Perkūnkalnis

Iš pradžių visuomet pamatai beržą. Tada jau supranti, kad netoli, visai čia pat. Prieš tai dar guoba, didžioji guoba, amžina vaikų slėptuvė, vadavietė, džiunglės,  kokiu tik pavidalu ji nėra mums išrodžiusi?  Kažkokiam nesusipratėliui ši žalioji mūsų  šventovė yra pabuvojusi ir viešuoju tualetu, ironiška, kad tuomet nepasisekė būtent man. Parlėkiau namo kriokdama iš pasidygėjimo, prisišildžiusi balieją mazgojausi  mažne iki kraujo, mėgstamas baltąsias kojinaites su žirniukais išmečiau, suvyniojusi į seną pageltusį  laikraštį, bet tas neužmirštamai aitrus kvapas, įsigėręs į naujutėlaičius batukus,  persekiojo dar ne vieną dieną, o guobos užuovėją potrauminis šokas privertė užmiršti ilgam.

  O beržas niekuomet nėra išdavęs. Tai ne šiaip koks berželis, tai visų beržų tėvas, o gal ir senelis ar prosenelis, pasodintas dar mano senelio tėvo. Milžino kamienui apglėbti prireiktų trejeto-ketverto vaikų arba bent dvejeto ilgarankių suaugusiųjų, o jojo vainiko viršūnė siekia debesis. Visose šeimynos nuotraukose iš kartos į kartą puikuojasi storas jo kamienas, o kartą, dėdei atsivežus naujovišką importinį  aparatą, pabandėme aprėpti ir žaliąjį lapuočio vainiką,  tačiau po juo jau nebebuvo įmanoma įžiūrėti skruzdėliukų, susiglaudusių į būrelį pozuoti.

      Nors plačiai išsikerojusios milžino šaknys apėmė pusę rugių lauko - mat  didžiulėje teritorijoje beveik niekas neaugo, išskyrus skystai sudygusius rugius - jos išsiurbdavo visą drėgmę ir mineralines medžiagas iš dirvožemio, niekas niekuomet nėra balsu pasvarstęs, ar nevertėtų jo nukirsdinti. Nes vien už tik panašias mintis būtų nukirsdintas pats. Tai mūsų giminės simbolis, talismanas,  pasididžiavimas, sodybos skiriamasis ženklas, tai neatskiriama mūsų dalis. Tada maniau, kad mūsų, dabar sakyčiau – jų.

      Jau nebepamenu, kada tiksliai pasijutau svetima šioje darnioje ir plačioje giminėje. Gal tuomet, kai atvažiavus per Onines ir su didžiuliu būriu giminaičių, kaimynų, vaikystės draugų vaikštinėdama savo strazdanotos vaikystės takeliais, Perkūnkalnio šlaite išvydau trykštantį šaltinį – Dangiro šaltinį? Perkūnkalnyje, kuris tokį pavadinimą gavo ne šiaip sau: į jo viršūnę yra trenkęs žaibas ir  kamuolinis sviedinys atriedėjo iki pat trobos slenksčio. Tuomet kalbėta, kad pats Perkūnas nenorėjo sugriauti senos,  tačiau dar tvirtos trobos, todėl liepė žaibui trenkt į šalia stūgstantį kalną. O tas kalnas  buvo iš smėlio, kur niekas niekuomet neaugo, išskyrus pageltusį varputį ir apdžiuvusias samanas. Daugelis gėlių panėšėjo į negyvus pilktelėjusius stagarėlius, tik vietomis negausiais būreliais puikavosi bitkrėslės, katpėdeles, akį džiugino ir viena kita ciklameno spalvos bajorė. Bet šie retučiai žiedeliai tik dar labiau pabrėžė vyraujantį gelsvai  pilkšvą  kalvos toną. Tiesa, papėdėje nuo seno puikavosi karklų miškas, bet niekas nekreipė dėmesio į šį akivaizdų ženklą.

