Sevitas (12 dalis)

+ Abrakso žemėlapis
+ Sitro žemėlapis
+ Sitro regioninis žemėlapis


Naktis Nal Badoje


Priešingai nei Agielė planavo, karavano organizatorius nė nesiruošė imti iš jos mokesčio už saugią kelionę. Senas, patyręs pirklys išsyk pastebėjo pusiau pridengtą Daevų herbą ant merginos kelioninio krepšio ir kaipmat susiprato, kas prieš jį stovi. Tikrų tikriausia magė iš vienos žinomiausių šeimų, kurios galiomis jis nė neabejojo (turbūt todėl, kad nesimokė Abrakse). Karavanui rimtai trūko lydinčių burtininkų, todėl jis pasiūlė netgi pats sumokėti, kad mano galingoji archonė prisidėtų prie visų bendros gerovės. Taip - jis buvo tikras saldžialiežuvis.
Apstulbusiai bei šiek tiek susigėdusiai Agielei beliko tyliai sutikti su juo. Mes gavome mažas geltonas vėliavėles, turėjusias mus išskirti iš pirklių bei kitų paprastų pakeleivių ir buvome paskirti į vieną iš dviejų žvalgybos komandų. Karavanas organizavosi kariniu stiliumi – didžioji apsaugos dalis liko judėti kartu su krovininiais vežimais, tuo tarpu du maži būriai pasikeisdami tyrė kelią priešakyje.

Aplink Gajotos ugnikalnį dešimčių kilometrų spinduliu plytėjo tankūs miškai ir didžioji dalis jų buvo neištyrinėti. Žemės paviršius daugumoje vietų buvo smarkiai raižytas senomis, išdžiuvusiomis upių vagomis, uolingomis properšomis, vedančiomis gilyn į akliną tamsą, sekliomis įgriuvomis ir netgi pavieniais uolų pirštais, išlindusiais iš žemės. Vietinių kelių palaikymu rūpinosi ne kas kitas, o patys karavanai. Uolinga miško žemė buvo pakankamai kieta ir atspari liūtims. Didžiausias rūpestis buvo išnaikinti pernelyg įsisiautėjusią augmeniją bei atsivėrusias netikėtas duobes.
Tam ir buvo skirti žvalgai – jie privalėjo ne tik dairytis plėšikų, tačiau ir pastebėti viską, kas galėjo užlaikyti žygį vienoje vietoje pernelyg ilgai. Atsivėrusios duobės, išvirtę medžiai bei šlaitai, tiltų virš daubų būklė ir panašiai. Visas smulkias kliūtis žvalgai  privalėjo pašalinti patys. Stambesnėms įveikti būdavo kviečiamos darbščiosios rankelės iš gerokai atsilikusio karavano. Taigi, karavaną sudarė ne tik pirkliai, jų prekės ir apsauga. Kartu su jais keliavo medkirčiai bei darbininkai, pasiruošę griebtis darbo bet kurią akimirką.

Agielės didžiausiam nepasitenkinimui, mudu atsidūrėme vienoje komandoje su Gremori, dviem medkirčiais ir dar penkiais samdiniais, neturinčiais nieko bendro su magija. Abu medkirčiai buvo darbo užgrūdinti vyrai, pasiekę savo gyvenimo pusiaują. Samdinių tarpe pasimaišė viena moteris, kurios niaurus žvilgsnis neleido suabejoti nė vienam, jog maži juokeliai jos sąskaita vargu ar baigsis geruoju. Netgi aš pajutau, kad su moterimi, kurios rankos išgražintos kovų randais, geriau elgtis ypač atsargiai. Raksis būtų didžiavęsis mano naujai atrasta nuojauta vengti nepažymėtų kapų...
Mūsų būrio vadu vienbalsiai buvo išrinkta Gremori. Medkirčiai bei kariai buvo tikri, jog vadovauti turėtų aukštesnės kilmės asmuo. Kadangi Agielės veide vis dar buvo užsilikęs nepasitenkinimas Gremori kompanija, o pastaroji apskritai nerodė jokių emocijų, likdama ryžtingai šalta, visų akys natūraliai pakrypo į Eligiją. Agielei beliko tyliai linktelėti, o man buvo tas pats – kad tik nestovėtume vietoje.
Vos tik hierarchijos klausimai buvo sutvarkyti, vienas iš organizatorių trumpai paaiškino mūsų pareigas ir apie dešimtą valandą ryto visas karavanas pajudėjo iš prekybos posto. Mūsų nedidelei komandai iškrito trumpas šiaudas – tai reiškė, jog sekančias keturias valandas privalėsime praleisti toli karavano priešakyje. Agielė paskubėjo paaiškinti, jog kol kas mums „sekasi“. Šis kelio ruožas vedė pro Tunlį ir jis buvo pernelyg dažnai naudojamas. Taigi, jokių remonto darbų  - tik plėšikai ir klaidžiojančios plėšrių žvėrių gaujos. Valio mums!

* * *

Gremori tingiai suposi savo balne, nuskubėjusi į priekį per dvidešimt žingsnių. Jai kompaniją palaikė samdinė moteris randuotomis rankomis ir abi tyliai kalbėjosi tarpusavyje, vis užmesdamos budrų žvilgsnį į pro šalį slenkančią miško panoramą. Viena beginklė ir raita ant Maaro lūšies, kita ant žirgo ir ginkluota dviem lengvais, tačiau grėsmingai atrodančiais tomahaukais.
Mudu su Agiele jojome sekantys, šalia vienas kito, tyliai aptarinėdami šešias dienas truksiančios kelionės etapus. Suradusi aptrintą žemėlapį, ji leido man studijuoti ir pernelyg nesidairyti aplinkui, aiškindama visas įdomesnes smulkmenas.
Iš karto už mūsų, atsilikę dar keliais žingsniais, poromis jojo likusieji būrio nariai. Visi žvalgai buvo atsipalaidavę ir užsiėmę bendravimu. Tokioje mišrioje kompanijoje negalėjai ilgai išlikti nervingas, todėl atsipalaidavau bematant.
Žemėlapis buvo pieštas juodu rašalu ant plonos odos, padailintas piešiniais, vaizduojančiais įvairius gyvius bei pagrindinius žvaigždynus ir neatrodė toks išsamus, kokio tikėjausi. Keliose vietose gerokai suabejojau išlaikytais masteliais, tačiau kol kas jis buvo vienintelis, suteikęs šiokį tokį vaizdą „iš viršaus“.
Abrakso Akademija buvo įkurta beveik Sitro imperijos centre, ties Rangdų ir Sieros regionų riba. Oficialiai, pati akademija buvo laikoma neutralia teritorija, kuria vienodai rūpinosi visi septyni regionai. Žemėlapyje netgi buvo pažymėti pagrindiniai keliai ir pasaulio krypčių rodyklė. Deja, jam trūko trupučio matematikos ir mastelio, kad daiktas būtų naudingas praktiškai. Susidariau nuomonę, jog geriausias būdas atrasti reikiamą kelią būtų susitikti žmogų mažiausiai įtarimą keliančiu veidu ir tiesiog paklausti.

Kai pasiekėme Tunlį, raumenys mano kojose ėmė keistai dilgsėti. Karavanas ritosi už mūsų atsilikęs per trečdalį kilometro, todėl Gremori nusprendė padaryti mažą pertrauką ir užsukti į vietinę užeigą greitos, šviežios užkandos.
Tunlis, kaip Deidrė man ir nupasakojo, buvo miškų apsuptyje įkurta gyvenvietė, ties kuria kirtosi du keliai. Iš grubiai tašytų rąstų suręsti pastatai jungėsi tarpusavyje akmeninėmis, tvoromis ir supo didžiulę vidinę aikštę. Joje virė šioks toks prekybinis gyvenimas bei buvo įrengtos pastogės pakeleivių žirgams. Visi trys masyvūs vartai, jungę Tunlį su išoriniu pasauliu, šiuo metu buvo plačiai atlapoti. Kai mūsų būrys įjojo pro vienus iš jų, arčiausiai pasipainioję vietiniai gyventojai kelioms sekundėms metė visus darbus ir atidžiai mus stebėjo. Tada atsipalaidavo, matyt pažinę kai kuriuos veidus. Vienas iš samdinių mostelėjo sveikindamasis, tuo pačiu tarsi perduodamas ženklą, jog mes esame taikūs ir nėmaž nepavojingi. To pakako. Mus pasitikusieji vėl sugrįžo prie savo reikalų, tik vietiniai šunys niekaip nesiliovė skaliję – toks buvo jų darbas.
Kitapus aikštės pastatai pamažu perėjo į dviaukščius ir jų tarpe išvydau keletą akmeninių statinių, kurių didžiausias kyšojo virš kitų tarsi maža pilis, išvertusi dar aukščiau abu savo kaminus. Vienas iš jų rūko netgi tokią maloniai šiltą dieną ir aš prisiminiau, kaip Deidrė išsijuosusi gyrė garsiąją Tunlio pirtį.

