Pupų Dėdė (9)

Ankstesnės dalys:
Pirma
Antra
Trečia
Ketvirta
Penkta
Šešta ir septinta
Aštunta

Grįžimą į sąmoningą būtį lydėjo ne vien galvos skausmas, bet ir keisti garsai. Akių atmerkti iškart nepavyko, tačiau garsus girdėjau puikiai. Šį kartą tai buvo keistas šnypštimas, persimaišęs su įvairiais pacypavimais.
“Kiek čia gali tas spragilas švilpauti” - pagalvojau. Šiaip ne taip apsičiupinėjau galvą. Pakaušyje nemažas guzas. Vadinasi, čia vyksta kažkas kito. Didžiausiomis valios pastangomis praplėšiau sulipusius akių vokus - tai nebuvo paprasta, tad turėjau pasinaudoti pirštais. Vaizdas buvo susiliejęs, tačiau kontūrai po truputį išryškėjo.
Aš gulėjau ant šono medinėje troboje šiaudų pribarstytomis grindimis. Palubėje švietė ugnelė. O tiesiai prieš mane, ištiestos rankos atstumu, išpampusi geltonausė gyvatė pasimėgaudama rijo žiurkę. Žiurkę atpažinau iš plikos uodegos - šitos bjaurasties mes ir mieste turim devynias galybes. Gyvatė gi buvo man nematyta. Be to, ji nebuvo viena - šalia šliaužiojo bent keletas. Prie durų gulėjo lėkštė su apgraužta duonos rieke. Matyt, duona buvo skirta man, tačiau žiurkė galvojo kitaip. O gyvatės čia turbūt atšliaužė pajutę grobį - medinė troba sandarumu veikiausiai nepasižymi…

- Kas čia per “gyvūnijos pasaulyje? ” - pyptelėjo pažįstamas balsas mano vidinėje ausyje. Martynas.
- Jūs mane girdit? - perklausiau, norėdamas įsitikinti, kad ryšys veikia.
- Girdim. Ir matom. Nors ne visai suprantam, ką matom. Ir ką girdim. Panašu, kad siųstuvas pasikrovė, bet tik truputėlį - pusvalandžiui kokiam, jei su vaizdu…
Mintimis susiradau funkciją “atjungti vaizdą”, ir palikau tik audio ryšį.
- Kas per velniava? - pasipiktino Martynas, - Tokius vaizdus parduotumėm gamtos mylėtojams už tiek, kad tavo iškyla atsipirktų…
- Baikit tuos idiotiškus juokelius, aš čia panašu kad rimtai įklimpau! - užklykiau. Šį kartą balsu. Elektrinius virpesius tiesiai iš smegenų o gal iš pusiaukelės tarp smegenų ir balso stygų skaitanti įranga baisiai fonuoja, kai balso stygos virpa. Tegu ir jam ten paskauda galvą.
- AAAA! Ojojoi! - pasigirdo dviejų balsų dejonė. Pasirodo, vis dėlto jie ten abu susėdę. Tuo geriau man - su saugumiečiu šiuo atveju turėtų būti daug prasmingiau šnekėti. Tas, lyg perskaitęs mano mintį (ne, šios į komunikatorių nesiunčiau), nusprendė įsijungti į pokalbį:
- Agente Pupų Dėde, prašyčiau ataskaitos apie dabartinę jūsų situaciją ir jūsų inventoriaus buvimo vietą.
Še tau kad nori, saugumo skambučių centras išleido oficialias formalios kalbos procedūras? Kitu atveju pasirodytų juokinga, bet mano atvejis... Na gerai, nė velnio nežinau koks tas mano atvejis. Vadinasi, viską pasakosim…
- Taigi. Atėjau į Labanorą, kaip ir liepėt, armonikos ieškoti. Išsiaiškinau, kad vietinė valdžia pasisavino. Tada dėl nenumatytų priežasčių (nesakysiu gi, kad dėl mano paties žioplumo) teko įlipti į nebeegzistuojančio kulto pastato bokštą. Man nusileidus žemyn, bokštas nugriuvo ir sudomino vietinės valdžios atstovą ir jo pakalikus, kurie nukūrė prie griuvėsių, palikę atlapotas duris. Tuo pasinaudojęs įsmukau į trobesį ir radau armoniką…
- Šaunuolis! - pagyrimas iš saugumiečio lūpų kažkodėl nuskambėjo kaip mokykloje. - Ar dabar armonika tavo rankose?
- Deja... neeee… - numykiau nenoriai - Netinkamai įvertinau situaciją - troboje slėpėsi toks vienas apsišikėlis, kuris mane ir demaskavo.
- Kas per apsišikėlis? - pašnekovo balse girdėjosi ir nuostaba, ir smalsumas.
- Na, toks bernužėlis, kuris naudojosi tualetu, ir, iš kvapo sprendžiant, ne pačiu mažiausiu reikalu. Tai nėra svarbiausia. - paskubomis pridūriau, supratęs, kad tik dėl savo pasipiktinimo, šitą elementą atpasakoju pernelyg detaliai.
- O kas svarbiausia? - laukė tęsinio saugumietis.
- O svarbiausia, kad rankose turėjau armoniką tik porą minučių. Po to mane pasivijo vietinis viršaitis, kuris netyčia pasigavo sutankinto oro smūgį bandydamas atimti mano armoniką…
- Aaaauč…- dviem balsais išlemeno abu pašnekovai. Matyt ir vienam, ir kitam teko susidurti su tokiu reikalu. Saugumiečiui, žinoma, darbo reikalais. O Martynas, veikiausiai, tiesiog prisižaidė su lietsargiu.
- Tai va, - atitariau, - viršaitis liko be dantų ir labai tikėtina, kad negalės kalbėti ir vaikščioti dar ilgai. O aš gavau spragilu per galvą, ir dabar tupiu uždarytas šitoj troboj. Gal būsi malonus ir patarsi, ką man daryti?
- Em... Tokioje situacijoje procedūra reikalauja... Gerai įvertinti situaciją! - saugumietis bandė nutaisyti savimi pasitikintį balsą, bet aš suvokiau, kad jis net neįsivaizduoja, ką man dabar reikėtų daryti. - Na gerai. Instrukcijos. Mes bėgam pasikviesti ruralogą Steponą, gal jis ką nors žinos. O tu tuo tarpu išjunk ryšį. Ir patikrink duris - o gal neužrakinta.
- Tik paskubėkit. O kas bus, jei jie suprato, kas aš esu? - sudrebėjau, prisiminęs paskutinius viršaičio žodžius. Tada išjungiau komunikatorių, atsistojau ir pabandžiau paklebenti durų rankeną. Aišku, buvo užrakinta.

