Po Savęsp (5)

    Gandras skrido

  Kai kitokiais reikalais neužsiimi, o tik lyg savais, asmeniškais, neatrodo, kad būtina žiūrėti į kalendorių ir žinoti, kada saulė tekėjo ar leisis, tačiau  įprotis neleidžia nepamatyti kaip popiežius Grigalius XIII ant man padovanoto kalendoriaus užrašo:

      Kovas 2016
  Saulė teka 06: 15, leidžiasi 18: 37, d. ilgumas 12. 22
  Pilnatis, 14 mėnulio diena
                23
          TREČIADIENIS
  Galgintas Vismantė Alfonsas Akvilė Ūla

  – Ir vis dėlto, mielas Kandžiau, vakarykščiai teroristų išpuoliai Briuselyje primena, kad esame karo laike. Supranti? Esame karo laike.
  Kandžius žiūrėjo pro langą ir neatrodė, kad jis mane girdi ar kad esu jam įdomus. Atrodė, kad ten jam įdomiai. Truputis sniego, bet saulė prasišvietė pro debesis ir tikėtina, kad greitai jo nebeliks, tačiau kol kas keletas Minus Celsijų dairosi po visus Vilniaus Naujininkus.
  – Tu negirdi manęs? Ar kažkas blogiau atsitiko? 
  – Kalbi tartum naujieną tardamas. Visą laiką, dzieduli, esame karo laike. Taip, taip, visą laiką. Tiesa, aš jį labiau suvokiu šuns pajautomis, iš jo pozicijos kalbu, tačiau mano persiformavimas į žmogų, tokiose pažiūrose ne ką pakeitė. Labai ne ką, – pakalbėjo it žiovaudamas ir... ūmai linksmai, gyvai, lyg pamatė, ko belaukęs:
  –  Betgi gandras. Žiūrėk! Iš kur jis čia?  Ar man akyse nesveika? Tikrai, tikrai, – sukruto Kandžius ir iš tiesų viršum Vilniaus Naujininkų, viršum Šaltkalvių gatvės pastatų, kone paliesdamas spardais jų aukščiausius stogus skrido gandras.
  Iš karo ar į karą, – nelinksmai pagalvojau, – bet jeigu su Kandžiumi teisūs, tai jis irgi kartu su savo skydžiu apimtas karo.
  – Dar žiema, gandre,  negi nesupranti? Žiema dar. Pagal skrandį priimki ją...
    O kažkur aukštai  aukštai  viršum gandro švietė Avino žvaigždynas.  Lyg pasiskirdamas save pavasariui įsiskleisti.

    Švietė Avino žvaigždynas

  Nepasiseka atsiminti, koks žvaigždynas Kandžių įkėlė į „lopšį“. Spėlioju ir taip, ir kitaip, bet tikra, kad be krosnies ir malkų jai pakūrenti  dar negalima buvo apsieiti. Kolektyvinis sodas jau tvarstėsi  tvoromis ir ateiti pas už  tvoros gyvenančius kaimynus reikėję aplinkiniu keliuku. Ėjau pasižiūrėti. Tik. Pasižiūrėti į paaugusių šuniukų vadą.
  – Va koks turtas. Betgi šunys. Kur juos padėsi keliuose sodo aruose? Kol tokie maži ir ant rankų  nesunku, betgi auga, auga kaip ant  mielių...
    Šuniukų vada ne didžiausia, gal penki – šeši. Visi buvo pakelti ant kaimynės rankų ir priglausti prie krūtinės.
  Visi gražūs, maži, bet Kandžius mažiausias, o grožiu aplenktas tik Rudžio. Mano rankos išsitiesė link Rudžio.
    – Ne, ne. Šis jau nusavintas, – pasakė kaimynė
    Po pusvalandžio su mažiausiuoju sugrįžau atgal į savo kiemą.  Žinojau, nebūsiu pagirtas, bet šventas darbas padarytas ir smagu, kad ir sodo namelis tas kelias dienas –  be namiškių. Mudviejų niekas netrukdė. O du balti kryžiai, matematiškai tiksliai „sumeistravoti“ ant Kandžiaus snukučio ir krūtinės, irgi rodė į atliko poelgio šventumą. Vėliau gi atsitiko taip, kad nors be bažnyčios, tačiau su Kandžiumi  visuomet kaip su Bažnyčia. Dabar, berods, jau penkiolika metų, kai taip.
  Žiūri Kandžius pro langą, džiaugiasi pamatęs viršum Vilniaus  Naujininkų skrendantį gandą ir suklūsta -  ar ne per anksti parskrido, jei rytais vis dar vaikščioja keletas Minus Celsijų.
  – Kažin, ko jis ieško? –- neatsitraukdamas nuo lango domisi Kandžius. Žinojau, kad ne  manęs klausia. Galbūt todėl, kad panašiose paieškose  nesu naujokas.

    Senatvė žmogaus iš karo neišprašo

  Išaugo, Kandžius, oi, išaugo, bet ne ūgiu, ne mėsa ir kaulais. Ne mase. Šį kartą, matydamas  jį prie lango, atsiminiau užmigusi ant  palangės. Tuomet, gal jau prieš 15 metų.
  Girdėjau, kaip skaudžiai jis pradėjo amsėti Tik sau. Panašiai  kaip dabar, norėdamas  sužinoti, ko ieško po Naujininkus skraidydamas gandras. Amsėjo užčiauptu snukučiu, nepakeldamas ant galvos nulepusių ausų. Miegojo ir gyveno po užmerktų akių vokais. Rūpėjo  žinoti, kažin, kuo jis užsiėmęs. Ir pats netyčia pradėjau amsėti, kol supratau, kad „išamsiu“ tvarinį  panašų  į eilėraštį

O taip!
Mes gerbiam vienas kitą,.
bet nežinau, Kandžiuk,
ar Šventame Rašte,
jo knygoje kurioj
bent užsiminta –
kai į  tarnystę išeini,
ką kalba Dievas,
kad būtum ištikimas,
kad būtum geras šuo.

Džiaugiuosi Tavimi,
manęs Tu – ne,
o aš Tave, (a-jai! a-jai! a-jai!...)
ne kartą sopuliu įkandau,
mano šuneli Kandžiau,

  Seni tie laikai, oi, seni. Suspėjau Aleksandrą Puškiną užmiršti ir visą tai, kas ne manimi pakalbėta. Ir tai per paskutinius 10 -15 metų. Senatvė, pasirodo, žmogaus iš karo neišprašo, nors ir  žino, kad jo lemtyje pergalių nebus. Karas kaip gyvasties  profesija..