    Visi žinojo, kad Perkūnkalnis – tai viso labo smėlio ir smulkaus žvyro kalnas, bet niekas jo už tai nesmerkė. Šis kalnas yra išgelbėjęs ne vieną gyvybę ir netgi nekart, todėl jam buvo atleista  viskas. Juk būtent Perkūnkalnyje išrausta duobė virto apkasais,  kai per trumpą laiką visa, tuomet dar tik penkių  asmenų šeimyna ieškojo, kur pasislėpti. Nežinau, kodėl jie nesislėpė senojo sklepo rūsyje, gal jis tuomet buvo susprogdintas, o vėliau atstatytas?  Tada apie tai nemąsčiau, bet vos pradėjusi šnekėti, kiekvieną vasarą klausinėdavau, kas ir kodėl  iškasė šią milžinišką smėlio duobę Perkūno kalno  papėdėje, kurioje mėgdavome žaisti ir kuri buvo puikesnė už bet kokią miesto vaikams dirbtinai sukastą smėlio dėžę. Ir kaskart mėgaudavausi ta pačia istorija, galėdavau klausytis jos kasdieną, vėl ir vėl. Pati smagiausia vieta būdavo, kai vienas sūnų užsimanė išsituštinti, bet jo tėvas, mano senelis, tuomet dar stiprus ir sveikas, giedro žvilgsni ir šiaip jau ramus, tačiau be galo autoritetingas galingo stoto vyras,  jam griežtai uždraudė išsiropšt iš slėptuvės. Ir šeimyna buvo priversta dar gerą parą sėdėti riebiai patreštoje duobėje, besiskųsdami klaikiu dvoku, nors ir buvo bandyta  gelbėt situaciją smėliu. Ši pasakojimo vieta nors ir pasišlykštėtina, visgi atrodė nepaprastai juokinga, o be to ji pateisindavo mūsų, vaikų, Perkūnkalnio pavertimą viešuoju tualetu.

    Žinoma, turėjome ir lauko išvietę, sukaltą iš storų pilkų lentų,  rakinamą surūdijusiu kabliu ir pasislėpusią už tvarto, bet tamsoje niekas iš vaikų nedrįsdavo ja naudotis, netgi su palyda. Ji buvo įrengta gana  toli nuo trobos, tekdavo pereit visą milžinišką kiemą,  o pasukus už tvarto dar paėjėt siauru takeliu, nuogas kojas skaudžiai braukant išsišakojusiems krūmams. Visad tankiai apaugęs dilgėlėmis,  amžinai  nešvarus ir apsuptas šūdmusių. Močiutė, taip preciziškai palaikiusi švarą didžiulėje troboje, kieme ir neaprėpiamuose daržuose,  pro pirštus žiūrėjo į tvarką tualete,  jis būdavo kuopiamas tik prieš didžiąsias šventes. Bet labiausiai mus baugino gausybė voratinklių, išsidriekusių tiesiai virš galvos, o jei stačias pasilypėtum ant medinės pakylos, kuri buvo sukalta vietoje klozeto ir atsistotum tiesiai virš tamsiosios skylės,  galva įsipainiotų voratinkliuose taip, kad vargu ar savarankiškai išlįstum. Tirštuose voratinkliuose dažniausiai sėdėdavo daugiau nei vienas gyventojas, dažnai matydavau ir vieną kitą auką. Pikčiausiai atrodydavo storieji, tamsiai rudi, su šviesesniu kryželiu ant nugaros. Jie atrodė grėsmingiau net už tuos pačius didžiausius plaukuotus juodulius.

-          O tie tai yra vorai kryžiuočiai, - pasitikinčiai aiškindavo Dangiras. - Jie patys nuodingiausi iš visų, jeigu jau čiuptų,  tai širšės įkandis palyginus atrodytų lyg pakutenimas, o jei supultų visi būriu,  garantuotai ištiktų mirtis, bet neiškart, o tampomam konvulsijų, vemiant ir baisiose kančiose.
        Po šių žodžių visiems pašiurpdavo oda, netgi saugiai sėdint ant šiltutėlio pečiaus,  kur  pagal musių spiečių nebuvo galima įtarti netoliese gyvenant vorų. Užtat musių mes nebijojome, staigiu rankos mostu buvome įgudę jas gaudyti kur kas vikriau už tingius katinus, o prisigaudę  nuplėšdavome joms sparnus ir ganydavome vargšeles po aslą lyg skruzdėles,  žaisdami piemenis. Kai kurioms maloningai palikdavome užpakalinius rudimentinius sparniukus ar netgi  po vieną sveiką sparną, bet šios dažnai pasprukdavo, netgi ir perrišus jas plauku, pritvirtintu prie spintelės durų. Tam dažniausiai išsikaulydavome Rugilės plaukų, kurie paprastai siekdavo jai šlaunis.

-          Ir atminkit, kad kryžiuočiai medžioja visiškoje tamsoje, nes dieną prastai mato, - nepamiršdavo pridurti Dangiras, kaskart kai kuris nors iš vaikų drąsindavosi nuskuost iki lauko išvietės jau gerokai sutemus.