Nušokęs nuo savo kumelės vos nesuriaumojau visa gerkle. Mano kojos buvo visiškai sustirusios nuo ilgo supimosi balne ir šlaunis bei liemenį varstė skausmas, kokį galima patirti per ilgai užsiiminėjus sportu. Jodamas nė nesuvokiau, kokį darbą atlieka kūnas, kad apskritai išsilaikyčiau nenukritęs. Ką gi – dabar žinojau.
- Erikai? - susidomėjo mano sustirusia laikysena Agielė. Mergina nerodė jokių ženklų, kad ir jai ką nors skaudėtų.
- Palauk, - lėtai atsilenkiau. - Man viską skauda... ar taip turi būti?
- Tu pirmą kartą tiek ilgai išbuvai balne, todėl taip – tai normalu, - palinksėjo ji.
- Tikrai? - susidomėjo arčiausiai stovėjęs samdinys. Vyrukui buvo maždaug trisdešimt ir jis teturėjo vieną akį, kitą paslėpęs po odiniu raiščiu. Jei ne geraširdiška šypsena barzdotame veide, bet kuris sveiko proto pašalietis būtų jį palaikęs pačiu tikriausiu plėšiku. - Pirmą kartą balne? Kaip tu iki šiol keliavai, bičiuli? Tik karietomis?
- Tiesą sakant, mane nešiojo ant rankų, - pajuokavau. Jie iš tiesų nusijuokė. Netgi moteris randuotomis rankomis kreivai šyptelėjo. - Nieko tokio. Dar penkios dienos ir aš puikiai pritapsiu, - pažadėjau.
- Kaip tave iš viso paskyrė į žvalgus? - pasikasė galvą vienaakis. - Netgi ginklų neturi. Tamstelė burtininkas gal?
- Jis mano tarnas, - atsakė Agielė šaltoku balsu.
- Taip, aš jos ištikimas tarnas, - patvirtinau. - Jei ims grėsti pavojus, ji panaudos mane kaip vienkartinį skydą...
Dar daugiau juoko. Man beliko pavartyti akis ir imtis skubios mankštos. Ūmai penkios dienos balne atrodė nebe toks viliojantis nuotykis.
Visiems susirinkus į krūvą ir pradėjus atviriau bendrauti, susidariau šiokią tokią nuomonę apie šiuos žmones. Abu medkirčiai akivaizdžiai neturėjo jokio išsilavinimo, išskyrus savo profesiją. Jie darė tai, ką jų tėveliai, seneliai bei proseneliai darė – užsiėmimas praktiškai buvo įaugęs į šeimos genus. Jų kalba buvo skurdi, it kirviu kapota ir paliečiamas temas galėjai suskaičiuoti ant vienos šakelės. Burtininkai jų akyse turbūt prilygo dievams, nes abu stengėsi išlaikyti ypač pagarbų atstumą tiek nuo Gremori, tiek nuo manęs su Agiele (abu matyt buvo tikri, jog priklausau pusdievių klasei, jei drįstu tujinti savo šeimininkę).
Samdiniai pasirodė beesanti visai kita, kur kas kietesnė veislė. Vienaakis, kurio vardas buvo Noilis Krabeda, netgi mokėjo skiemenuodamas skaityti, dėl ko kolegos į jį žiūrėjo su pagarba. Šiuo atžvilgiu Noilis pranoko netgi mane. Aš kol kas sugebėjau perskaityti tik du užrašus žemėlapyje – tuos pačius, kuriuos man Agielė išvertė. Kadangi rašmenų skaičius beveik atitiko ištartų garsų skaičių, nusprendžiau bekinkuodamas balne padaryti sau gerą darbą ir išmokti juos mintinai. Taigi, dabar žinojau aštuonias raides ir viena raidė buvo su klaustuku, nes turėjau įtarimą, jog tai galėtų būti dvigarsis. Man rimtai reikėjo užrašų knygelės ir rašiklio – užsirašyti faktus, kad galėčiau juos pasikartoti. Mokytis vien iš žemėlapio buvo tikras galvos skausmas. Antra vertus, turėjau marias laiko. Niekas žvalgų komandoje nežiūrėjo į mane pernelyg rimtai, ypač po to, kai išvydo besimankštinantį. Buvau visiškas naujokas ir tegalėjau mokytis iš jų.

Mūsų vadė sugrįžo netrukus.
- Metas judėti, - pratarė Eligija, šokdama į balną. Didžiulė oranžinė katė tingiai pasiraivė ir pakilo nuo žemės. - Priešakyje ilgas kelias iki pat Kastros. Kol atjos pamaina, visi dirbame savo darbus ir stengiamės per daug netriukšmauti.

Tunlį palikome abu su Agiele atsilikę pačiame būrio gale. Mano kojos vis dar protestavo, tačiau balne skausmas ne taip smarkiai jautėsi. Daeva buvo įsitikinusi, jog mano laikysena neteisinga, nors pati niekaip negalėjo paaiškinti, kaip iš tiesų turėčiau laikytis.
- Tau reikėtų labiau atsipalaiduoti, - ji paragino savo kumelę ir ši nežymiai padidino greitį. - Matai? Pasiduok labiau judėjimui. Tu stengiesi žūtbūt išsilaikyti tiesiai, lyg būtum prikaltas.
Ji tingiai suposi ant kumelės nugaros, žiūrėdama per petį. Aš paraginau saviškę ir vos išsilaikiau, kai gyvulys paspartino žingsnį.
- Tau gal lengva, bet man atrodo, kad besisupdamas galiu išlėkti iš balno, - pasiskundžiau.
- Tada išlėk iš to balno, - pasiūlė ji. - Žinosi, kaip tai atrodo.
- Nejuokinga...
- Būdama maža, esu porąsyk iškritusi, - trūktelėjo pečiais Agielė. - Manau, tai naudinga patirtis.
- Ar mums nereikėtų dirbti kokio nors darbo? - apsidairiau. - Vaikyti šalin būriais klaidžiojančių meškų, ar panašiai?
- Per arti Tunlio. Laukiniai gyviai prasidės toliau, nebent kaip nors prisišauksi juos.
Dabar aš užsičiaupiau ir apsidairiau kur kas įdėmiau. Man užteko ir vienos meškos, net jei tai tebuvo išvaizdą pakeitęs drakonas.

Anksčiau mūsų kelias vedė tiesiog mišku, kuriame medkirčiai iškirto bei prižiūrėjo gan platų ruožą. Kai išjojome iš Tunlio, kelias pasuko į seną, sausą upės vagą, kuri vingiavo tarp medžių bei milžiniškų akmenų, sudarydama pakenčiamo žvyrkelio įspūdį. Kadaise tekėjęs vanduo netgi buvo išmušęs nemenkus slenksčius, tačiau dabar jie visi buvo nukasti ir išlyginti. Ties kiekvienu rimtesniu vingiu stovėjo po įbestą medinį kuolą pakaustytu viršumi. Kai kurie kuolai buvo marginti pajuodusiais nuo laiko raižiniais. Kol kas mūsų kelias visą laiką nežymiai leidosi žemyn, šlaitai abipus vagos aukštėjo ir žemių atodangas netrukus pakeitė uolos, gausiai aptekusios samanomis bei smulkiais krūmais. Miško medžiai grėsmingai pakibo virš mūsų, nenoriai atidengdami siaurą dangaus ruožą.

- Raksis man pasakojo, jog burtininkai turi sugebėjimą pajusti kristaluose esančią magišką galią, - prisiminiau. - Ar tai reiškia, jog jūs galią jaučiate visur, kur tik ji yra?
- Mm... taip, - šiek tiek suabejojusi linktelėjo Agielė. - Jei tik kristale yra galios, tuomet aš galiu ją pajusti, kai paliečiu. Šis pojūtis atsiranda iš karto po pirmojo įšventinimo.
- Tik paėmusi į rankas? - pasitikslinau. - Ar mano kristale esančią galią gali pajusti per tokį atstumą?
- Aš ne tokia jautri, - papurtė galvą mergina. - Vargu ar kas nors yra toks jautrus. Kam to klausi?
- Pagalvojau, jei plėšikai savo tarpe turėtų burtininką, ar nebūtų taip, kad mes galėtume išsiduoti jiems per didesnį atstumą vien tik turėdami įkrautus kristalus?
- Pirmą kartą girdžiu apie tai, - sumurmėjo mergina. - Jei tai būtų tiesa, tuomet kiekvienas iš mūsų galėtume panaudoti svetimus kristalus net neprilietę jų. Užtektų pajusti ir užvaldyti viduje esančią galią. Bent įsivaizduoji, kokia sumaištis kiltų?
Tyliai linktelėjau, įsivaizduodamas šiek tiek kitus dalykus.
- Tau jie vis dar neduoda ramybės? - šyptelėjo Agielė. - Nesijaudink. Mes plėšikų greičiausiai net nesusitiksime. Užpulti tokio dydžio karavaną pajėgtų nebent karinis būrys.
- Galbūt, - sutikau. - Tačiau tai nereiškia, kad jodami pro jų teritoriją liksime visiškai nepastebėti. Šiuo atžvilgiu plėšikai turi labai rimtą persvarą – jie greičiausiai gali stebėti kelius visiškai neišsiduodami. Taigi, jei jie pastebės žvalgų būrį ir supras, kad priklausome neįveikiamam karavanui, ką tavo nuomone, jie užpuls?
Mano archonė nutylėjo, dairydamasi į aukštus šlaitus.
- To nereikėtų bijoti, - Noilis Krabeda buvo sulėtinęs savo juodą žirgą ir dabar jojo vos už kelių metrų priešakyje. - Žvalgybos būriai nesigabena vežimų su prekėmis, kurie yra svarbiausi. Ir mūsų čia yra dešimt – kad išbaidytume kiekvieną, nepasirengusį rimtesniam mūšiui. Plėšikaujantys turi turėti drąsos, kad prasigyventų, tačiau netgi jie tikisi dienos pabaigoje likti gyvi bei praturtėję. Mes neatrodome tokie pelningi, kad kas nors rizikuotų savo kailiu. Tačiau mes atrodome stiprūs.
Iš to, kaip jis nužvelgė mane, nesunkiai galėjau įsivaizduoti tęsinį „galbūt išskyrus vieną iš mūsų... “
- Ar kas nors girdėjo, kur tiksliai buvo įvykdyti ankstesni užpuolimai? - pasidomėjo Agielė.
- Gandai sklinda, jog kažkur už Kastros, tačiau nė vienas iš paklaustųjų savo akimis nebuvo matęs, - gūžtelėjo Noilis. - Tik sako, jog kilmingas burtininkas pradingo kelyje. Gal net du burtininkai. Kas ten žino, kaip iš tiesų yra. Mes anksčiau tik iki Tunlio lydėdavom. Kol Puzas nenusamdė, nebuvo reikalo daug klausinėti.

Kol Agielė kalbėjosi su Noiliu, aš mintyse stumdžiau menką idėją, kaip galėčiau panaudoti savo turimas kristalų magijos žinias. Ar būtų įmanoma sukurti kristalą, kuris leistų man „pajusti“ kiekvieną burtininką ar net paprastą žmogų, tarkime, pusės kilometro spinduliu? Ar toje keistoje „programavimo kalboje“ apskritai yra toks veiksmas, kaip „pajautimas“? Ir jei taip, ar burtai sugebės pajusti skirtumą tarp paprasto žmogaus, burtininko ar paprasto laukinio gyvio? Ak taip – medžiai taip pat buvo gyvi. Kaip ir kiekviena sumauta bakterija ore. Ar nesigaus taip, jog toks kristalas miško viduryje mane paprasčiausiai nuskandins pojūčių jūroje?
Iš pirmo žvilgsnio, Raksio parodyti pavyzdžiai lyg ir neturėjo jokių kitų taisyklių, išskyrus griežtą logiką. Jei būtų egzistavusi kokia nors „magiška sintaksė“, laukinis burtininkas veikiausiai būtų ją paminėjęs. Taigi, tai reiškė, jog galėjau paliepti kristalui praktiškai bet ką, kas tilpo į fizikos, energijos tvermės ir griežtos logikos dėsnius.
Man tereikėjo sugalvoti vientisą, solidžią idėją ir iš kažkur gauti tuščią kristalą. Agielė turėjo atsarginį, tačiau laikė jį įkrautą juodai valandai. Taigi, kol mano archonė ir samdinys aušino burnas, pamėginau mintyse sudėlioti, kaip turėtų atrodyti mano pats pirmas kristalų magijos burtas.
Savaime aišku, toks kristalas neturėtų veikti nuolat... nors tokia idėja irgi būtų nebloga. Niekada negali žinoti, kada būsi apsuptas priešų, ketinančių ant tavo kailio išmėginti peilių aštrumą. Antra vertus, jei esi tikrai saugioje vietoje, panašūs pojūčiai gali rimtai blaškyti. Taigi, jungiklis privalomas. Tarkime, galėčiau jį aktyvuoti dviem skubiais bakstelėjimais pirštu bei lygiai taip pat išjungti. Raksio pasiūlytas vienas bakstelėjimas irgi atrodė neblogas, tačiau neturėjau supratimo, kaip kristalas sureaguotų nuo netyčinio prisilietimo. Geriau apsidrausti.
Jei už visos magijos slypinti jėga išties gebėjo atskirti A nuo B paprasčiausiai paliepta, tuomet „magiško radaro“ idėja neatrodė ypač sudėtinga. Tiesiog nebuvau tikras, ar man tinkamai pavyktų iš pirmo karto bei kaip visa tai atrodytų – jausti kiekvieną besiartinantį savo galvoje. O jei smegenys nuo tokio burto pro ausis ištekės? Vertėtų pasidomėti vienu kitu savanoriu – pavyzdžiui, kad ir broliukais medkirčiais. Pinigėlio greičiausiai nė vienas neatsisakytų, o ir smegenų jie turi ne per daugiausiai...