Prisiminiau geltonauses gyvates, kurių keletas vis dar šliaužiojo aplinkui. Didžiausioji buvo jau prarijusi žiurkę, ir dabar bandė įsisprausti į kažkokį plyšį sienoje - veikiausiai, tą patį, per kurį atkeliavo. Tačiau jai sunkiai sekėsi - ką tik suvartotas maistas buvo per stambus. Staiga nusmelkė netikėta mintis - gal tai ir tai ir yra bausmė? Galbūt tai nuodingos gyvatės - ruralogo paskaitose apie jas buvo užsiminta. Kita vertus, gyvatės nerodė jokio ketinimo pulti - šliaužė tolyn nuo manęs, viena po kitos pranykdamos iš pirmo žvilgsnio nematomuose plyšiuose.

Staiga prasivėrė durys ir į vidų įėjo man jau pažįstami kaimo žmonės - Rapolas ir Karvydas.
- Ot durns žaltys, ane? - pirštu parodė į gyvatę Rapolas. Karvydas matyt nebuvo taip džiaugsmingai nusiteikęs, tad vietoj kokios nors jam būdingos onomatopėjos, tiesiog linktelėjo ir atsisuko į mane:
- Rimts vyrs, muzikonte, būsi. Prisidirbai tai prisidirbai, bet už viršaitį lenkiu galvą. Tik va dar ir broleliui jo reikėtų užtvoti.
- Kas man dabar bus? - paklausiau. Pagyros gali ir palaukti, vis dėlto labiausiai norisi žinoti, ar galva saugi.
- Kad nieks nežino dabar, muzikonte. - šypsodamasis pasakė Rapolas. Matyt, šypsena jam bus įaugusi į veida, o gal skylėje įstrigęs šliužas jį taip prajuokino.
- Kaip nežino? Kažkas vis dėlto mane čia uždarė, tai matyt turi žinoti.
- Nu, uždarė Labanoriniai. Nes tu, kiek žinau, krėtei čia zbitkus, namus griovei, nu ir viršaitį ilgam į lovą paguldei. - kyštelėjo liežuvį pro švarplę. - Dėl viršaičio, daug kas tik rankom ploja, bet apskritai sakė kad taip imt ir paleist tavęs negali - reik nutart, ar zbitkai tavo ne per dideli čia buvo.
- Kitaip sakant, mane teis teismas? - paklausiau. Išvydęs jų išsprogusias akis, suskubau aiškinti: - na, tam paskirti žmonės, kuriems leidžiama nuspręst, kas daryt su prasižengusiu…
- Mes žinom, kas yra teismas. - nutraukė Rapolas, - bėda tame, kad tas viens, kuris čia yr teisėjas, guli daba lovoj sulaužytais kaulais ir žodžio negali beišlement. Kaime normalaus teismo nieks metų metus neatmena. Tai surinko seniausius diedus, katrų bent biškį kas klauso. Va, tuoj atveš ir Zenių - atsimeni aną?
- Zenius - teisėjas? - paklausiau, netikėdamas savo ausimis. Nors, kita vertus, galbūt čia populiaru vieną dieną užsiimti amatais, o kitą - teisėtvarka.
- Zenius geriausią naminę daro visoj apylinkėj. - pašnekovas buvo nė kiek nenustebęs. - Ir ne sau, o kitiems daro. Tikrai bus nedurnas, ir nagai nebus į save lenkti.

