nerudakei

pilkuma, taip sava,
gymio tamsaus
neliūdėk dėl jos -
čigonėle netapsi,
gi nuo vakaro juoko tylaus,
ji
rasotom blakstienomis klapsi

o tu, -
tik svajingai prisimerki,
lyg žinodama, ką fėjos verpia
ryto šauksmais iš miško -
oi, kiek laiko daug nutiško!..

liks rudakei gervei,
rudenėjant - suklykus,
tikint dideliai dideliai
tuo, kad gerumo -
pilnas dangaus rykas

erdvėraiščių pynės -
tavo plaukai
mano sielos drauge išdykus,
vis tamsėja - matai?
ir dar daug laiko
liko.