargino parodyti, kur stabdžiai, bet vis dėlto paaiškino kaip didint greitį, nors ir jau ir pats buvo beprarandąs viltį,  jog šis senas drantas kada nors užsives.  Buvau gal kokių aštuonerių-devynerių, vengiau ropštis net ant į kluono sieną atremto, tuomet dar tik motorinio dviračio. Tačiau vieną dieną  jis, įkyriai stumdomas vingiuotais kaimo keliukais, staiga  ėmė ir užsivedė, visų džiaugsmui ir mano begaliniam siaubui.

-          Eina, eina!!! – net pasispygaudami šaukė vaikai, pradžioje lygiai taip pat džiaugsmingai kvatojausi ir aš, išgirdusi kosčiojant senutėlį motorą, juk šitiek darbo įdėta, šitiek neįkainuojamo vasaros atostogų laiko paaukota!  Kol galiausiai suvokiau, kad jau senokai nebegirdžiu berniūkščių  klegesio.
-          Ką daryyyt, ką gi man dabar daryt? Kur čia stabdis, ar šis daiktas išvis turi stabdį? Gelbėkit, nukelkite mane prašau, ne ne, aš nebenoriu! Aaaaa....!

Grįžtelėjus dar galėjau įžiūrėt kažkur tolumoje išsibarsčiusius vaikus, vienintelis Dangiras vis dar tebebėgo iš paskos, mojuodamas savo ilgomis tepaluotomis rankomis. Vis spaudžiau ir spaudžiau greičio rankenėlę, nes tai buvo viskas, ko tam kartui mane buvo išmokęs Dangiras. Ir tada pamačiau kalniuką, vedantį lyg guobos. Kelias smėlėtas, tarpais paberta žvyro, kalnas apystatis, nelemtąją rankenėlę palikau ramybėje ir greičiui sumažėjus, stryktelėjau į šalikelę, motorinis dviratis parvirto visai šalia apžėlusios kūdros, vos už kelių metrų nuo manęs. Naujai sulipdytam motoroleriui stipriai kliuvo, atsitrenkus į šalimais riogsantį aštriabriaunį akmenį, bet Dangiras, ne vieną savaitę praleidęs beremontuojant dviratį, manęs net nesubarė, tik labai krimtosi dėl kruvinų nubrozdinimų ant alkūnių ir kelių, lyg to dar būtų maža, vėliau gausiai  pasipuošiau mėlynėmis. 
         
Jis niekuomet ant manęs nepykdavo, o aš niekuomet jo neišduodavau. Ir tąkart klausiama atsakiau, kad užsižiopsojau į pralekiančią stirną ir kritau nuo savo dviratuko.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -- - - - - -  - - -- - - - - - -
   
      Buvau praleidus jau kelias Onines iš eilės, visas dėl pateisinamų priežasčių – vestuvės, kelionės, darbo šventės. Dangirą paskutinį kartą lankiau ligoninėje, tuomet jis manęs nepažino.
Kaip visuomet vėlavau, visi jau buvo susirinkę ir prisėdę prie užkandžių stalo šalia senojo sodo, po sulaukėjusia kriauše, kaip paprastai. Keletas, matyt vėliau atvykusiųjų, dar stoviniavo prie slenksčio ir sveikino šeimininkę. Suskaičiavau apie 17 automobilių, kelios šeimos atėjo iš kaimyninių kaimų. Nors ir tie artimiausi turėjo nueit ne menką gabalą, juk mūsų troba stūkso vienkiemyje, apsupta miškų bei buvusio kolūkio vis dar vešlių pievų ir melioracijos griovių.

  Pirmiausiai pastebėjau Dangirą, atsiskyrusį nuo minios. Pakumpusi, kadaise tokia stipri sportiška figūra, veik nieko nebelikę iš plačių pečių, galingo stoto. Bet svarbiausia – akys. Tokios pat žydros, kaip vaikystėje, tačiau tuščios, žvilgsnis bukas, kartarčiais besiblaškantis. Staiga šoktelėjo, mane pamatęs, nušvito pačia gražiausia savo šypsena, storos tamsiai vyšninės lūpos atidengė baltus lyg vaikystėj dantis, žvilgsnis vėl giedras ir šiltas, kaip kadaise. Širdyje atlėgo – pažino, prisimena...

    - Nataška, Nataška!!! – staiga suklykia falcetu, net lošteliu iš netikėtumo.

