Pupų Dėdė (1)

Patalpa, į kurią mane įgrūdo, buvo ne ką didesnė, nei salonas automobilio, kuriuo mane čionai atvežė. Salonu, aišku, tą utėlėtą dėžę galima vadinti tik dėl vaizdo – matyt ne veltui policija vis verkšlena apie prastą finansavimą. Kambarėlis, nors kvapais ir nenusileido “salonui”, atrodė kiek jaukiau. Stalas, apkrautas keistais aparatais, dvi kėdės, ir sieninė spinta, kurios buvo galima ir nepastebėti dėl ryškių margų tapetų, kuriais buvo išklijuota tiek siena, tiek spintos durys.
Spjoviau ant grindų, demonstruodamas nepasitenkinimą, ir akies krašteliu pastebėjau, kaip mažyčiai robotukai puolė valyti dėmės. Įdomumo dėlei spjoviau dar kelis kartus – ant sienos, ant kėdės, ant stalo. Robotukai lakstė nuo vieno spjūvio prie kito. Aš jau ruošiausi pasiųsti juos pabėgioti ratais, tačiau mano dėmesį patraukė kuždesys už durų. Atsisėdau ant patogesnės, kaip man iš pirmo žvilgsnio pasirodė, kėdės, ir pasiruošiau staigmenai.
– Tu tikras kaimietis, – tarė tarpduryje pasirodęs žmogėnas. Jau ruošiausi įsižeisti, bet prisiminęs savo šio vakaro darbelius, nusprendžiau verčiau nutylėti. Juo labiau, kad vyrukas tai ištarė be pykčio, netgi su šypsena lūpose, kas mane privertė šiek tiek susinepatoginti. Žmogus nebuvo panašus į policininką, teisininką ar religinį moralistą – jis labiau priminė solidų verslininką. To užteko, kad nustočiau kvailiojęs ir sutelkčiau dėmesį.
– Malonu girdėti, – atsakiau sarkastiškai šypsodamasis. – Aš nesigailiu nieko, ką pridirbau. Taip galit ir užrašyti. Be to, ten nebuvo ženklo “Gėjų Alėja”...
Ženklo iš tiesų nebuvo – aš pats jį nupjoviau ir paskandinau Neryje. O po to sulūžusiu skraidyklės duslintuvu, rastu čia pat gatvėje, išvanojau nugaras geram tuzinui gėjų, kurie, gavę į kupras, išsilakstė ir išsislapstė pakampėmis, spiegdami apie savo teises. Šiaip aš žmogus tolerantiškas, bet tikrai nepakenčiu, kai man einant gatve ir skaitant laikraštį, kažkas grabalioja užpakalį. Ypač jei tas kažkas – odinėmis prijuostėmis apsitempę smirdaklyniai. Žinoma, aš nepastebėjau ženklo “Gėjų Alėja”, kuris jiems toje zonoje aktyvų priekabiavimą leidžia valstybės vardu, tačiau kai kraujas užverda, man į tokias smulkmenas nusispjaut. Situaciją galėjo kiek apsunkinti tai, jog mano veiksmai nebuvo spontaniški – aš mandagiai pasitraukiau iš gėjų zonos, susiradau termopjūklą, nurėžiau ženklą, ir tik tada puoliau visus vanoti. Kita vertus, faktas, jog ženklo gatvėje nėra, galėtų pilnai pateisinti mano veiksmus. Belieka tikėtis, jog niekas neužmatė, kaip aš tą ženklą pjoviau...
– Mes neketiname jums pareikšti kaltinimų, – atsakė mano pašnekovas. – Prašau atleisti už šį nedidelį nesusipratimą. Taip, tikrai, ženklo ten nebuvo. Jūs visiškai teisus.
– Tai gal jau galiu eiti? – paklausiau, o širdyje apsidžiaugiau – čia tai bent. Nė nemaniau, kad viskas bus taip paprasta.
– Norėčiau su jumis šnektelti, – tarė vyriškis. – Kiek žinau, jūs esate sociologas?
– Hmm... Galima ir taip pasakyti. Jūs ką, žadat pranešti mano darbovietei?
– Jūsų sritis – socialinė infiltracija ir duomenų rinkimas? – Nepažįstamasis tarsi negirdėjo mano klausimo.