Ką gi, vadinasi, čia tavo talentai gali būti vertinami visapusiškai. Gerai verdi etanolį - gali tapti teisėju. Nieko naujo, senovės Graikijoje Sofoklis buvo paskirtas vyriausiuoju karvedžiu, nes gerai dramas rašė. Veikiausiai, ir kiti teisėjai bus tokiu principu parinkti. Tik vat, blogiau man bus nuo to, ar geriau - šito jau aš nežinojau.

- Tūūūūūūūūūūūūūūū…- sutūtavo Karvydas. - Tu Mūūūūū... Muzikonte nebijok. Čion pas mum galim sakyt beveik nekaria. Nu tik prieš porą vasarų atsimenu arkliavagį pagavom…
Rūstus Rapolo žvilgsnis į Šnieriškietį nepadarė jokios įtakos. Karvydas spėjo papasakoti, kaip arkliavagiui pirmą kartą pirštus plonino ant priekalo, kaip toks pamokymas nepadėjo, ir galų gale būtų visiškai mane demoralizavęs, tačiau durys vėl atsivėrė, ir vidun įsmuko ketvertas raudonmarškinių vyrukų. Šie, nė žodžio netarę, virve apvyniojo mano riešus, ir išsitempė laukan. Rapolas su Karvydu ėjo iš paskos, ne tai susirūpinę, ne tai šypsodamiesi.
- Nesirūpink, paaiškinsim, viskas eis kaip iš pypkės! - pabandė pakelti man nuotaiką žičkietis. Ir čia pat išsišiepė vėl. - Na o mes eisim kokį kumpį su alum sukrimsim, Karvydui visad nuo turgaus atlieka. Paskui ateisim pažiūrėt.
Kažkodėl pasijutau, lyg tas “pažiūrėt” būtų apie mano egzekuciją. Nebūtų ko labai stebėtis. Patys sakė, retai čia ką nors karia. Kita vertus, jei manęs vis dar neįtaria šnipinėjimu, aš nieko baisiai blogo lyg ir nepadariau…
Raudonmarškiniai nuvedė mane prie storo medžio, ir kelis kartus apvyniojo kamieną virve. Aišku, kartu su manimi. Tačiau rankas paliko laisvas, ir dargi jas atrišo, už ką aš jiems buvau labai dėkingas - ir visai ne dėl to, kad tai būtų man suteikę galimybę pabėgti - ne, virvės laikė mane prie medžio stipriai, ir apie pabėgimą aš net nepagalvojau. Tiesiog knygos ir filmai dažnai rodo surištus žmones, ir niekada nesigilina, ką daryti, kai prireikia pasikasyti ar nubaidyti musę nuo prakaituoto veido. Musių čia netrūko, o veidas žliaugė prakaitu, tad laisvos rankos tiesiog leido išlaikyti kažkokį orumą. Kitaip tektų i tas muses spjaudyti, na o besispjaudantis į visas puses kaltinamasis vargu ar teismui atrodytų solidžiai.