Paskendęs mintyse nė nepastebėjau, kaip praėjo kitos dvi valandos ir mus pasivijo pamaina – du nematyti burtininkai, du darbininkai ir šeši samdiniai. Po trumpų pasisveikinimų naujasis būrys nujojo į priekį, o mes likome vietoje laukti karavano. Ta proga Agielė paliepė ištraukti šiek tiek maisto atsargų bei parodė, kaip turėčiau pasirūpinti savo kumele. Kelionėje žirgams buvo teikiama pirmenybė. Jiems netgi buvo skirtos atskiros vandens gertuvės – jei pakeliui nepasitaikytų jokio kito vandens šaltinio. Daeva pagirdė savo kumelę, lėtai liedama vandenį į delną, tada aš pakartojau šį savotiškai malonų procesą su saviške.
Mūsų kuklius pietus trumpam pertraukė iš priešakio atsklidęs ratų dardėjimas – susitikome pirmą svetimą pakeleivį, kuris pats traukė savo mažą dviejų ratų vežimą, prikrautą molinių bei odinių puodų. Vyras jau buvo susitikęs mus pralenkusius žvalgus ir pernelyg neišsigando mūsų kompanijos, tikriausiai įspėtas iš anksto. Apsikeitėme pasisveikinimais ir jis nuskubėjo savo keliais.
- Geras ženklas, - patenkinta linktelėjo Agielė. - Tai reiškia, jog iki pat Kastros kelias bus saugus.

* * *

Kai įjojome į Kastrą, miestelis skendėjo nuo upės atklydusiame rūke. Ištįsusi palei krantą, gyvenvietė savo dydžiu bei gyvybingumu Tunlį pranoko kelis kartus. Mus pasitiko ne tik aukštos sienos bei sargyba prie vartų, tačiau išvydau ir kelis akmeninius bokštus, iš pirmo žvilgsnio primenančius į aukštį ištįsusias mažas tvirtoves. Agielė paaiškino, jog didesnėse gyvenvietėse panašių bokštų visada galima pamatyti. Juose įsikurdavo burtininkai, pasiryžę dirbti vietinių žmonių gerovei. Tokiems buvo mokamas nedidelis mokestis bei suteikiami kiti patogumai – jei gyvenvietė galėjo sau tai leisti. Į tokias pozicijas niekas pernelyg nesiveržė. Didžioji dauguma burtininkų ir taip priklausė aukštesnei klasei. Tai reiškė, jog dauguma jų arba patys turėjo dvarus ir valdė žemes, arba prabangiai gyveno savo namuose, didžiuosiuose miestuose. Į miestelių išlaikomus tiko tik nukaršę seniai, iš giminės išspirti niekam tikę girtuokliai ir šiaip mažai ką sugebantys atskalūnai, kurių galia paprasti miesčionys dar galėjo patikėti.
Šiek tiek skirtinga padėtis buvo nebent sostinėje, kur panašūs bokštai buvo įrengti išties prabangiai ir ten įsikūrę burtininkai vertėsi savo verslais. Visur kitur tai tebuvo paskutinis niekam tikusio mago šiaudas. Pasakodama apie tai, Agielė niekaip negalėjo atsikratyti niaurios veido išraiškos. Man dingtelėjo, jog kažkas Abrakse jau buvo pasiūlęs jai susirasti vieną kitą bokštą – jei gyvenime nesisektų.

Kastroje karavanas ketino sustoti dviems valandoms, per kurias dalis krovinio turėjo iškeliauti laivais žemyn upe. Tai reiškė, jog mes turėjome apsčiai laiko pailsėti, pavalgyti ir apsižvalgyti. Saulės laikrodis netoli uosto rodė trečią valandą po pietų. Sumokėję simbolinį mokestį už savo žirgų priežiūrą bei pasiklausę vietinių, kur galėtume atrasti padorią užeigą, netrukus jau sėdėjome trise už stalo ir laukėme vienintelio dienos patiekalo, kurį čia gamino. Man ir Agielei kompaniją palaikė Noilis Krabeda, su kuriuo pakeliui jau buvome kaip reikiant susipažinę. Samdinys turėjo ką papasakoti apie savo žygius.
Sulaukęs keturiolikos jis įstojo į imperatoriškąją kariuomenę ir du metus praleido karo akademijoje mojuodamas kalaviju. Jaunatviškos svajonės nesiskyrė nuo kitų ten pakliuvusių bendraamžių – išgarsėti mūšyje, tapti būrio vadu, išgarsinti savo būrį dar didesniame mūšyje, tada pakilti pora rangų aukštėliau ir tapti kuopos vadu. Jis ketino kartoti procesą tol, kol jį būtų išaukštinę iki karo vado. Ar panašiai. Noilis pats pasijuokė iš tokių fantazijų. Smarvės jam užteko tik tiek, kad neprarastų galvos tarnaudamas Tenėjos forte. Jų žvalgybos būrys patruliavimo metu netyčia susidūrė su Urtoro imperijos pasienio patruliais. Kadangi tarp šalių tuo metu buvo įnirtinga trintis ir abi pusės griebdavosi ginklų menkiausiai progai pasitaikius, abu žvalgybos būriai  sustojo vienas prieš kitą, apsikeitė privalomais įžeidimais, tada išsirinko iš savo tarpo po tris geriausius kovotojus ir suorganizavo patikrinimą, kuri pusė stipresnė. Noilis pasisiūlė savanoriu ir neteko akies. Jo priešas neteko galvos. Abi pusės vėl apsikeitė  prakeiksmais ir išsiskyrė, kiekviena su savo nuostoliais.
Kodėl abu būriai nekibo vieni kitiems į gerkles visi kartu? Taip negalima, paaiškino Noilis. Pasienio forto karių pareiga yra pastebėti priešo karinių vienetų judėjimą ir laiku pranešti sostinei apie galimą įsiveržimą. Tada fortas organizuoja savo pajėgas ir stengiasi atsilaikyti tol, kol atvyksta pastiprinimas. Maži patrulių būriai nėra laikomi rimtais kariniais vienetais. Jų paskirtis labai paprasta – arba visu greičiu paršuoliuoti į fortą visa gerkle žviegiant apie įsiveržimą, arba mirti užkluptiems pasaloje. Jeigu toks būrys grįžta į fortą laiku, tyliai ir saugiai, tai reiškia, jog Imperijoje tebeklesti taika. Būtent dėl to bet kokia konfrontacija su priešų patruliais gali vykti tik labai ribotais kiekiais. Jei abu būriai paskerstų vienas kitą, tuomet niekas nebegrįžtų į fortus. Pastarųjų vadai nuspręstų, jog patruliai buvo sudoroti priešų kariuomenės ir išsiųstų pranešimus į savo sostines, kad šios organizuotų pastiprinimą. Pastiprinimo būriai dvi dienas šuoliuotų it išprotėję vien tam, kad gautų atsiprašymą – oi, suklydom. Mūsų patruliai iš nuobodulio susiorganizavo snukiamušį su priešo patruliais. Bet nieko tokio – priešų pastiprinimas irgi atvyko, tai bus ką veikti...
Taigi, netekęs akies Noilis neteko didžiosios dalies savo svajonės. Jis buvo paskirtas į atsarginę aptarnavimo kuopą, kuri su tiesiogine karyba turėjo mažai ką bendro. Dar po kelių mėnesių jis atsisveikino su kariuomene ir pradėjo dirbti paprastu samdomu galvažudžiu. Surado merginą, apsivedė, įsikūrė mažame kaimelyje Sieros regione ir sulaukė dviejų sūnų.
- Pradėjome šį darbą keturiese, - pamojavo Noilis peiliu virš savo kepsnio. - Tačiau trys mano draugai nuėjo labiau įprastais keliais. Jie dirbo, gėrė, tada dirbo darbą girti ir lemtingą akimirką nesugebėjo pamojuoti kirviais taip, kad išsaugotų savo kailius. Įprastas samdinio galas. Mano du žiurkiukai tuoj patys griebsis kalavijų, tai nusprendžiau pagyventi bent tol, kol išmokysiu juos amato. Tada prisigersiu iki žemės graibymo ir tikriausiai pats vienas paskelbsiu karą kokiems nors Nolahams. Vis ne lovoje nudvėsti, kol vaikai iš po tavęs išmatas traukia, cha cha!

Taip, jis buvo linksmas bičas. Dar linksmiau pasidarė, kai jis mainais panoro sužinoti mano ir Agielės istorijas. Kol įtemptai svarsčiau, kas mano nykioje technologinėje egzistencijoje galėtų būti įdomaus, Agielė netikėtai nusprendė šiek tiek praverti kortas.

Pasirodo, ji yra jauniausia dukra trijų vaikų šeimoje. Gimusi Daevų dvare, iki dvylikos metų mergaitė buvo praktiškai nešiojama ant rankų, kol atėjo laikas susipažinti su privačiais mokytojais. Šeima ją išsiuntė į Selėjos šventyklą, kur ji pirmą kartą buvo atverta magijai ir pradėjo mokytis visko, kas priklausė kilmingai burtininkei, vieną dieną pretenduosiančiai į savo motinos vietą. Susižavėjusi Sitro Imperijos karybos istorija, Agielė nusprendė sekti vyresnės sesers pėdomis ir stojo į Selėjos karo akademiją, kuri ruošė vienus geriausių karių visoje Imperijoje. Daevų meistrai ją išmokė kautis peiliais bei kaip išgyventi laukinėje gamtoje. Deja, nuo vaikystės persekiojama itin prastos sveikatos, ji ten išbuvo vos pusantrų metų. Tuo metu visi karo akademijoje jau žinojo apie Agielės itin trumpą išdegimo laiką. Selėjos kilmės karo burtininkei tai buvo milžiniškas trūkumas. Vyresnė sesuo patarė ieškotis kitokio, jai labiau pritinkančio užsiėmimo. Po ilgų svarstymų, motina nusprendė perkelti Agielę į Abraksą ir suteikti jai šansą tapti archone. Šeima slapta vylėsi, jog aukšto lygio sevitas galbūt kilstels merginos statusą visų akyse. Likusi istorijos dalis man jau buvo žinoma.
Palyginus su Noilio ar Daevos pasakojimais, maniškis turbūt būtų buvęs pats nuobodžiausias. Na taip – galėjau juos sudominti įvairiomis savo pasaulio technologijomis bei pasiekimais, tačiau ne aš jas sukūriau ar išradau. Tebuvau rutinoje paskendęs vartotojas, kokių dvidešimt pirmas amžius regėjo milijonais. Jei ne Agielė su savo nelemtais burtais, veikiausiai ir dabar sėdėčiau su draugais aplink žaidimų lentą, gainiodamas įsivaizduojamus drakonus.

