šviesrodis

Nebijok, pakentėk, čia tik šalnos, berods paskutinės
Per patį žydėjimo piką –
Sakau sau ir veidrodžiui –
Nebijok, čia nesninga, čia sėja žydėjimus
Nors atrodo, kad grįžo žiema,
Jos tiek daug, kad sunku įkvėpus neįsileisti į venas
Kerinčio ledo, sustingdančio kraują ir širdį
Sunku išlaikyti rankas, nevirpančias ir odą, šaltkrėčiu bėgančią.
Šaltis žvėris, kandantis kiaurai kaulus
Sutraiškantis protą ir dulkėmis pažeriantis į akis man netiesą

Iš to šalčio kalbėtis imu su sėdinčia priešais
Veidrodine savim kuri kartais atrodo, įdurs tuoj žvilgsniu
Jei išdrįsiu pažvelgti.
Tiek kartų žiūrėta į veidrodžius
Visus, kiek sutikdavau
Vitrinose, gatvėse, parduotuvėse, ieškant savęs
klausiant, kaip aš šiandien atrodau, ar graži?
Savęs vis atskeldavau po dalelę už įrodymus, kad graži, iš tiesų
O dabar bijau pakelti akis į šį seną tamsos pritvinkusį veidrodį.
Bijau kad pažvelgus pamatysiu kad manęs ten
Žymiai daugiau nei šioje pusėje,
kad plona beveik nejuntama linija
persistūmė ir dabar veidrodis turi daugiau
nei nešiojuos savęs
šioje šalčio užnuodytoj pusėj

Veidrodinė dar tyli,  aš vis dėl to pažvelgiu –
Žiūriu taip ilgai, kad nebesutapt imame
Pulsais, kvėpavimo dažniais, žvilgsniu
Judesiais, mintimis, atrodo –
Netgi laikas pereina į stipresnę – ne mano stiklo pusę
Manęs nebelieka, taip tuščia, kad net neskamba
o ta veidrodyje lieka pilnavidurė, graži ir be žodžių meluojanti
Dar kažkiek, ir atrodo kad pereis į mane su visam
O aš liksiu įkalinta šaltyje.

Tačiau veidrodis atkartoja žydėjimo kvapą  -

Stiklas virpteli ir pradeda rodyti šviesą
Sparčiai plaukiančius baltus debesis,
ir staiga paaiškėja, kad šitas veidrodis nebeturi sidabru užlietosios pusės
čia tik stiklas ir plūsta šviesa, debesų kamuoliai tiesiai į veidą
užsimerkiu – šviesa pro vokus atkakliai pliekias į sielą ir protą -
šviesrodis neišlaikęs susprogsta
ir už lango pažyra žiedai.