Užeikite. Klausau jūsų.
Laba diena.
Labas, bet iškart noriu perspėti jus, kad už dviejų minučių man parūkymo pertraukėlė, tad jei ketinate gaišti laiką visokiems reveransams, tai reikalo išdėstymui jums pritrūks kelių sekundžių.
Ne, aš iškart einu prie temos.
Jums liko pusantros minutės.
Ką jūs pasakėt?
Jau mažiau.
Iš tikro nežinau, ar sugebėsiu tiksliai nupasakoti situaciją, nes sprendimo priėmimui, jūs, turbūt, norėsite susipažinti su visapusiška informacija, todėl manau pusantros minutės man nepakaks. Tad gal geriau jūs parūkykite, o aš per tą laiką susikaupsiu, kad glausčiau išdėstyčiau esmę.
Kaip norit, bet aš primygtinai rekomenduočiau bent šiek tiek mėginti įvesti į dalyko esmę, tam jūs dar turite 50 sekundžių, visa kita pratęsite po pertraukos.
Tada gerai. Štai jau dvidešimt...
Juk sakiau, penkiasdešimt. Nors dabar jau ir tiek nėra. Bet vis tiek ne dvidešimt gi.
Norėjau pasakyti...
Na, dabar jau tikrai dvidešimt. Aš klausau.
Taigi jau dvidešimt metų, kai...
Ką gi, matau tikrai nespėsim, aš grįšiu dešimt sekundžių anksčiau, kurias sutaupėme, ir mes pratęsime mūsų pokalbį. Galite pavartyti šiuos laikraščius.
Po dešimties minučių.
Taigi, kas jus atvijo pas mane? Koks reikalas? Beje, turiu įspėti, kad jūs turite viso labo tris minutes ir dešimt sekundžių, kurias sugebėjote sutaupyti prieš parūkymo pertraukėlę, nors, tiesą sakant, iš jų nieko neliko.
Bet kodėl tik tris minutes?
Toks reglamentas, interesantui penkiolika minučių, o jūs kaip tik patekote per parūkymo pertraukėlę, todėl jūsų vizitas sutrumpėja iki penkių minučių. Iš tiesų ne visiems pasiseka patekti būtent tokiu metu, jūs turite laimingą ranką, ar nebandėte laimės kazino? Patarčiau apsilankyti. Beje, jūs taip ir neprisipažinote, ko atėjęs, o juk liko viso labo viena minutė.
Aš noriu jus nužudyti.
Puiku, bet ar jūs turite ginklą, nes priešingu atveju, vien plikomis rankomis jūs nespėsite per likusį laiką, aš lengvai nepasiduosiu. Ateikite kitą kartą, manau, jums labiau pasiseks, ir nepamirškite ginklo, o dabar jūsų vizitas, deja, išseko. Kitas!