Nuo trečios, pačios nuobodžiausios istorijos mūsų kompaniją išgelbėjo iš kažkur išdygusi nematyta neregėta pašalietė. Prisiartinusi prie mūsų stalo ir sugavusi Agielės žvilgsnį, atvykėlė pridėjo ranką prie krūtinės, klaupdamasi ant vieno kelio. Ne ką vyresnė už mano archonę, ji vilkėjo raitelės uniformą, kurios spalvos bei herbai išdavė Daevų klaną.
- Agiele Daeva, aš atgabenau tamstai žinią nuo Vyriausios Motinos! - skubiai išbėrė mergina.
Mudu su Noiliu tyliai persimetėme iškalbingais žvilgsniais.
Nustebusi Agielė lėtai padėjo peilį su šakute į lėkštę ir nusivalė pirštus į staltiesę, nenuleisdama akių nuo atvykėlės.
- Ar... tai skirta tik mano ausims? - paklausė atgavusi amą.
- Vyriausioji Motina to nenurodė.
- Aišku. Prašau, sėskis ir sakyk savo pranešimą. Kuo tu vardu?
- Jola... Jola Dahaka, - šiek tiek pasimetė atvykėlė. Skubiai pagriebusi neužimtą kėdę nuo kito stalo, ji įsitaisė tarp Agielės ir Noilio, įtariai nudelbdama vienaakį samdinį. - Vyriausioji Motina numatė, jog tamsta keliausite su karavanu pro Kastrą. Man buvo įsakyta jus surasti ir perduoti, jog paliktumėte karavaną, persikeltumėte Kastros keltu į kitą upės krantą ir pasiektumėte Sorotą aplinkiniu keliu. Kelias, vedantis į Lornos miestą, prieš dvi dienas oficialiai buvo paskelbtas nesaugiu. Pradingo dar du burtininkai, keliavę su karavanais.
- Kad tave kur drakono uodega, - sumurmėjo Noilis, alkūne braukdamas lūpas. - Tai reiškia, jokio vyno iki kelionės pabaigos...
- Aš negaliu įvykdyti tokio įsakymo, - papurtė galvą Agielė. - Daviau pažadą, kad lydėsiu pirklius iki pat Lornos. Man buvo sumokėti pinigai. Negaliu šiaip sau nutraukti pažado, vos sužinojusi tokias naujienas!
Jola nežymiai linktelėjo ir nuleido galvą, greičiausiai išgirdusi ne tai, ką tikėjosi išgirsti. Aš vos nepaspringau kąsniu.
- Ir prieš dvi dienas? Kaip tu čia atsiradai taip greitai? - nesuprato Agielė.
- Vienas iš dingusių burtininkų priklausė Valefarų šeimai. Panašu, jog prieš pradingdamas jis suspėjo paleisti savo sakalą su pranešimu apie pavojų. Tai išgirdusi, Vyriausioji Motina paleido sakalus su įsakymais į Trilį, kur mes buvome atlydėję pirklius.
- Tuomet tu čia ne viena?
- Aš ir dar penki šventyklos kariai, tamsta.
- Kaip jau sakiau, - papurtė galvą Daeva, - aš daviau pažadą savo šeimos vardu. Jei sulaužysiu jį vos išgirdusi apie pavojų, motina man neatleis. Ką, tavo nuomone, turėčiau daryti?
- Supratau, - vėl nulenkė galvą Jola. - Man buvo įsakyta grįžti kartu su jumis. Mano būrys taip pat keliaus su karavanu.
Mergina abejodama dirstelėjo į mane, tada į Noilį.
- Ar kuris nors iš jų yra karavano vadas? - paklausė.
- Ne, - murmtelėjo Agielė. - Bet mes vienoje komandoje.
- Aš nuvesiu, - pasisiūlė Noilis. - Senasis pirklys dar nebus išlipęs iš uosto.

Jiems abiems pasišalinus, mano archonė vėl sugrįžo prie maisto lėkštėje.
- Iš pradžių keliavome tikėdamiesi, kad nebūsime užpulti, - atsidusau. -  Dabar keliausime žinodami, kad pakliūsime į garantuotą pasalą. Tiesiog... valio mums...
- Abejoji mano sprendimu?
- Dėl pažadų laikymosi? Ne. Bet aš taip pat nebuvau nė karto patekęs į pasalą miške, taip kad turiu visišką teisę jaustis labai nejaukiai.
- Tai normalu, - linktelėjo Agielė. - Aš irgi nesu sužavėta. Karavano organizatoriui bus pranešta apie pradingusius burtininkus ir jis pats nuspręs, ar tęsime kelionę ankstesniu keliu, ar ieškosime naujo. Tačiau nelabai tikiu, jog kas nors bus pakeista. Bet kurie kiti keliai prailgintų kelionę dar keliomis dienomis. Mes turime tik vieną privalumą – Jolos būrys saugos ne patį karavaną, o tik mudviejų gyvybes, todėl šansai nuo šiol bus šiek tiek geresni.
- Tai paguodžia, - linktelėjau. - Dar būtų neblogai įsigyti keletą tuščių kristalų. Gal žinai, kas jais prekiauja?
- Kam tau? - išsyk susidomėjo Agielė.
- Kol jojome iš Tunlio čionai, sugalvojau keletą idėjų, tačiau joms patikrinti man būtinai reikia kristalų. Nebūtinai kaip tavo. Gali būti daug mažesni.
- Mano atsarginis jau įkrautas... - palietė šakute apatinę lūpą. - Paprastai miestelių burtininkai jais prekiauja. Tie, kurie bokštuose gyvena. Tačiau mums neapsimoka ieškoti jų šioje vietoje. Vakare karavanas atvyksta į Nal Badą, kur yra pagrindinė imperijos kristalų kasykla. Ten yra daugybė dirbtuvių, kurios prekiauja kristalais už gerokai mažesnę kainą... Ar tu rimtai ketini užsiimti kristalų magija?
- Jei kas nors pavyks, tikriausiai bus galima ir taip pavadinti, - trūktelėjau pečiais. - Raksio dovanotas kristalas vis tiek yra per silpnas visiems kitiems burtams.
- Jei tau kas nors pavyks, tuomet tikrai nenorėčiau, kad Gremori tai pamatytų, - pareiškė Agielė. - Paieškosime tau kristalų Nal Badoje, o kol kas pasilaikyk savo idėjas sau, gerai?

Mudu skubiai užbaigėme savo maistą ir patraukėme atgal į prieplauką. Pakeliui užmatęs mažą medinę iškabą, įsitempiau Daevą į krautuvėlę, kur pirklys prekiavo popieriumi, knygomis, archajiškomis raštinės prekėmis ir kruopščiai išdirbtomis odomis. Man vis dar reikėjo užrašų knygelės, kurios čia buvo siaubingai brangios. Pats popierius kainavo bedieviškai daug ir netgi Agielė tuo pernelyg nesistebėjo. Mus pasitikęs pirklys kaipmat pasiteiravo, ko mes pageidautume ir veikiausiai iš mano veido nuskaitė kažką ypač gero, nes ėmė trinti delnus kaip pašėlęs. Agielė kaipmat perėmė reikalus į savo rankas. Aš buvau visai nepatyręs parduotuvėse, kur nė viena prekė neturėjo iš anksto nustatytos kainos. Kadangi pinigus mokėjo mergina, ji pati išrinko man vidutinio dydžio knygelę storos, juodos odos viršeliu. Jame netgi buvo įspaustas/įdegintas kvadratas, kuriame galėjau įspausti nuosavą herbą. Agielė pažadėjo, jog atvykę į Sorotą turėsime pakankamai progų pažymėti pirkinį Daevų herbu. Nes aš buvau šeimos nuosavybė, jei netyčia apie tai būčiau pamiršęs...
Apie senus gerus automatinius rašiklius beliko pasvajoti. Pagrindinė rašymo priemonė buvo plunksna ir rašalas stiklinėje rašalinėje. Kelionėms labiausiai tinkantis pakaitalas – oda apvilktos grafito lazdelės. Agielė suderėjo kainas ir netrukus priglaudžiau savo naujas brangenybes apsiausto kišenėje. Sprendžiant iš šeimininkės veido išraiškos, aš buvau tikrai brangiai išlaikomas sevitas.

* * *



Nal Badą pasiekėme dar po šešių valandų kelio, jau pradėjus temti. Miesto fone Gajotos ugnikalnis atrodė daug didesnis nei bet kada anksčiau. Nal Bada buvo įsikūrusi kalno papėdėje, vos už dešimties minučių kelio nuo pačių kasyklų ir miesto fortifikacijos niekuo nenusileido nei Tunliui, nei Kastrai. Gatves ryškiai nušvietė nesuskaičiuojama daugybė kristalo žibintų. Kiekvienas pastatas buvo aprūpintas mažiausiai keturiais, nušviečiančiais kiekvieną kampą. Tai pakuždėjo, jog čia turėjo gyventi nemažai burtininkų, kiekvieną vakarą prižiūrinčių visą šviesų šou.
Vartai vis dar buvo praviri, kai mūsų žvalgybos būrys juos pasiekė. Agielė perspėjo vartų sargybą apie atvykstantį karavaną, mes pasirūpinome savo žirgais ir visas  būrys buvo paleistas kas sau - ieškotis vakarienės bei nakvynės.
Tuo tarpu mano archonė nusprendė paieškoti kristalų dirbtuvės, kol Gremori ir karavanas vis dar buvo kelyje. Šį kartą mudu lydėjo dar ir Jola, taip pat paleidusi savo būrį ilsėtis. Visą kelią nuo pat Kastros ji vis dirsčiojo į mane negalėdama suprasti, kas aš toks ir kodėl sukiojuosi šalia Agielės. Kadangi mano šeimininkė neskubėjo su tiesa, aš taip pat prilaikiau liežuvį.