– Taip taip, aš kartais pašnipinėju. Gėjus, narkomanus, pensininkus ir kitokias grupes. Nors, tiesą sakant, nėra ką ir šnipinėti. Mūsų visuomenė tokia prognozuojama, kad apskritai toks mokslas, kaip sociologija, nelabai ir reikalingas.
– Ar norėtumėte dirbti su neprognozuojama visuomene? – Staiga nuskambėjo pasiūlymas. Šitai mane sudomino. Šešis metus man kalė į galvą, jog visuomenė lengvai nuspėjama, ne sykį ir aš pats tuo įsitikinau. Miestas, nors ir daugiamilijoninis, yra tarsi laikrodukas. Iš kur gi čia tas nenuspėjamumas?
– Leiskite man prisistatyti. Aš atstovauju Miestų Unijos saugumo kontrolę. Norėčiau Jums pasiūlyti dirbti kaime...
Kaimas... Tai štai kodėl taip šypsojosi, mane kaimiečiu vadindamas. Mano tinkamumą įvertino. Ką gi, pliusas mano naudai.
– Pasiūlymas iš tiesų įdomus, bet bijau, jog turėsiu atsisakyti. Matot, mano kontora pernelyg mane gerai vertina, ir nesu tikras, jog juos sužavės idėja prarasti nuostabų darbuotoją.
– A.... Dėl šito nesirūpinkite. – Saugumietis dirstelėjo į spintą, kurios durelės prasivėrė, ir iš ten išlindo mano šefas, “SocMiesto” vadovas Martynas Dirmeikis. Norėjau nuoširdžiai pasipiktinti, tačiau pabandžiau įsivaizduoti storuliuką Martyną spintoje, ir ėmiau kvatotis.
– Nustok žvengti, Aidai, – tarė mano šefas. Ir tarsi skaitydamas mano mintis pridūrė. – Ten ne spinta, o koridorius.
– Na gerai. Tai kas čia per suokalbis man už nugaros? – Surimtėjau ir perėjau prie kaltinančio tono.
Martynas dirstelėjo į saugumo pareigūną, tas šelmiškai mirktelėjo. Flirtuot pradės čia ar ką? Neduokdie ir šitie žydri. Supūsiu kameroj tada, ypač jei dar kada nors ženklą upėje suras.
– E... Hmm... Mes nusprendėme bendradarbiauti, įvertinę sociologijos mokslo galimybes neištirtoje sferoje. Tik pagalvok. Kita visuomenė, kiti dėsniai, mes net vadovėlius iš naujo galėtume perrašyti... – Martynui iš nuoširdaus susijaudinimo ėmė trūkti oro. Tuo pasinaudojęs saugumietis perėjo prie praktiškesnių dalykų.
– Pasakysiu tau paslaptį. Miestas, nors ir milžiniškas, yra apribotas. Jį saugo jėgos laukai. Miestų yra daug, tačiau jie visi uždari ir vienodi. Kas svarbiausia – tai ne mes ribojame išorinį pasaulį. Tai išorinis pasaulis riboja mus. Aplink – vien miškai, laukai ir kaimai.