Pas mus nėra Natašų, visos Rasos, Ramunės, Ūlos,  Audronės, Eglės, Saulės, Linos  ir aš, lyg ateivė iš kitos planetos– Ingeborga. Paprastai prisistatau Inga, droviuosi šio pretenzingo ir keisto vardo, mano įsitikinimu,  visiškai nederančio tipiškai ne itin ryškių veido bruožų šviesiaplaukei strazdanotai lietuvaitei, kuri netgi nėra aktorė.

    -Argi nematot, pas mus atvažiavo Nataša, bus koncertas! Ar jūs neklausot Natašos, juk visi ją žino, ar ne? - pradeda entuziastingai dainuot naujai užgimusios popžvaiždutės paprastutę dainelę. Ir staiga nutyla.

    -Bet tu juk ne Nataša, ar ne? Tikriausiai apsirikau? Ai, ne ne, tai ne ji, tik šukuosena panaši,  - žvilgsnis vėl apsiblausia, nerangi figūra sudrimba į specialiai jam į lauką išneštą fotelį.

    Oi, paukšteli, tu mano paukšteli... Ką jie  su tavim padarė???
2016-04-06 17:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-29 19:25
Sigitas Siudika
pavojus yra kaip scenaristaqi sako ne istorijos banalume , o krypties apibrezime.
kam šita istorija paskojama?
nesakysiu kad tai nera kelias atsikratyti savo ispudziu, nerimo, griauzaties, kaltes jausmo, paslapties, kilusios is nesuvokimo.
viskas panasu į didelio ramono ištrauką, kur personažai tarsi prabega horizonte, kaip sernai.
personazai yra tik tam, kad jie kalbetu tavo balsu? ar jie yra tam kad savo balsu pataikytum į visuotinį chorą.
kur tavo choras? čia pas tave visi dainuoja.. bet panasu jie dainuoja tokiu balsu, kuri tu girdi, tu neuzrasai tų balsų, kurie tau nepriimtini.
tarsi ir realybe, kuri paveikia, bet jos tarsi ir nera.
tavo fantastikoje yra noras pasislepti. jis labai ryškiai matosi
o čia?
čia pasakojimas apie tiek daug dalykų ,kurie tau tiek artimi , tiek salia tavo akių, kad tu negali buti objektivi budama subjektyvia.

tu tarsi negali atsiriboti.

truksta gyvenimo, kuriame gimsta vaikai, auga ir turi savo likimą.
jie kalba ne literatūra, o kalba savimi

tu daug pasakytum pasakydama mažiau

gili detale nukrenta ant asfalto tarsi karstas aukso luitas tik todėl, kad mes neišlaikom rankose.

kaip ir realybe viniojasi į musu paskojima , kada jos nebegalime išlaikyti plikose rankose.

nera laiko rasyti tik del nemigos.

kartais zmogus gyvena taip , kad po pagalve niekada neranda dantuku fejos dovanu.

nezinia kodel.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2017-03-13 09:39
Sigitas Siudika
Puikus kurinys
Gal galite man parasyti?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-01-22 23:52
sesė_mėta
Perskaičiau pirmiausia komentarus paskui tekstą. Gal negerai taip daryti, bet dabar nesikartosiu bent. Arba mažiau kartosiuosi.

Sutinku su viskuo, ką sakė Lengvai, sutinku ir su G L P, kad pradžia nekabina, nors realiai toks svarbiausias jos darbas. Galbūt visam kūriniui jos ir reikia, bet kalbant apie publikuotą ištrauką, aš būčiau linkus tiesiog nukirsti ir išmesti visą pradžią iki bent jau Perkūnkalnio atsiradimo.

Vietom atrodo, kad pasakotoja - senutė, kuri nukrypsta vis ne į temą :). Kaip pvz kai pasakoja apie tai kaip su Dangiru taisė motorinius dviračius, o paskui kažkaip nei iš šio nei iš to nusivažiuoja į pasakojimą apie lėlę, kurią dėdė parvežė.

Pabaiga visai subalamūtino :). Kas, kaip, prie ko? Na galima gal nei iš šio nei iš to suluošinti veikėją, bet kažkaip... Manau gali būti du variantai: 1) rašyti šitai pačioje pradžioje ir pasakoti kaip tai nutiko bandant sukelti skaitytojui smalsumą; 2) rašyti pabaigoje kaip dabar, bet prieš tai priversti skaitytojus pamilti veikėją ir vėliau labai jo gailėtis. O dabar nei taip, nei taip. Nei meilės, nei smalsumo.