Kristalai net ir Nal Badoje buvo velniškai brangūs. Tokie brangūs, kad už vieną Agielės kristalo rutulį būčiau prasimaitinęs ir prasivartęs išnuomotoje lovoje daugiau nei pusę metų. Mes sugebėjome surasti dar veikiančią parduotuvėlę, kurios savininkas tikriausiai mėgo dirbti prie savo staklių naktimis. Lentynos ir stalai buvo nukrauti įvairiausio dydžio geltonais rutuliais, kurių didžiausias pranoko mano galvą.
- Argi tas daiktas neturėtų būti sunkus? - parodžiau, nesikreipdamas į nieką konkrečiai.
- Tai karo lauko kristalas, - sududeno stambus vyras baltais plaukais ir vešlia barzda, ramstydamas tarpdurį į kitą patalpą. - Juos paprastai ant pjedestalo krauna ir naudoja kokiai nors ypač galingai magijai. Niekas tokių rankose nenešioja. Pageidausite ko nors, gerbiamieji?
- Mane domina mažiausi kristalai, - nurodė Agielė. - Kad tiktų nešioti ant kaklo.
- Talismanams ir apžavams yra štai tokių, panele, - krautuvės savininkas patraukė prie vieno iš stalų, kur buvo sudėti nykščio dydžio ir mažesni dirbiniai. Tada pasilenkė ir iš už prekystalio ištraukė dėžę, kurią atsargiai pastatė ant stalo kampo. - Turiu visokių, jei teiksitės žvilgtelėti. Apvalūs, aštuonkampiai, plokšti...
- Kiek toks? - Agielė kilstelėjo dailiai nušlifuotą rombo formos plokštelę su skylute.
Meistras pasakė kainą. Dvidešimt pilnųjų dranų. Mintyse konvertavau sumą į beveik tiek pat sočių nakvynių. Tai reiškė – brangu. Kasyklų savininkai veikiausiai vartėsi piniguose.
- Ne daugiau penkių, - susimąsčiusi pratarė Agielė. - Gražus darbas vienok. Tebūnie šešios.
Baltapūkio akys linksmai žybtelėjo. Ūmai prisiminiau, jog neturėdami televizoriaus ir interneto, čionykščiai derybas buvo pavertę viena pasilinksminimo formų, prie kurių man dar reikėjo priprasti. Agielė šį žaidimą puikiai išmanė.
- Jei panelė skaičiuoja kiekvieną monetą, galiu pasiūlyti už aštuoniolika, - nusileido meistras. - Tai ne šiaip geras darbas. Pažvelkite į patį kristalą – vienalytis, be jokių gijų. Šių dirbtuvių išskirtinis ženklas. Kokybišką galią išlaiko.
Ne itin supratau, ką jis norėjo pasakyti užsimindamas apie „kokybišką galią“, tačiau Agielė ramiai linktelėjo, veikiausiai nenorėdama įžeisti pašnekovo.
- Suprantu. Tokiu atveju norėčiau gauti du panašius, jei už abu paimsite šešiolika.
Iš surauktų baltapūkio antakių tapo aišku, jog skubi dalyba bei daugyba nebuvo jo stiprioji pusė. Tačiau jis susidorojo.
- Už tiek net kasykloje kristalų neatiduoda, - papurtė jis galvą. - Jei panelė nori dviejų, tuomet galiu pasiūlyti už trisdešimt.
- Dvidešimt daugiausiai, - papurtė galvą Agielė. - Kasykloje meistrai perka kristalus, ne mažesnius už kumštį. Šie du gabalėliai akivaizdžiai atliko, kai kūrėte didesniuosius, - mergina parodė į nukrautą prekystalį. - Ir man regis, jau įvertinau gerą darbą.

Aš paliečiau pirštu vieną iš didesnių kristalų, šiek tiek paversdamas jį ant šono. Akies krašteliu išvydęs judesį žvilgtelėjau į parduotuvės langelio pusę. Ten, įsitaisęs ant medinės kėdės aukštu atlošu, sėdėjo mažas vaikas ir įdėmiai mane stebėjo. Jis buvo taip puikiai susiliejęs su interjeru, kad pastebėti galėjai tik krustelėjusį. Iš to, kaip mažius žvilgčiojo į mane, supratau, kad jo darbas buvo perspėti baltaplaukį, jei parduotuvėje pasitaikytų ilgapirščių.
Kilstelėjau išsirinktą kristalą ir ėmiau jį apžiūrinėti, laikydamas kuo toliau nuo kišenių. Kitos rankos pirštais užčiuopiau Raksio dovanotą kristalą po marškiniais ir mintyse ištariau „burtažodį“. Vaikis įtariai sekė kiekvieną mano judesį.
Kai keliavome iš Kastros į Nal Badą, turėjau laiko užsirašyti visus iki šiol išmoktus faktus, tame tarpe ir Raksio burtą, priverčiantį kristalą šviesti nuo prisilietimo. Pakeliui man jį pavyko kelis kartus patobulinti. Visų pirma, „jungiklį“ perdariau į dvigubą bakstelėjimą pirštu – kad kristalas neimtų veikti vos brūkštelėtas. Pakeliui man netgi pavyko sugalvoti dar vieną papildymą ir jį saugiai priderinti prie senesnių komandų. Užrašų knygelėje visos veiksmų sekos atrodė tvarkingai ir gražiai, galų gale susijungdamos į vientisą „programą“. Bėda buvo ta, jog pati „programa“ tapo šiek tiek gremėzdiška. Kristalų užkerėjimo metu ją reikėjo išlaikyti mintyse vientisą ir nepažeistą. Šiaip su atmintimi problemų neturiu, tačiau ji tikrai nėra begalinė. Antra vertus, kelionės metu turėjau pakankamai laiko pasipraktikuoti ir dabar nuoširdžiai vyliausi, kad man pavyks iš pirmo karto.
Agielė ir Jola buvo labiau susitelkusios į derybas ir mano veiksmus pastebėjo tik tada, kai minėtą kristalą padėjau tarp savo archonės ir baltaplaukio. Tai buvo kumščio dydžio, brilianto principu išpjaustytas kristalas. Tikrai gražiai atrodantis ir kainuojantis mažiausiai du ar tris šimtus pilnųjų dranų. Neabejojau, jog šeimininkas šią kainą būtų užkėlęs dar daugiau.
- O jei padarytume taip, - įsiterpiau į derybas. - Jūs atiduodate abu mažuosius kristalus už dyką, pridedate dar trečią tokį patį, o gerbiamoji Daeva pavers šį nuostabų kristalą šimtą kartų vertingesniu?
- Tai... mano kristalas... - pastebėjo šeimininkas.
- Taip. Aš jį paėmiau štai nuo to stalo, - patvirtinau. - Nuostabus darbas, tikrai. Jūs puikus meistras. O mano šeimininkė yra didžiai gerbiama kristalų magė. Jai nieko nereiškia sukurti burtą, kurį galėsite parduoti su visu kristalu šimtą kartų brangiau.
- Erikai! - sušnypštė Agielė, stverdama mane už alkūnės. Pasivedusi per du žingsnius nuo prekystalio, vos neįsitvėrė dantimis man į ausį. - Ką tu darai?! Aš negaliu sutverti tokių brangių burtų!
- Tau ir nereikia, - atsakiau taip pat tyliai. - Aš jau užkerėjau kristalą, tau belieka jį šiek tiek įkrauti. Apsimesk, kad mėgini jį užkerėti. Kai tą padarysi, dusyk bakstelk pirštu paviršių ir leisk man kalbėti.
Ji atšlijo, su didžia nuostaba pažvelgdama man į akis. Abejodama dirstelėjo į briliantą. Vėl į mane.
- Prašau? - pakreipiau galvą.
Jai buvo siaubingai smalsu. Iš akių mačiau. Ir ji norėjo dar kažką man pasakyti, kas turėjo būti labai svarbu. Tačiau trukdė mažiausiai trys pašaliniai. Agielė nežymiai linktelėjo, tada pasisuko į krautuvės šeimininką.
- Ar jus domintų toks pasiūlymas? - susitvardė mergina.
- Tamsta galite paversti mano kristalą šimtą kartų brangesniu? - netikėjo savo ausimis baltaplaukis. - Tai neįmanoma. Jei tai būtų tiesa... - jis užsikirto.
Agielė ištiesė ranką ir palietė briliantą, trumpam užmerkdama akis. Prašau, tik neištrink programos, tik neištrink programos...
Po maždaug dešimties sekundžių ji patraukė ranką, kita instinktyviai siekdama savo krūtinės. Žvilgtelėjo į mane, lyg kažko klausdama. Tada prisiminusi vėl ištiesė ranką ir dusyk kepštelėjo piršto galu.

Kai kristalas sužibo melsva šviesa (taip, tokią spalvą parinkau tyčia – kad neatrodytų per daug įprastai), visi žiūrovai išleido po pagarbų atodūsį. Netgi aš atsidusau – kad apskritai pavyko.
- O, tu sukūrei žibintą! - perėmiau estafetę, palinkdamas prie kristalo. - Ar šis toks pats, kaip ir likęs Abrakse?
- T... taip, - linktelėjo Agielė. - Lygiai toks pats. Nė kiek nesiskiria. Visiškai nesiskiria...
Ji nervingai prikando lūpą, bakstelėdama mane aštriu žvilgsniu, reikalaujančiu skubių paaiškinimų.
- Matote, mano šeimininkė yra tikrai geniali, - kilstelėjau šviečiantį kristalą, padėdamas jį ant delno. - Paprastai kristalai ima šviesti vos tik gavę galios, tiesa? Šis burtas yra nuostabus tuo, kad visą kristalą galima pilnai įkrauti net nesužadinus šviesos...
Kažin ar jiems žodis „sužadinimas“ neatrodys per daug sudėtingas? Gal man pasirinkti primityvesnius žodžius? Bet pala, baltaplaukis ką tik bukai linktelėjo, galima tęsti reklamą.
- Taigi, kai turime pilnai įkrautą kristalą, mes galime jį dusyk bakstelėti pirštu ir...
Bakstelėjau paviršių du kartus ir šviesa nuslopo. Ištiesiau kristalą šeimininkui.
- Dabar jūs pamėginkite.
Jis labai atsargiai pakartojo mano veiksmą. Kambarys vėl nusidažė mėlynais atšvaitais.
- Tai dar ne viskas, - kilstelėjau pirštą. - Mes visi žinome, jog kartais šviesos kambaryje būna per mažai, arba per daug, tiesa? Pavyzdžiui, kam eikvoti magišką galią, kai reikia pačios silpniausios šviesos, ne ryškesnės už žvakę? Kai to reikia, galima padaryti štai taip.
Bakstelėjau pirštu kristalo paviršių ir nubraukiau liniją į kairę pusę nuo bakstelėjimo vietos. Melsvas švytėjimas, iki šiol plieskęs itin ryškiai, nuslopo iki vos menko rusenimo.
- Arba atvirkščiai, - pakartojau veiksmą į priešingą pusę ir šviesa blykstelėjo netgi dar ryškiau nei prieš tai. Visi instinktyviai kilstelėjo rankas prie akių. Skubiai išjungiau briliantą ir padėjau jį ant stalo, nusišypsodamas meistrui.
- Du bakstelėjimai pirštu ir jis pradeda šviesti. Dar du bakstelėjimai – nustoja šviesti. Pabraukiate pirštu į kairę – mažiau šviesos. Braukiate į dešinę – daugiau šviesos. Pati šviesa nuostabaus melsvumo, kaip jau visi regėjome. Jūs būsite antras žmogus visoje imperijoje, turintis tokį burtą. Taigi, - palinkau į priekį, - ar jūsų kristalas dabar vertas mažiausiai šimtą kartų daugiau?
- Artefaktas... - pratarė Jola man už nugaros. Man norėjosi pavartyti akis. Tai buvo visai netinkamas žodis, bet jeigu jai nuo to geriau...
- Jūs norite tik trijų mažiausių kristalų už... už šitą? - godžiai sublizgo baltaplaukio akys.
- Penkių, - skubiai kilstelėjo kainą Agielė. - Šis kvailas tarnas nežino ką sako.