  O mes tikėjome viskuo, ką kalbėdavo šis išdykęs kaimo vaikis, ypač aš.  Žavėjausi tuo drąsiu, žydraakiu, stambių kaulų, tačiau sportišku ir judriu berniūkščiu ir jo neišsemiama energija bei fantazija. Rugilė buvo gerokai įtaresnė, kartkarčiais vis pareikšdavo  savo nepriklausomą nuomonę ir netgi aršiai ją gindavo, nors buvo vyresnė už mane tik devyniais mėnesiais. Bet iš manęs Dangiras galėjo lipdyt viską, ką tik užsimanęs - buvau nuolatinis jo patikėtinis, ištikimas draugas ir geriausiais mokinys.  Negano to, kad mane - drovią, švelnią ir netgi bailią mergaitę, kantriai mokė visų kaimo darbų, o taip pat ir žvejybos paslapčių, vos nulipusią nuo triratuko, jis netgi privertė riedėti  motoriniais dviračiais, po to - motoroleriais, o galiausiai – senutėle Java, nepaisant to, kad kaskart mirtinai bijojau nukristi ir susižeisti.
      Nors buvau itin atsargi, man ničnieko nereiškė suklupti ir nikstelt čiurną net visiškai lygioje vietoje, o kiek sykių esu pasiklydusi, skendusi ir dažniausiai iš visų krisdavau nuo arklių tempiamo su kaupu prikrauto šieno vežimo, vos šiam stipriau krestelėjus.
     
      Dangiro taip mėgiamus motorinius dviračius mudu paprastai drauge ir remontuodavome.  Pradžioje tik stovėdavau šalia su veržliarakčiais ar replėm ir pagal įsakymus padavinėjau viską, ko prašydavo, vaizduodamasi, kad esu stropi medicinos sesutė, o Dangiras – prityręs griežtas chirurgas. Ilgainiui sužinojau apie jų vidaus degimo variklius ne menkiau, negu mano didysis mokytojas, vaikščiodavau iš paskos  išdidi, nors ir tepaluota kaip berniūkštis, tačiau paslapčia vis dar tebetroškau minkštos lėlės-kūdikio su tikru čiulptuku ir buteliuku, kurios taip niekuomet ir negavau. Tiesa, vieną rimtesnę iš pačios Amerikos dovanų buvo parvežęs krikšto tėvas, ji nors ir buvo minkštutėlė, tačiau ne kūdikis, o riestanosė dama su tankiomis juodomis garbanomis, miniatiūrine skrybėle  ir kvailu baltu šydu ant veido, tad  netgi neprotestavau, kai mama ją paslėpė, idant žaisdama neištepčiau.
     
    Nevažiuojantys motociklai akivaizdžiai nebuvo labiausiai nevykę ir pagal paskirtį nenaudojami mano žaislai.  Dangiras sąmoningai pirkdavo visus tuos motorolerius nevažiuojančius, pusvelčiui, nors vistiek tekdavo paklot paskutinius skatikus, sunkiai užtarnautus pas aplinkinius ūkininkus – šis nepėsčias vaikis pats užsidirbdavo duonai jau nuo pat mažų dienų. Jis taip ilgai ir su tokia aistra juos remontuodavo, kad  visas kaimas pradžioje skaniai juokdavosi, kol galiausiai tie rakandai visgi užsivesdavo. Žinoma pirmiausiai juos išbandyti buvo lemta man, kadangi buvau jauniausiu, smulkiausiai ir lengviausia iš vaikų, o jis, kartais kartu  su mano pusbroliais arba kaimynų berniukais, stumdavo savo leisgyvį dviratį dulkėtais bei duobėtais kaimo keliais iki pat uždusimo.
Patį pirmą kartą Dangiras net nepasivargino parodyti, kur stabdžiai, bet vis dėlto paaiškino kaip didint greitį, nors ir jau ir pats buvo beprarandąs viltį,  jog šis senas drantas kada nors užsives.  Buvau gal kokių aštuonerių-devynerių, vengiau ropštis net ant į kluono sieną atremto, tuomet dar tik motorinio dviračio. Tačiau vieną dieną  jis, įkyriai stumdomas vingiuotais kaimo keliukais, staiga  ėmė ir užsivedė, visų džiaugsmui ir mano begaliniam siaubui.

-          Eina, eina!!! – net pasispygaudami šaukė vaikai, pradžioje lygiai taip pat džiaugsmingai kvatojausi ir aš, išgirdusi kosčiojant senutėlį motorą, juk šitiek darbo įdėta, šitiek neįkainuojamo vasaros atostogų laiko paaukota!  Kol galiausiai suvokiau, kad jau senokai nebegirdžiu berniūkščių  klegesio.
-          Ką daryyyt, ką gi man dabar daryt? Kur čia stabdis, ar šis daiktas išvis turi stabdį? Gelbėkit, nukelkite mane prašau, ne ne, aš nebenoriu! Aaaaa....!