Bet čia tik apie siužetą. O tiksliau apie kai kuriuos jo aspektus :). Šiaip pats tekstas gražus. Labiau patiko negu kai kurios čigonės dalys :). Sugalvočiau ką ir daugiau taisyt, bet tai jau turbūt būtų tik visokios smulkmenos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-05-07 02:23
TomKomPotas
kai dramatiška pabaiga tai visada man imponuoja. ir dar lyriniai nukrypimai į išvietę. nesakau kad nenuspėjamas. bet maloniai nustebinęs. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-25 22:46
Čia ne Aš
Gerai valdote žodį
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-25 14:53
Lengvai
Manau, kad taip - rašyti reikia skyriais. Arba rašyti be skyrių, o redaguoti skyriais =] Gali būti ilgesni, trumpesni, viename ilgame skirti dar poskyrių (tarkim, kai laiko šuolis kažkaip atskirti: žvaigždutėmis, brūkšniu), bet visiškai vientisas tekstas nėra labai gerai. Visos knygos, kiek prisimenu, kurias skaičiau, yra suskirstytos skyriais, kad būtų lengviau ir skaitytojui, o ir rašytojui. Tada galima dėioti vieną ilgą siužetinę liniją, susidedančią iš keletos trumpesnių įvykių, bet vis tiek vedančių į tą pusę, kurios reikia rašytojui. 

O kai publiuoji internete - yra dar sunkiau, čia srautas didelis, skaitytojų ne tiek, kiek norėtųsi, tad išties svarbu atrinkti, kada padėti tašką, kad ir ištrauka būtų daugiau mažiau išbaigta, ir intriga išlaikyta =]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-24 18:59
ČakoPelėda
Lengvai, kaip tik atrašinėjau Tau el. paštu - telepatija, ne kitaip :-)
Pastabos teisingos, tik kad pas mane ten nėra jokių skyrių, deja. Turiu apie 60-70 psl Perkūnkalnio ir maks 80 psl Čigonės, bet net nekoreguota niekas, kaip pasirašė, taip ir supyliau, toks juodraštinis variantas tik. Pakoreguoju, tik kai jau keliu. Galvoju, kad kaip pirmiesiems bandymams, gal užtenka įkelt kelis psl.,  kad suprast pagrindines klaidas, juk kam ten įdomu bus tą visą tekstą skaityt :-)? Užblokuos dar kaip grafomanę :):)
Tai sakai, kad būtinai reikia skyriais rašyt...? Nes pastebėjau, kad labai sunku nuspręst, iki kokios vietos konkrečiai įkelt, čia pats sunkiausias darbas man :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-24 18:39
Lengvai
Mat kaip! O tokiu atveju pasakyk, iš kur skaitytojui žinoti, kad tai - tik ištrauka, jei nėra skaičiuko I prie pavadinimo ar įrašo "bus tęsiys"? ;]

Dar pridursiu, kad publikuoti kūrinį ištraukomis - sunkus darbas. Reikia atidžiai atrinkti, kada pradėti ir kur sustoti. Kiekviena ištrauka turi būti tam tikras išbaigtas kūrinukas: turėti savo mintį, kulminaciją, bet ir pabaiga turi būti tokioje vietoje, kad skaitytojas grįžtu "kitos serijos". Čia to nematau. 

Galima sužinoti, kiek ilgas pats kūrinys? Jau viską parašius esi?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-22 20:14
ČakoPelėda
Ačiū už komentarus!

Lengvai, bet juk čia ne apsakymas, o tik labai trumputė kūrinio ištraukėlė :-)
Tiesą pasakius, buvau įsitikinus, kad daugeliui užklius „originali“ š tema ir dar dėl to „nėra mums išrodžiusi“ labai abejojau, bet prisikabinai tik Tu:-).
Nors šiaip jau ačiū ir už pastabas, ir kad kabinėjiesi - jei kada nutarsiu publikuot tęsinį, bent jau bus motyvacijos kritiškiau peržiūrėt savo rašliavą, prieš ją skelbiant viešai :-) 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-19 06:40
Lengvai
kokiu tik pavidalu ji nėra mums išrodžiusi - ir tokiu nėra, ir tokiu nėra ir dar tokiu irgi nėra;

Guobos, beržai, balėjos ir staiga - potrauminis šokas! Nedera.

Ir vėl: beržo vainikas, rugiai, naujovišksa aparatas ir mineralinės medžiagos - tokie terminai netinka prie bendro stiliaus.