* * *

Mums už nugarų užsivėrus išnuomoto kambario durims, Agielė išleido gilų atodūsį ir pažvelgė į savo virpančius pirštus. Ji netvėrė savame kailyje ir tas jausmas kuteno mano pasąmonę visą laiką, kai kramtėme vakarienes Jolos ir jos komandos narių draugijoje. Mergina ištylėjo, tačiau nesiliovė šaudžiusi į mane primerktomis akimis.
- Net nežinau, nuo ko turėčiau pradėti, - atsiduso ji, atsiremdama nugara į duris, - Ar turėčiau pirma klausti tavęs, KAIP tu tai padarei, ar iškaršti tau kailį už tai, kad padarei tai manęs neperspėjęs... ar išbarti už tai, jog netrukus visi Nal Badoje žinos, kad Sitro imperijoje atsirado viena kristalų magė, kuri netgi nėra kristalų magė...
Ji pataršė savo plaukus ties pakaušiu. Aš nutaisiau grimasą, tik dabar supratęs, kas jai nedavė ramybės. Tiesa – mano poelgis buvo spontaniškas ir aš pernelyg negalvojau, kokias pasekmes gali sukelti vienas burtas. Regis, apie tai galvojo mano paranojiška šeimininkė.
- Mes sutaupėme pinigų? - pasiūliau jai mintį.
- Chaa... - prunkštelėjo Agielė itin sarkastiškai. - Erikai, aš esu Daevų klano Vyriausios Motinos duktė! Pinigai man yra mažiausia bėda!
- Tada kas negerai? Tau nepatiko, kad aš sukūriau burtą?
- Tu sukūrei... - ji pritildė balsą iki aštraus šnabždesio, - ... KRISTALŲ magijos burtą, vardan Deivės! Veikiausiai pirmą tokį burtą per pastarąjį šimtmetį, jei ne ilgiau! Tada tu visiems sakai, jog tai mano darbas!? Ką aš turėčiau dabar daryti? Išlaikiau magistro Moronto egzaminus su pagyrimu ir net nesuvokiu, KAIP tu tai padarei! Jei tas kristalų meistras kam nors pasigirs, rytoj visi žiūrės į mane kaip į pačią galingiausią burtininkę, nors to net nenusipelniau! Ir jei gandas pasieks mano motiną, aš... aš...
Ji prikando lūpą, giliai iškvėpdama.
- Gerai, tebūnie. Savo motinai aš pasakysiu teisybę. Bet Erikai, tu negali daugiau šitaip elgtis neperspėjęs!
- Gerai, supratau. Atsiprašau, kad paverčiau tave kristalų mage! Maniau, tu norėsi šio titulo labiau nei būti paprasta archone.
Ji šyptelėjo puse lūpų ir lengvai papurtė galvą. Tada nusišypsojo plačiau, trumpai nusijuokdama:
- Aš nebegaliu vadinti savęs paprasta archone, kai mano sevitas užsiima kristalų magija net neturėdamas jokios galios, tiesa? Tai... aš net nežinau, kaip turėčiau tai vadinti!

Merginos emocijos vėl žaidė karuselę ir aš pajutau nenumaldomą norą ką nors nuveikti su jos įsitempusiais pečiais bei susivėlusiais plaukais. Agielė užmerkė akis ir įsitaisė mano glėbyje patogiau, vis dar galvodama apie blogiausias įmanomas pasekmes, kaip buvo iki šiol pratusi. Po poros minučių jos emocijos šiek tiek aprimo ir aš ją lengvai stumtelėjau link lovos.
- Tau reiktų pamiegoti. Diena buvo nelengva...
- Pirmiausiai paaiškink, kaip tu sukūrei tą burtą, - ji kilstelėjo veidą, žvelgdama į mane iš po pasišiaušusių garbanų.
- Tu rimtai nori apie tai kalbėtis prie durų, kažkokioje varganoje užeigoje, kur mus gali bet kas nuklausyti?
- Gerai, tu teisus, - ji paėmė mane už rankos ir timptelėjo link lovos. Aš atsisėdau ant patalų ir ji įsitaisė šalia, atsiremdama į mano petį. - Štai čia mudviejų niekas negirdės, jei kalbėsime tyliai. Taigi, kaip? Kas tave išmokė, Erikai? Morontas tikrai nemokė tokių dalykų kristalų magijos pradmenyse! Ir tas burtas buvo tikrai daug vertingesnis nei penki maži kristalai, kuriuos meistras mums atidavė net nesiderėdamas!
- Nori grįžti ir išmušti iš jo likusius pinigus? - pasiūliau. Ji man sušėrė į alkūnę. - Gerai, supratau. Jei rimtai, manęs niekas tiesiogiai nemokino. Tiesiog prisiminiau, ką mudu vakar kartojome vartydami tavo užrašus, ką man Raksis rodė savo namuose ir kelionės metu sugalvojau teoriją, kurią nusprendžiau išmėginti progai pasitaikius. Meistro parduotuvėje buvo daug kristalų, taigi...
- Tu sugalvojai teoriją? - sumirksėjo Agielė. - Iš menkų nuotrupų?
Galėjau jai pasakyti, jog Raksis man parodė pradmenis – jis pats netgi leido. Tačiau nusprendžiau, jog bus geriau laukinį burtininką išmesti iš pokalbio visai. Vargu ar Agielė nubaus mane už tokį mažą melą.
- Betgi suveikė, tiesa? - pasakiau, lengvai masažuodamas jos pečius. Agielė pritariamai sumurkė. - Užsirašiau tą teoriją savo knygelėje, trečiame puslapyje.
- Tu moki rašyti? - sukluso ji. - Parodyk!
- Aš visada mokėjau rašyti. Savo kalba. Tu nieko nesuprasi mano užrašuose.
- Ak... - atsileido ji. - Tai gerai. Nenoriu, kad tokie dalykai pakliūtų į kitas rankas, Erikai. Turi suprasti, jog tokios žinios dabar taps tavo didžiausia stiprybe. Žinoma, būtų šimtąsyk geriau, jei nebūtum taip kvailai leptelėjęs apie kristalų magiją lyg niekur nieko ir leidęs man sumokėti pinigais. Bet kas padaryta, tas padaryta...
Ji nutilo ir šiek tiek pasimuistė, viena akimi dirstelėdama į mano ranką ant jos peties.
- Tu ir vėl mane lieti, - pratarė lyg ką tik pastebėjusi.
- Sevito ryšys, - pasiteisinau. - Tu buvai labai įsitempusi ir susijaudinusi. Aš tyčia to tikrai nedarau, prisiekiu.
- Nilda tikriausiai pasakytų, jog tau nederėtų šitaip liesti kilmingos merginos, - sumurmėjo Agielė, patogiau atsilošdama į mane. - Bet aš tikrai įsitempusi, todėl tebūnie.
- O ką pasakytų tavo motina?
- Tą patį, - jos balso tonas šiek tiek atvėso. - Erikai, mano giminaičių akivaizdoje verčiau prilaikyk rankas arčiau savęs, gerai? Net jei aš būsiu pikta ir suirzusi, tau nevalia manęs šitaip liesti!
- Ruošiesi būti pikta ir suirzusi?
- Nežinau. Nepamiršk, ko mes ten iš viso keliaujame. Motina nori pamatyti tave.
Ji tai ištarė visiškai be jokio sarkazmo, net pasimečiau akimirkai.
Agielė pasimuistė, pasislinkdama dar labiau į šoną ir įsitaisydama mano rankose patogiau.
- Papasakok, kaip tau pavyko tas burtas? - paprašė.

