„Dienoraštis savaip“ (geriu Vandenį)

Nerodyk į save,
kad tu gražus,
verčiau sakytumei - 
esu prasmingas, Pranai,
bent tiek, kad atmintį nešu –
pagirdau vandeniu iš šulinių išdžiūvusių,
į ištrintus  kelius vėžes jų  įkeliu.

Tai va, eilėrašti,
tik tiek ir reikia, kad galėčiau
ištarti nedvejodamas – – – 
kiek daug čia, Pranai, būta, ko nėra.
Tik nemanyk, kad man labai skaudu,
kaip mano išnykimą giedi.
Jau įpratau žiūrėt kaip  dūmai kyla
viršum išnykstančių trobų
ir kaip sunyksta danguje
lyg jų nebuvę...

Šiandieną vėl į šitą ryto dangų spoksau,
godžiai  įkvėpdamas jo aušroje
ištirpusius žvaigždynus.

Kas patikės, kad šitaip iš tiesų?
Toks, regisi, apskurdęs,
tačiau ne kaminus su dūmais
į krūtinę sau nešu –
geriu ištirpusias žvaigždes,
geriu Vandenį.