Šiąnakt mėnulis man surežisavo
Ryškiai suspindęs, ką turiu sapnuoti,
Bet režisūra ne kokia jo gavos,
Tad pabudau - bandžiau nesinervuoti.
Sakiau: - Mėnuli, tu švieti į langą,
Nors jau naktis, net žvaigždės tyliai mirksi,
O jis man sakė: - Įdomu stebėti,
Kaip po apklotais daug miegalių lindi.
- Smagu juos žadint, vos tik jie įmigę,
Žiūrėt, kaip vartos jų nerangūs kūnai,
O aš šviečiu tamsiam danguj toks linksmas,
Kad man nebaisūs net jokie perkūnai.
- Žvaigždelės - sesės - mano žiburėliai,
Jos taip aukštai, kad man truputį liūdna,
Bet aš šviečiu, o jos liūdnai man mirksi,
Tas liūdesys ilgai neužsibūna.
Mėnulio kalbinta aš vėl užmiegu,
Tik dar mačiau, kada jis nusileido,
- Saldžių sapnų ir dar - ramaus jums miego,
Jau sapnuose girdėjau balsą aido.