Papasakojau. Tikrai pasistengiau paaiškinti taip, kad ji viską suprastų, netgi su pavyzdžiais. Agielė pamėgino pakartoti mano fokusą su vienu iš mažųjų, šįvakar įsigytų kristalų, tačiau šis kažkodėl neveikė taip, kaip mudu tikėjomės. Kristalas nereagavo į prisilietimus, šviesa nedegė. Antra vertus, jai puikiai pavyko užkerėti taip, kaip ji tai darė anksčiau. Netgi švytėjimo spalvą pavyko pakeisti į kitą, tačiau bet kokia sudėtingesnė loginė seka jai nepasidavė, kad ir kokiais paprastais žodžiais stengiausi išreikšti pačią esmę. Turėjau menką įtarimą, jog merginai koją pakišo Abrakse naudojama eiliuotų Versijų sistema. Vaizduotės skatinimas buvo gerai, tačiau tai turėjo mažai ką bendro su kristalų magija, kuriai reikėjo matematinės logikos. Galbūt merginai tiesiog reikėjo laiko persilaužti.
Galų gale Agielė ėmė prarasti pakilią nuotaiką ir aš skubiai patikinau, kad ji per greitai nori sulaukti rezultatų. Diena buvo nelengva, kupina įspūdžių ir nuolatinės įtampos besitikint plėšikų antpuolio. Jai reikėjo pamiegoti.
- Tu irgi eisi miegoti? - paklausė ji, negalėdama atsikratyti kartėlio.
- Kai tik išmėginsiu vieną naują burtą, žinoma.
- Tu sukūrei naują burtą? - išsyk susidomėjo. - Papasakok!
- Dar nežinau, ar jis veiks, - nutaisiau grimasą. - Kai keliavome miškais, pagalvojau, jog būtų visai patogu turėti talismaną, kuris padėtų pajusti visus žmones per tūkstantį žingsnių. Tokiu būdu man pavyktų pastebėti plėšikus šiems dar nepriartėjus.
Agielė išsivadavo iš mano rankų ir grįžtelėjo atgal, įdėmiai stebėdama mano veidą.
- Tai būtų nuostabus talismanas, - sutiko ji. - Tu tikrai gali sukurti tokį?
- Nežinau, - pataršiau jos plaukus. - Maždaug numanau, kokias komandas turėčiau suteikti kristalui, tačiau net neįsivaizduoju, ką toks burtas padarys pačiam žmogui, kuris jį naudos. Galbūt veiks taip, kaip aš noriu, o galbūt išsvilins smegenis greičiau, nei suspėsiu išjungti. Ir jei iš viso veiks, kiek galios reikės tokiam burtui? Ar magiška galia nebus išsiurbta per sekundę, nespėjus nieko pajusti? Labai daug nežinomų dalykų.
- Tada... kaip tu jį išmėginsi?
- Dar nesu tikras. Duosiu kam nors pinigėlį ir paprašysiu užsidėti ant kaklo? - paspėliojau.
- Aotaras už pinigėlį... - sumurmėjo Agielė šiek tiek sarkastiškai. - Labai senais laikais, kai kristalų magija dar buvo plačiai paplitusi, meistrai turėjo samdinius, kurie už tam tikrą kainą išmėgindavo naujus burtus. Tokie samdiniai buvo vadinami aotarais. Tai senas pavadinimas. Patys kristalų magai buvo vadinami aoserais - irgi žodis, kurio dabar niekas nebenaudoja. Pagal senuosius įstatymus, turintis šeimą aotaras būdavo apdraustas sutartimi, jei meistro burtas netyčia pasirodytų per daug pavojingas. Aotarui žuvus, jo šeima būdavo gausiai kompensuojama. Toks darbas buvo itin paklausus ir netgi labai vertinamas, nors ir pavojingas. Tuo tarpu tu nori įsigyti aotarą vos už pinigėlį?
- Gerai, supratau. Jokių pavojingų bandymų už pinigėlį, - šyptelėjau. - Gal tada mano archonė teiksis pati?
Ji nesiteikė. Gavau dar vieną niuksą ir buvau priverstas kraustytis į savo lovą su visais kristalais ir užrašų knygele. Už lango jau buvo aklinai tamsu ir kompaniją man palaikė silpna žvakės šviesa.

* * *

Naktį išslinkau į užeigos vidinį kiemą gamtos reikalais. Tualetas buvo įrengtas tolimiausiame kiemo gale ir jis buvo netgi keturių vietų. Iki šiol maniau, jog keli, draugiškai sujungti unitazai vienoje patalpoje buvo išskirtinai Abrakso keistenybė. Mano laimei, norinčių pasidalinti gyvenimo istorijomis tokiu vėlyvu metu neatsirado ir aš atsipūčiau vienas.
Na gerai – beveik vienas.
Kai vėl pravėriau duris, mane pasitiko tamsus, žmogaus formos siluetas, kurį išvydęs vos neprikroviau į kelnes. Turbūt valio man, kad nebeturėjau iš ko prikrauti.
Nepaisant to, jog laikau save optimistu, tokioje situacijoje kažkodėl pagalvojau apie blogiausią įmanomą atvejį. Visai neseniai kalbėjausi su Agiele apie kristalų magiją ir štai – juoda it naktis nindzė atėjo manęs pagrobti. Mudu kažkas nugirdo. Veikiausiai užeigos sienos pastatytos iš popieriaus...
- Erikai? - išgirdau galvos dangalo prislopintą balsą.
Tikrai – nindzė atėjo ne į tuliką, o manęs! Suknistai neįtikėtina! Kas dar žino mano vardą šioje prakeiktoje vietoje?
- T... taip? - murmtelėjau apimtas panikos.
Ranka pakilo ir atsmaukė gobtuvą į šalį.
- Ačiū deivėms! Norėjau tave surasti, bet atsidūriau šioje vietoje ir tavęs niekur nesimatė! Pagalvojau, kad ne ten nukeliavau! - sutarškėjo pažįstamas moteriškas balsas.
- Sioneira? - žioptelėjau.
- Taip? - sukubas paėmė mano ranką ir ėmė daryti tai, ką visada darydavo – glaustytis.
- Palauk... - sulaikiau jos vizgantį užpakalį. - Jei tu čia, tuomet kur tavo... kur Lilė?
- Abrakse? - ji pakreipė galvą, stebėdama mane savo silpnai švytinčiomis gintarinėmis akimis. - Kur ji dar galėtų būti?
- Bet tu esi čia... - vis dar nesupratau. Antra vertus, man tikrai palengvėjo, jog tai buvo TIK Sioneira, o ne vietinė nindzė, užsinorėjusi mano beveik magiško kumpio.
- Aš norėjau tave surasti, - sumurkė ji, šypsodamasi tūkstančio vatų šypsena. - Jei tave stebina atstumas, tuomet tau vertėtų prisiminti, jog esu demonė. Man atstumai nieko nereiškia, kai žinau savo grobio kvapą.
- Aš tavo grobis?..
- Tu mano vis dar nenugalėtas, nesumedžiotas grobis, - sumurkė ji ir vėl pamėgino savo keistąjį glaustymosi ritualą, kuriuo, mano nuomone, kai kurie žinduoliai žymėjo partnerius savo kūno kvapu. - Tu visai neseniai buvai su kita moterimi.
Taip, tikrai – ji žymėjo mane. Ir dar sugebėjo apkaltinti svetimavimu.
- Aš buvau su savo šeimininke, - atsikirtau. - Ji turi visišką teisę daryti su manimi ką panorėjusi... sveiko proto ribose.
- Ar mudu taip pat galime daryti ką panorėję? Tu man labai seniai beglostei plaukus, - pasiūlė ji viltingai.

Žinoma, kad mudu negalėjome. Tik ne užeigos kieme, kur bet kurią akimirką kas nors galėjo išlįsti nusičiurkšti. Vienintelė lova stovėjo per tris žingsnius nuo Agielės lovos. Ir man šiaip nesinorėjo prasidėti su mirtinai pavojinga demone vidury nakties, kažkur svetimame mieste - net jei ši buvo nusiteikusi itin meiliai. Be to...
Lioviausi gaudęs kibias Sioneiros rankas, užstrigęs ties paskutine mintimi.
- Žinai vietą, kur mums niekas nesutrukdytų? - paklausiau tyliai.
- Miške? - ji žvilgtelėjo sau per petį į aukštą akmeninę sieną užeigos kiemo gale.
- Rimtai? - nepatikėjau. - Ir ten mūsų nesutrukdys joks užklydęs žvėris?
- Aš galiu užkeikti vietą, kad visi žvėrys nešdintųsi į visas keturias puses, - murkė ji. - Tyliojo mėnesio pabaigoje miško samanos tampa itin purios, ar žinojai?
Turėjau įtarimą, jog demonė jau buvo išmėginusi samanų purumą ne vienoje vietoje.
- Galbūt, tačiau miesto vartai jau uždaryti. Kaip mes išeisime už sienų?
- Aš turiu sparnus, - pasiūlė Sioneira.
- Tada nuostabu, - pabučiavau ją į skruostą. - Gali manęs čia palaukti? Aš tuoj, nueisiu pasiimti vieno daikto.

Žinau – esu beviltiškas. Kiek Sioneira mane beviliojo, aš vis surasdavau priežastį pasakyti jai „taip“. Nors kai kas vis įtikinėjo taip daugiau nesielgti.
Įsliūkinęs į mudviejų su Agiele kambarį užeigos antrame aukšte, suradau savo kristalą su eksperimentiniu burtu. Pataisiau nuspardytą archonės antklodę – ši nė nemurktelėjo, iškankinta dienos įspūdžių - ir taip pat tyliai sugrįžau atgal. Mano šeimininkė išreiškė nepasitenkinimą, kai užsiminiau apie bandymų triušius už pinigėlį, tačiau Sioneira buvo visai kitas reikalas. Žinoma, neketinau kišti jai kristalo per prievartą. Visgi mudu buvome savotiški „draugai“ - ji mane stengėsi suvilioti ir nusiųsti į kapus, o aš stengiausi to išvengti kaip įmanydamas. Tarp mudviejų tikrai buvo savotiškas ryšys. Man tik nedavė ramybės mintis, jog vėl veliuosi į neaiškius reikalus be savo šeimininkės palaiminimo. Kaip visada. Antra vertus, ji veikiausiai niekada apie tai ir nesužinos. Žinoma, jei Sioneira nepapasakos savo nuotykio Lilei, o ši vėliau neleptelės ko nereikia...

