//

Apie tai, kaip nieko negaila, apie tai,
kad nepasiilgau nei pievų, nei kvapo
nei veido,
kaip nebesistiebiu nei mintimis, ir iš viso
nebeliečiu kojomis žemės.
Kaip langus pasmaugė vijokliai, bet manęs tai neliečia,
vis tiek jie buvo į šiaurę.
Kaip kambarį po truputį į karo nelaisvę
paėmė šiukšlės ir rūbai, ir indai,
kaip pasalūniškai jie kovoja dėl teritorijos, o
tarakonai ir pacai ten kelia simpoziumus.
Man nei kiek nekoktu
man gera girdėt jų gyvybę, jų ginčus.

Ir apie tai, kaip nieko netrūksta
kaip bet kokie prisiminimai apie tave
gėdijasi, jei kartais užklysta,
ir virsta ištežusiais popieriais, kuriuos
pasisavina kambario fauna.