Gerą pusvalandį vaikiau muses. Pabandžiau persimesti keliais žodžiais su mane čia atvedusiais raudonmarškiniais, tačiau tie į kalbas nesileido arba mykė visokius nesuprantamus žodžius, nuo ko nė kiek nebuvo geriau. Tada atėjo dar vienas vyriokas - šis buvo plonas ir aukštas, kaip namų apyvokos robotas - tuos visada gamino lieknus. Kažkada viena firma sugalvojo gaminti storulius robotus, neva, taip jie sukels mažiau kompleksų savo šeimininkams. Tačiau storašikniai robotai nuolat įstrigdavo praėjimuose, nužerdavo daiktus nuo stalų, ir šiaip kliuvinėjo už daiktų, todėl jų buvo atsisakyta. Šis vyrukas kiek priminė standartinį liekną robotą, nes ir jo judesiai buvo nerangūs ir kampuoti. Tačiau suplyšę skarmalai, bedantė burna ir išdraikyta ševeliūra buvo visiškai nerobotiški. Vyriokas turėjo dar vieną virvę. Šios gale buvo suregzta kilpa - sprendžiant pagal skersmenį, kaip tik galvai perkišti.
- Čia rankoms surišti, ar ne? -  pralemenau, jau nuoširdžiai norėdamas, jog man surištų rankas. Vietoj atsakęs, vyrukas bejausmiu veidu pririšo virvę prie kamieno, o kitą galą permetė per šaką, taip, kad kilpa kabotų truputį aukščiau, nei mano galva. Puoliau į paniką ir ėmiau tampyti savo pančius. Tie nepasidavė. Tuomet pradėjau maskatuoti kojomis. Prie viso to pradėjau ir isteriškai spiegti. Tuo pat metu, matyt netyčia, suaktyvinau savo komunikatorių.
- ĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄĄ, - mano spiegimas plėšė būgnelius man pačiam. Raudonmarškiniai vyrukai ir skarmaluotasis kūtvėla užsispaudė ausis pirštais ir nulindo už artimiausio pastato kampo. Akies krašteliu pastebėjau naują grupę žmonių. Šie manęs link tempė didžiulį medinį stalą.
- Išprotėjai?! Mes čia tuoj apkursim! - cyptelėjo Martyno balsas komunikatoriuje. Įjungiau vaizdo režimą ir paleidau nešvankiausių keiksmažodžių tiradą. Gaila, kameros integruotos į akių lęšius, o ne tiesiai į smegenis - prifantazuočiau tokių vaizdelių kad jie visi ten apsivemtų.
- Taip, gal ir išprotėjau! Mane čia ruošiasi nulinčiuoti, taip kad kelkit desantą ir skriskit čia. Koordinatės....
- Nesusireikšmink, - šaltas tarsi ledas saugumiečio balsas puikiai derėjo prie šalimais maskatuojančios kilpos, - jokių skraidyklių antpuolių prieš kaimą. Visų pirma, tai draudžia įstatymas. Antra, mums nereikalingas karas. Trečia, tu gal ir neskaitei, bet sutartyje yra įrašas, kad susiklosčius pirmo ir antro grėsmei, tu į miestą gali ir negrįžti…
- Sumautas šūdlaižys! Baksnosi man į akis popiergaliais? - nusprendžiau nebesivaldyti ir pradėti dar vieną isterijos priepuolį. Saugumietis nekreipdamas dėmesio bambėjo toliau:
- Ketvirta, reikia pripažint, ne per daugiausia tų skraidyklių turim. Penkta, ką tik pajungėm Steponą…
- Stop! - šūktelėjau. Pagaliau kažkas potencialiai naudingo. - Steponai, ar girdi mane?
- Taip, ruriste, girdžiu…
- Eik velniop su pareigų pavadinimais, ruraloge. Klausyk įdėmai. Man reikalinga pagalba, nes, kaip matai, aš čia pririštas prie medžio ir mane ruošiasi teisti teisėjai, kuriems teisės suvokimo pagrindus atstoja barzdos ilgis. Ką man jiems sakyti?
Vaizdo ryšio iš anos pusės neturėjau, tačiau galėjau prisiekti, kad Steponas išsišiepė iki ausų. Jo balsas nuskambėjo ne su kokia nors baime ar bent jau užuojauta, o veikiau su nekantrumu ir mokslininko entuziazmu.
- Dievulėliau, juk jį pakars!
Martynas, sprendžiant iš garso, ėmėsi pašnibždomis auklėti ruralogą. Iki manęs atsklido jų tylaus barnio garsai, atskiesti ryšio trukdžiais:
- Negalima... ššššš... Žmogus... ššššš…. Kultūros turėk.... ššššš…
- ššššš…. Autentiška.... ššššš... Kiek duomenų... ššššš…
- Agente Pupų Dėde, tau teks sužaisti pagal vietines taisykles, - šnabždesius permušė kaip visada ramus saugumiečio balsas, - kažkodėl jaučiu, kad tu tai sugebėsi.
- Žinoma, aš sugebėsiu, - atsakiau entuziaztingai, jausdamasis tiek baisiai piktas ir benorįs kažką įrodyti, tiek dėkingas bent už padrąsinimą, - galų gale, aš juk tikras kaimietis, ar ne?