Tą naktį pirmą kartą pamačiau, kaip demonė išskleidė sparnus, kuriuos paprastai laikė visiškai paslėpusi nuo svetimų akių. Prieš tai dar nusimetė visus rūbus – aerodinamika ir panašiai... Bent jau aš stengiausi galvoti apie visas įmanomas mokslines priežastis, kai ji mane tvirtai apkabino ir nuskraidino į kitą sienos pusę, į pievą tarp miesto sienos ir miško. Apsirengti iš naujo nebesivargino, tik sparnus saugiai supakavo, paslėpdama juos kažkur po nugaros oda. Nutvėrusi mane už rankos įsitempė į medžių prieglaudą, įstūmė į pirmą pasitaikiusią pernykščių lapų krūvą ir šastelėjo ant viršaus.
- Kažko nepanašu į samanas, - užprotestavau pusiau juokais. - Sioneira... palauk, gali liautis akimirkai?
- Kodėl? - ji ritmingai judino klubais, trindamasi per rūbus. - Tu visada mane stengiesi sulaikyti, Erikai. Ar aš tau nesu patraukli?
- Ne... tu... tu labai patraukli, - patikinau ją.
- Bet tu vis tiek žiūri man į akis. Kiti vyrai stengiasi žiūrėti į mano krūtis ar užpakalį ir aš tada žinau, jog esu jiems patraukli. Kodėl tu nežiūri į mano kūną?
Negalėjau patikėti savo ausimis – Sioneira atrodė įsižeidusi, jog aš stengiausi nespoksoti į jos grožybes? Veikiausiai tai buvo vien sukubams būdinga keistenybė. Man turbūt reikėjo kuo labiau seilėtis nenuleidžiant akių nuo jos kūno linkių, kad ji pasijustų vertinama. Tačiau mano burna lyg tyčia buvo sausa. Jokio seilėtekio.
- Patikėk, tu labai patraukli, - kilstelėjau nuo žemės, pasiremdamas alkūnėmis. - Ir dieviškai minkšta. Taip ir norisi sugriebti bei nepaleisti.
Ką čia dar jai pasakius?.. Demonė išsišiepė patenkinta, sujudindama klubais gerokai intensyviau. Jos kūnas išties atrodė saikingai minkštas ir karštas, netgi per rūbus. Maniškis jau rezgė egzotiškas mintis, neklausydamas proto balso bei instinktų, atsakingų už išgyvenimą... laukinėje gamtoje. Kaip bežiūrėk, intymi patirtis su Sioneira buvo pavojinga mano sveikatai. Ir ji atrodė kur kas labiau pasiryžusi gauti savo „laimingą pabaigą“. Valio jai.
- Burtas, - prisiminiau, kišdamas ranką į kišenę.
- Ką? - murktelėjo ji, nesiliaudama „jodinėti“.
- Mano šeimininkė visai neseniai sukūrė burtą, - sumelavau, turėdamas galvoje Sioneiros būsimą raportą Lilei. - Tačiau ji nedrįsta jo išmėginti savo kailiu. Ji mano, jog šis burtas mums labai praverstų kelionėje, saugantis nuo plėšikų ir... nepageidaujamos mirties. Ar kažkaip panašiai. Jei teisingai pamenu, tu gerai nusimanai magijoje?
Sioneira pažvelgė į rankoje laikomą kristalą, primerkdama akis.
- Aš esu magiška būtybė, Erikai. Burtai yra mano instinktų dalis. Mudu jau kalbėjomės apie tai. Negaliu tavęs išmokyti burtų, nes nežinau, kaip savo instinktus paversti į... koncepcijas? Tikriausiai tai būtų teisingas žodis...
- Bet tu gali pasakyti, ar šis kristalas yra saugus naudoti, tiesa?
- Saugus... - ji liovėsi krutėti ir paėmė kristalą iš mano pirštų, kita ranka įžiebdama magišką šviesą. Kelias sekundes įdėmiai tyrinėjo mano darbą, tada dusyk bakstelėjo pirštu. Sulaikiau kvapą. Ji žinojo apie mano programą? Galbūt matė ją, įrašytą pačiame kristale?  Galbūt holografinis skriptoras, apie kurį kalbėjo Raksis, jai buvo visai lengvai perskaitomas?
Sioneira primerkė akis, apsidairydama į šalis. Pažvelgė į medžių lapiją mums virš galvų, kur pro plyšius plieskė mėnulio šviesa. Tada vėl dusyk bakstelėjo pirštu kristalą ir pakreipė galvą:
- Jis nėra pavojingas žmogaus gyvybei, nors pats burtas atrodo... keistas, - pastebėjo ji.
- Ar labai keistas?
- Hmm... Matau tokį pirmą kartą, todėl nežinau, su kuo galėčiau palyginti, - sumurmėjo demonė, greitai prarasdama susidomėjimą kristalu. Įbrukusi jį man į delną, ėmė ritmingai sutraukinėti šlaunų raumenis. - Ar dabar man priklauso plaukų glostymas ir masažas su laiminga pabaiga?
Regis, sudominti ją burtais ir kristalais ilgam nepavyks. Turėjau dar kelis klausimus, tačiau ji netikėtai palinko į priekį ir ėmė agresyviai bučiuoti, veikiausiai nuspėjusi mano ketinimus. Negana to – įjungė savo apžavus visu pajėgumu, net pajutau dilgsėjimą visame kūne. Jau ketinau užprotestuoti, tačiau tada prisiminiau visus mudviejų susitikimus, kai vis atstumdavau arba nukreipdavau jos veiksmus kur nors kitur. Kažin kiek ilgai demonė gali išbūti kantri? Kaip bežiūrėk, aš žaidžiau su ugnimi ir turėjau priimti bent vieną jai palankų sprendimą.

Apgraibomis sugrūdau kristalą atgal į kišenę ir nesidrovėdamas griebiau Sioneirą už kumpių. Ji pati buvo užmiršusi bet kokį drovumą, padorumą ir visokį kitokį -umą, tai kodėl man nepadarius to paties?
Bučinio prislopintas juokas ir po jo sekęs murkimas išdavė, jog elgiuosi labai teisingai. Sioneira buvo šiek tiek žemesnė už mane ir jos užpakalis ilsėjosi idealiame aukštyje, puikiai pasiekiamas rankomis. Intensyvus kumpių masažas pagarsino jos skleidžiamus garsus. Iš sulėtėjusių liežuvio judesių supratau, jog tokia mano veikla prikaustė jos dėmesį kaip reikiant. Netrukus ji pasislinko šiek tiek aukščiau, palenkdama galvą, kad galėtų toliau knaibyti lūpomis manąsias. Demonės krūtys atsidūrė ties mano kaklu, o mano rankos ėmė tyrinėti jos šlaunis iš vidinės pusės, kol galop pranyko tarp jos kojų. Dar po kelių minučių skleidžiami garsai ėmė priminti agresyvų urzgimą, ji ėmė virpėti visu kūnu ir ūmai paleido mano pečius, skubiai imdamasi mano marškinių bei diržo. Ar man pasirodė, ar jos nagai tapo aštresni?..
- Ei, palauk... - užprotestavau.
Tačiau ji tik pagreitino rankų judesius, ketindama žūtbūt pašalinti nereikalingus rūbus bei pasiekti savo tikslą. Man neliko nieko kito, tik tvirčiau prispausti ją prie savęs. Sioneiros kojos ir taip buvo praskėstos, tad surasti jos besilydančią lytį pavyko iš pirmo karto. Ji sušnypštė iš malonumo, išriesdama nugarą ir atmesdama galvą.
Rimtai – ką visi tie vargšai medkirčiai iki šiol veikė, jei Sioneira atsiduria per plauką nuo orgazmo vos paliesta?..
Kai ji ėmė inkšti ir virpėti dar stipriau, pasistengiau išmesti nereikalingas mintis iš galvos ir susitelkti į darbą. Man dabar tikrai norėjosi mesti šalin bet kokį norą gyventi, savo kelnes ir pasiduoti jos įgeidžiams. Tai tiek tos valios.
Įsitempusi visu kūnu, Sioneira prašiepė lūpas, atidengdama pavojingai atrodančias iltis, išsižiojo ir staiga po mišką pasklido žemę virpinantis, agresyvus riaumojimas, nuo kurio man visi plaukai ant galvos pasišiaušė.

Kai dėbtelėjau į ją baisiausiai nustebęs ir išsigandęs, Sioneira pati atrodė ne ką mažiau apstulbusi, apvaliomis akimis dėbsodama kažkur į šalį. Pasekęs jos žvilgsnį apšalau – visai šalia mūsų, išstypęs į aukštį ir šiek tiek mažiau į plotį, stūksojo gauruotas, juodas siluetas. Virš  seilėmis aptekusių nasrų spingsojo dvi juodos akutės, kurios su neslepiamu alkiu stebėjo du apsikabinusius meilužius lapų krūvoje.
Rimtai, kas toms meškoms negerai, kad jos vis mane suranda?..
Po akimirkos mano kūnas tapo lengvas it plunksnelė – atsitokėjusi Sioneira liuoktelėjo nuo manęs tiesiai į žvėries glėbį, pati išskėtusi ilgus nagus bei išvyniojusi ir plačiai išskleidusi sparnus. Mišką vėl sukrėtė riaumojimas, tik šį kartą jį permušė kur kas kraupesnis klyksmas, primenantis sukubų karo šūkį, ar kažką panašaus. Per kitas 2, 02 sekundės supratau, jog man verčiau NIEKADA nepatekti į demonų nemalonę. Patikėkite - jie tikrai yra demoniškai stiprūs ir vikrūs – antraip kaipgi tokia trapi mergužėlė, vardu Sioneira galėtų per porą sekundžių paversti toną sveriantį padarą atskirų kūno dalių krūva?
Būtent. Aš suspėjau vos vieną kartą mirktelėti, o ji jau stovėjo sustingusi it statula, užbaigusi mėsininko darbą bei uostydama orą, ar netoliese nėra daugiau gyvos mėsos. Ji netgi nenusilaužė nė vieno nago.
- Užmiršau paskleisti savo burtus, sklat-kah!.. - išgirdau ją murmančią. Padvelkęs vėjas šiek tiek prasklaidė lapiją ir mėnulis trumpam nušvietė groteskišką paveikslą – dramblio kaulo baltumo sukubo odą, gausiai nutaškytą kruvinais dryžiais bei dėmėmis. Visa romantinė nuotaika paliko mano kūną greičiau, nei šiaurės ašigalio elfas būtų pagaminęs Lego kaladėlių rinkinį. Ar jau sakiau, kad tie šėtonai yra neįtikėtinai greiti?..
- S... suknistai neįtikėtina, - išmurmėjau nervingai, sugrąžindamas savo marškinius ir diržą į vietą. Įtariai apsidairiau po miško tamsą, tačiau turbūt be reikalo stengiausi. Sioneiros nosis tikriausiai veikė geriau nei mano. Ji atsisuko į mane, slėpdama sparnus bei nagus. Merginos veidas, kaklas ir krūtinė gavo riebiausią kruvino dušo dozę – vos sulaikiau grimasą.
- Viskas gerai, Erikai, aš mus apsaugojau, - ji išdidžiai atkišo krūtinę, pasitempdama bei įremdama vieną ranką į šoną. - Ar dabar man priklauso šis tas daugiau nei vien laiminga pabaiga?
- Esu visiškai tikras, jog tau priklauso ilgos, karštos maudynės, - skubiai žingtelėjau atgal. - Nes jei mano archonė pamatys mane kruvinai nubučiuotą, ji tikrai gaus infarktą. Taviškė, beje, irgi.
- Sklat-kah! - tyliai susikeikė ji, nužvelgdama save ir nutaisydama nepatenkintą miną. - Mano demoniškuosius brolius kraujas paprastai nuteikia labai žaismingai...
- Valio jiems? - murmtelėjau, tikrindamas kišenes, ar ko nors nepamečiau. - Sioneira, aš nieko prieš, kaip tu dabar atrodai. Bet kuria kita proga būtų... nuostabus paveiksliukas. Bet jei nori tęsti mūsų žaidimus, verčiau tegu to kraujo būna kuo mažiau.
- Bet tu vis dar nori su manimi žaisti, tiesa? - pasitikslino ji. Atsidusau.
- Maudynės, atgal pas šeimininkę ir miegučio, - nurodžiau jai šypsodamasis. - Kiti žaidimai bus kitą kartą.
- Mmm... gerai, tada kitą kartą! - ji ūmai šastelėjo artyn ir prispaudė lūpas prie skruosto atsisveikindama, net prisidengti nespėjau. Jau norėjau apdovanoti ją prakeiksmais, tačiau demonė išnyko, palikdama po savęs trumpą, žaismingą juoką ir už kelių žingsnių tebegaruojantį mėsos kalną.
- Šėtono išpera... - pasilenkiau saujos lapų, kad nusivalyčiau kraują. Visa laimė, kad tik lūpomis, o ne visu kūnu. Būtų sunku paaiškinti Agielei, o aš kaip tik neturėjau nė menkiausio noro aiškinti. Verčiau tegu ji iš viso nesužino, kur jos sevitas naktį bastėsi.

Sustingau prisiminęs.
Pala, o kaip aš sugrįšiu į kitą sienos pusę?..