Tai man buvo nauja. Nors mokiausi pasaulio geografiją, tačiau, kaip ir absoliuti dauguma, niekada nebuvau iškeliavęs už miesto. Tiesa, man užteko proto nesijausti pasaulio bamba, kaip kad jausdavosi kiti miesto gyventojai, ir realią situaciją aš daugmaž žinojau, tačiau niekad nemėgau per daug galvoti apie tai, jog tai mes, miestiečiai, esam žuvys savo pasistatytame akvariume, o kaimas ar miškas gyvuoja ne tik stereovizoriuje ar kompiuteryje. Aš truputį susimąsčiau, o tuo metu saugumietis tęsė:
– Viskas prasidėjo su Europos Sąjunga. Jie ilgą laiką rėmė globalizaciją, toleranciją, kol galiausiai viso to pasekmės pasireiškė įvairiausiais būdais. Nevaržoma migracija smarkiai sutrikdė ekonomiką, homoseksualizmas praktiškai sustabdė gimstamumą, rasėms susimaišius išsivystė naujos ligos.. Vienu žodžiu, Europos Sąjunga ryžtingai pasuko į kitą pusę. Etniškumas buvo iškeltas į aukštumas. Kiekvienam kaimeliui buvo suteikta savivalda ir teisė į ekonominę, finansinę, religinę ir visokią kitokią nepriklausomybę. Miestai prarado teisę kontroliuoti savo rajonus, kuriuose kiekvienas darė, ką norėjo. Kas keisčiausia, nemažai žmonių atsisakė gyvenimo mieste, ir pasirinko kaimo gyvenimą. Turėdami teisę neįsileisti nė vieno, kas jiems nepatinka, kaimų gyventojai griebėsi ginklo. Ir mes palikome juos ramybėje, nes nuo globalizacijos nukraujavę Europos miestai šaukėsi visokeriopos pagalbos. Nepaisant visko, vakarinės civilizacijos išgelbėti nepavyko. Tada Baltijos šalys įkūrė Miestų Uniją – civilizacijos gėrybėms saugoti ir puoselėti. Buvo pastatyti jėgos kupolai, saugantys nuo kaimiečių žygių, taip pat draudžiantys emigraciją. Buvo sutvarkyta ekonomika, išspręstos socialinės problemos, naujoms kartoms išugdytas pilietiškumas. Tuo metu niekas nesidomėjo, kas vyksta už miestų, tačiau ten irgi vyko civilizacijos procesai. Atžėlė miškai, priviso nematytų žvėrių, pridygo naujų kaimų, subujojo laukai...
– Pala pala, – nutraukiau pašnekovą, – tarkime jog taip ir buvo. Kodėl jums reikia tyrinėti kaimą, kai jis buvo užmirštas gerą tūkstantmetį?
– Na, atėjo laikas galbūt. Keisti tie kaimiečiai, senovės dievus garbina, skraidykles mediniais pagaliais apšaudo, bendrauti su jokiu civilizuotu žmogum nenori. Tiki keistais gamtos padarais, miško būtybėmis. Keisti dalykai miškuose dedasi, tarsi tos būtybės išties egzistuotų. O miestams jau ankšta kupoluose darosi.
Staiga suvokiau visą mano pasaulio nuobodybę. Pilkas gatves, rūškanus veidus ir ypač – žinojimą, kas bus toliau. Visuomenė yra tokia, kokią ją išdresiravo būti. Šis nuobodulys metų metais tupėjo mano galvoje, tačiau niekaip negalėdavau to įvardinti. Akivaizdu, jog panašų jausmą turėjo ir mano pašnekovas.
– Aš imu šitą darbą! – Ištariau ryžtingai.
– Darbas pavojingas, reikės praeiti apmokymus ir keletą testų. Žinoma, alga dviguba.
– Aš imu šitą darbą! – pakartojau.
Aš buvau tvirtai apsisprendęs.

***

Apmokymai ėjosi sklandžiai. Nedidelėje klasėje, kur su manimi mokėsi dar keletas panašiai užverbuotų vaikinukų, mes žiūrėjome vaizdinę medžiagą, kartais atlikdavome nesudėtingus testus. Pasitaikė ir įdomesnių testų, pavyzdžiui “konfliktinė situacija”. Link tavęs ateina piktas vyrukas su elektrošoko generatoriumi – imk ir išsisuk iš situacijos. Vaikinai vienas po kito krisdavo po sadistiškai besišypsančio vyruko kojomis, o tas tik krizendavo iš jų psichoanalize paremtų mėginimų susitarti ir suvaldyti konfliktą. Kai atėjo mano eilė, burnos neaušinau – čiupau jo generatorių laikančią ranką už riešo, o kita ranka kelis kartus užvažiavau per fizionomiją. Klasė sušurmuliavo, išsigandusi tokio necivilizuoto elgesio, tačiau mūsų dėstytojams, rodos, toks konfliktų valdymas patiko.
Antrą apmokymų savaitę pas mus atvyko garbingas svečias – ruralogas Steponas. Ruralogas – kaimo specialistas, moksliškai šnekant. Nes kažkada, kai dar gyvavo, Europos Sąjunga liepė visas pareigybes lotyniškai sumokslinti, atseit kalbos vientisumui. Aš kaip tik svarsčiau, ar Steponas iš prigimties liūdno veido, ar tai įtakoja jo profesijos pavadinimas, o tuo metu klasės holoekrane įsižiebė vaizdas.