Toliau kalbėtis nebuvo prasmės. Saugumietis - labiausiai kvalifikuotas žmogus centre - padėti negalėjo - veikiausiai ir pats turėjo nurodymus iš aukščiau. Steponas, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo nelabai kvalifikuotas, o be to, tikėtina, dar ir socialinis (arba, jei toks yra vardan mokslo, tada - sociologinis) maniakas. Na o iš Martyno apskritai nebuvo galima nieko tikėtis, nebent isterijos protrūkio. Jei man paleistų žarnas, pasistengčiau į jas žiūrėti iki galo, gal paskutinieji du bent apetitą susigadintų. Nors, Steponui, galimas daiktas, patiktų…

Man taip bemąstant, stalas buvo pastatytas tiesiai priešais mane. Už jo susėdo keletas seniokų - vieni barzdoti, kiti ūsuoti, treti ir tokie ir tokie. Aplink zujo raudonmarškiniai - kiekvienam seniokui padavė po bokalą alaus. Na o aplinkui susispietė kaimiečių minia - visiems buvo įdomu, kuo gi pasibaigs tiek metų nematytas teismas. Kažkas užkūrė šalia stovinčias žabų krūvas - įsiplieskė laužai. Teismo procesas prasidėjo.

- Nu jau ni, aš tik savą geriu, šitą šūdą man nekišk! - išgirdau pažįstamą balsą. Prie stalo sėdėjo ir laikydamas rankoje naminės butelį, nepasitenkinimą reiškė Zenius. Atidžiau įsižiūrėjęs pamačiau minioje Rapolą su Karvydu. Rapolas graužė kiaulės koją, o Karvydas laikė rankoje didelį asotį, iš kurio retsykiais nugerdavo po gurkšnį. Į priekį išžygiavo jaunas, plaukus į kuodą susirišęs berniokas, aprengtas vien drobinėmis kelnėmis:
- Esmi Dainius, mane visi pažįstat, raliuoju aš. Kadangi nėr, kas reikalą nusako, surinkom čia ūmniausius mūs apylinkės vyrus - nieks turbūt nesiginčys!
Vyrai po vieną stojosi, o Dainius pasakojo:
- Velkys, seniausias iš dailidžių! - pristatė visiškai girtą vyriškį, kuriam net nepavyko išstovėti iki pristatymo galo - krito veidu į stalą, prasikirsdamas nosį. Minia prapliupo juokais.
Tuo tarpu atsistojo antras vyriškis - šis dėvėjo metalinius šarvus, o iš po šalmo antveidžio kyšojo vešli rudai raudona barzda.
- Kernius, kariūnų vadeiva! - pranešė Dainius.
Atsistojo trečiasis vyras - nors ir senas, bet stiprus ir raumeningas.
- Pristenis, kalvių kalvis! - vėl sušuko pranešėjas.
Atėjo ketvirtojo - ūsuoto, žalia drobule apsijuosusio vyro eilė.
- Stungys, gydo gyvuliukus ir žmones! - nuskambėjo Dainiaus balsas, jau pradedantis įkyrėti.
Atsistojo dar viena ūsuota figūra.
- Balbina, žiniuonė, žolininkė ir šalaputrių mokytoja! - pristatė “renginio vedėjas”. Ausį pasiekė tylus Stepono švilptelėjimas, palydėtas dar tylesnio “eina na…”. Tai nenustebino - aš ir pats nebūčiau atskyręs jos nuo vyrukų, jei ne pristatymas.
O Dainius jau rėkė naują vardą:
- Kadžiulis, šiaip seniausias diedas kaime!
Galiausiai buvo pristatytas Zenius, kaip geriausiai naminę verdantis seniokas apylinkėj - anot Rapolo, savaime suprantamas dalykas. Teisėjai stebeilijo į mane, kol galų gale vienas jų - berods, Pristenis, - ryžosi pradėti:

- Nu tai kū gi, vyručiai, su šituom dabar darysma, ą?