Grįžtelėjus dar galėjau įžiūrėt kažkur tolumoje išsibarsčiusius vaikus, vienintelis Dangiras vis dar tebebėgo iš paskos, mojuodamas savo ilgomis tepaluotomis rankomis. Vis spaudžiau ir spaudžiau greičio rankenėlę, nes tai buvo viskas, ko tam kartui mane buvo išmokęs Dangiras. Ir tada pamačiau kalniuką, vedantį lyg guobos. Kelias smėlėtas, tarpais paberta žvyro, kalnas apystatis, nelemtąją rankenėlę palikau ramybėje ir greičiui sumažėjus, stryktelėjau į šalikelę, motorinis dviratis parvirto visai šalia apžėlusios kūdros, vos už kelių metrų nuo manęs. Naujai sulipdytam motoroleriui stipriai kliuvo, atsitrenkus į šalimais riogsantį aštriabriaunį akmenį, bet Dangiras, ne vieną savaitę praleidęs beremontuojant dviratį, manęs net nesubarė, tik labai krimtosi dėl kruvinų nubrozdinimų ant alkūnių ir kelių, lyg to dar būtų maža, vėliau gausiai  pasipuošiau mėlynėmis. 
         
Jis niekuomet ant manęs nepykdavo, o aš niekuomet jo neišduodavau. Ir tąkart klausiama atsakiau, kad užsižiopsojau į pralekiančią stirną ir kritau nuo savo dviratuko.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -- - - - - -  - - -- - - - - - -
   
      Buvau praleidus jau kelias Onines iš eilės, visas dėl pateisinamų priežasčių – vestuvės, kelionės, darbo šventės. Dangirą paskutinį kartą lankiau ligoninėje, tuomet jis manęs nepažino.
Kaip visuomet vėlavau, visi jau buvo susirinkę ir prisėdę prie užkandžių stalo šalia senojo sodo, po sulaukėjusia kriauše, kaip paprastai. Keletas, matyt vėliau atvykusiųjų, dar stoviniavo prie slenksčio ir sveikino šeimininkę. Suskaičiavau apie 17 automobilių, kelios šeimos atėjo iš kaimyninių kaimų. Nors ir tie artimiausi turėjo nueit ne menką gabalą, juk mūsų troba stūkso vienkiemyje, apsupta miškų bei buvusio kolūkio vis dar vešlių pievų ir melioracijos griovių.

  Pirmiausiai pastebėjau Dangirą, atsiskyrusį nuo minios. Pakumpusi, kadaise tokia stipri sportiška figūra, veik nieko nebelikę iš plačių pečių, galingo stoto. Bet svarbiausia – akys. Tokios pat žydros, kaip vaikystėje, tačiau tuščios, žvilgsnis bukas, kartarčiais besiblaškantis. Staiga šoktelėjo, mane pamatęs, nušvito pačia gražiausia savo šypsena, storos tamsiai vyšninės lūpos atidengė baltus lyg vaikystėj dantis, žvilgsnis vėl giedras ir šiltas, kaip kadaise. Širdyje atlėgo – pažino, prisimena...

    - Nataška, Nataška!!! – staiga suklykia falcetu, net lošteliu iš netikėtumo.

Pas mus nėra Natašų, visos Rasos, Ramunės, Ūlos,  Audronės, Eglės, Saulės, Linos  ir aš, lyg ateivė iš kitos planetos– Ingeborga. Paprastai prisistatau Inga, droviuosi šio pretenzingo ir keisto vardo, mano įsitikinimu,  visiškai nederančio tipiškai ne itin ryškių veido bruožų šviesiaplaukei strazdanotai lietuvaitei, kuri netgi nėra aktorė.

    -Argi nematot, pas mus atvažiavo Nataša, bus koncertas! Ar jūs neklausot Natašos, juk visi ją žino, ar ne? - pradeda entuziastingai dainuot naujai užgimusios popžvaiždutės paprastutę dainelę. Ir staiga nutyla.

    -Bet tu juk ne Nataša, ar ne? Tikriausiai apsirikau? Ai, ne ne, tai ne ji, tik šukuosena panaši,  - žvilgsnis vėl apsiblausia, nerangi figūra sudrimba į specialiai jam į lauką išneštą fotelį.

    Oi, paukšteli, tu mano paukšteli... Ką jie  su tavim padarė???