Tiesa, papėdėje nuo seno puikavosi karklų miškas, bet niekas nekreipė dėmesio į šį akivaizdų ženklą. - kokį ženklą? Karklų mišką ar žaibo trinktelėjimą? Ir ką jis simbolizavo?

Dar, ši pastraipa prasideda klausimu, kada veikėja pasijuto svetima? Ir jau tikiesi, kad sulauksi atsakymo, lyg ir yra: Oninės, Dangiro šaltinis ir - kalno aprašymas. Kur dingo svetimumo išaiškinimas?

Perkūnkalnio pavertimą viešuoju tualetu.- mano skoniui kiek per daug apie tualetus ir tuštinimąsi;


rudimentinius sparniukus - =]

Pabaiga, nepyk, bet ne į temą. Paukšteli paukštelį?


Apskritai, trūksta vientisos pasakojimo gijos. Iš pradžių maniau, kad pasakojimas bus pie Perkūnkalnį ir vaikystės prisiminimus. Po to parašyta apie svetimumą, galiausiai pradeda atsiskleisti Ingos ir Dangiro santykiai ir panaigos nėra. Kas nutiko Ingai? Kas Dangirui? Ar tarp jų buvo kas nors rimtesnio? Kam reikalingi visi tualetai ir epizodas su išpurvintomis kojinėmis? Kodėl šaltinis Dangiro? Kokia istorija?

Labai daug visko, bet taip ir nematau, kokia pagrindinė kūrinio mintis? Meilė Dangirui? Svetimumas tokiam savam kadaise buvusiam sodžiuje? 

Jausmas lyg negavus, kas buvo pažadėta.

3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-10 00:46
DykumAsann
Kai pirmą kartą perskaičiau šį jūsų kūrinį, publikuotą kitos svetainės erdvėje, gėrėjausi kaip lengvai valdote žodį, suprantamai, vaizdžiai ir darniai tapote aplinką, kvapus. Skaitytojas be didelio vargo įsivaizduoja tai, ką pristato autorė.
Skaičiau kitas šio kūrinio dalis.
Visų personažų psichologinės charakteristikos darniai komponuojasi bendrame visų prieš tai pateiktų apsakymų kontekste.
Sunkus tas gyvenimo kelias, nei vienam iš mūsų nėra baltu smėliuku pabarstytas.

Linkiu sėkmės, džiaugiuosi, turėjusi galimybe su jumis virtualiai bendrauti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-09 16:08
4 iš 40
Hm, man šis gabalas lyg trys atskiros dalys. Pradžia pasirodė gan nuobodi, o juk ji turi užkabinti taip, kad jau nepaleistų. "Ši pasakojimo vieta nors ir pasišlykštėtina, visgi atrodė nepaprastai juokinga" - tokių išsireiškimų vengčiau kaip maro. neskoninga kažkaip. Mane pradėjo kabinti nuo šeštos pastraipos, kur aprašoma išvietė su kryžiuočiais ir musėmis, ir kažkaip naturiai tiesiogine kalba pereinama prie Dangiro ir motociklo. tai man patiko. pabaiga gal kiek nuspėjama.  o gal ir ne. vis dėlto pabaigoje pasigedau to beržo, kažkokio esminio įvykio su juo, net jeigu tai būtų tik fantazijos vaisius.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-06 23:14
Pranas
E, atsitiko kitaip. Mano komentaro įrašas iš pirmo  karto nepavyko. O žvaigždutės įsidegė, išliko. Todėl parašius antrą  kartą tekstą, žvaigždyno nepaisiau. Atsiprašau. Nepamaniau, kad ir jis galėtų išnykti.
Bet, regisi, yra  dar  viena priežastis. Ž. Žolėje aš esu Pelėda. Todėl,  matyt, ji ir „nukniaukė“ pirminį  mano vertinimą.     
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-06 22:48
ČakoPelėda
Dėkui, dėkui :-)

Čia kaip suprantu, judu su Pranu draugiškai po 2,5 susimetėt :D ?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-06 22:23
bebalsė
Puikiai aprašytas gamtovaizdis, vaikystės prisiminimai, žmonių charakteriai. 5 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2016-04-06 19:11
Pranas
Puikus kūrinys. Nors suprantu, kad  jaunesnis  skaitytojas  net patingės perskaityti, įsiklausyti į sakinį ir visą  gražią kalbą, jos muziką. Ir aš gėdijuosi, kad pirmą kartą skaitau  tavo kūrinį. Deja. Bet tai  ne svarbiausia, svarbiausia, kad  gerai rašai.
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą