Laukiant savęs...

Arti jie, tie 7 ir 7,
bet parašyti taip,
kad regisi– į kraują sumerkti,
atrodo it dvyniai bambagyslės nemokantys palikti
ir jokia išmintis pakeist kitaip negali. 

Iš mano amžiaus kalendoriaus
žiūri jie, septyniasdešimt septyni,
ir nors padek juos pykčiu ar juoku,
sudeginki prisiminimais,
kitaip nebus.

Prašau, nesveikinkit manęs
su šitokia lemtim

Žvaigždynais vaikščioju akim
iš seno kiemo pirkios paliktos –
ramu, kaip mirtyje ramu,
ramiau vargu ar gali būti,
o šyptelėti iš šitos lemties,
taip paprasta, taip gera...
nelyg ten, danguose,
ne žvaigždės savimi kūrenasi,
o šypsenos, išėjusių negrįžti.