Iš kelionių po Savęsp (1)

Su sauja žemės

Dar pameluok daugiau,
esą, nemoku džiaugtis.

Tačiau
jau viską išragavęs ir žinau,
kas kaip Žmogaus statyboje atrodo.
Ir liūdesys –  taip pat.

O kai savo dalios
nelyg  sunkaus akmens
nepakelia žmogaus širdis,
auksinis žodis nutūpia ant lūpų – – –

Paglostyk jį,
pakelk aukščiau kitų,
jei atsitiktų taip
kad jam darbymečiu nepadėkojau,
nuo pamatų sutvėrusį statybomis Savęsp nepadėkojau.

... su sauja žemės.
be kraujo tūpiasi ant lūpų Amen

Išties sakau:
lietuviais esame mes gimę,
lietuviais – būsim...