– Šakės. – Burbtelėjo Steponas, lazdele rodydamas į barzdotą vyrą, rankoje laikantį grėsmingai atrodantį daiktą, panašų į stalo įrankį, tik daug didesnį. – Darbo įrankis. Pastebėtas naudojant sausai žolei arba karvių išmatoms krauti. Labai greitai ir be jokių transformacijų gali virsti mirtinu ginklu. Vienas dūris – ir tu lavonas.
Klasėje nuvilnijo išgąstingas atodūsis, o ruralogas tęsė toliau:
– Dalgis. Skirtas nesumedėjusiems augalams pjauti. Reikalaujantis tam tikrų įgūdžių. Reikalui esant – mirtinas ginklas.
Paskaitai dar neįpusėjus, aš jau žinojau, jog kaime, kaip ir kultinių filmų herojų namuose, kiekvienas įnagis yra ginklas. Vieni ginklai – tik apsvaiginantys, kaip antai: kočėlas, trintuvė, kultuvė. Kiti – grėblys, kastuvas, spragilas – mirtinai žudantys. Galiausiai masinio naikinimo arba kankinimų įrankiai: plūgas, akėčios, girnos. Susidariau įspūdį, jog nekviestam į kaimiečio namus geriau nelįsti, nes gali nė nesužinoti nuo ko numirei.
Nuotraukos buvo nekokybiškos, o paskaita gana paviršutiniška. Netrukus sužinojau kodėl – ruralogas, nors ir specialistas, niekada nėra buvęs kaime – tik fotografavęs iš skraidyklių. Tačiau ir tai buvo labiausiai kaimą išmanantis žmogus, kokį tik saugumas galėjo rasti mieste.
Paskaita truko aštuonias valandas, o ją vainikavo baigiamasis testas, kurį, žinoma, išlaikiau puikiai, nepaisant to, jog man atsakinėjant aplink šokinėjo keletas kaimiečiais persirengusių, spragilais ginkluotų žmonių, kuriuos teko apdovanoti spyriais į sėdynę. Galiausiai man įteikė du pažymėjimus – saugumiečio, kaip išlaikiusio privalomąjį pasirengimą, ir ruristo, kaip jaunojo kaimo specialisto. Jau ėjau aiškintis, kas atsakingas už šitą pavadinimą, tačiau  koridoriuje pamačiau Martyną Dirmeikį ir saugumietį, kuris mane užverbavo.
– Jūs ką, visur po du vaikštot? – Sarkastiškai šyptelėjau.
– Tu.. tu.. tu... čia gi bendras projektas – Martynas net paspringo. Nesupranta humoro žmogus, o vis dėlto mano šefas. Kokia gėda.
– Mes ruošėme detales misijai. Juk nežadi atvažiuoti automobiliu ir pasakyti – sveiki, aš čia noriu pagyventi. – Tarė saugumietis. Va matosi, kad žmogus reikalą išmano.
– Na tai ką siūlot? – Paklausiau, nes neturėjau menkiausio supratimo, kaip į tuos kaimus pakliūti.
– Mes ilgai kapstėmės po archyvus analizuodami įvairius variantus. Galiausiai radom tau tinkamą. Kadaise, antro tūkstantmečio pabaigoje, keliaujantys muzikantai labai gerbiami buvo. Čia rašo apie kažkokį “Pupų Dėdę”. – Ištiesė man šviežiai atspausdintą puslapį. – Šitas muzikantas visur buvo laukiamas, kur užsukdavo, ten pavaišindavo, apnakvindindavo, naminukės įpildavo.
– O kas ta naminukė?
– Kažkas panašaus į etanolį, kuriuo mes grindis plaunam. Jie jį geria.
– O jei man reikės išgerti?
– Tai didelė rizika. Tačiau mes turėjome progos išstudijuoti tavo genealoginį medį. Panašu, jog tavo senelis slapstėsi nuo priverstinio užsikodavimo. Taigi, yra nemaža tikimybė, jog tavo organizmas atlaikys. Nors, žinoma, be reikalo negerk.
– Na gerai. Vadinasi, vaidinsiu klajojantį muzikantą?
– Ne vaidinsi, o juo tapsi, vaikine.

Lietaus lašai ritmingai barbeno į aliuminį skraidyklės viršų. Tamsa buvo tokia tiršta, kad rodės, jog kvėpuoju ja, o ne oru. Dar niekada nebuvau nutolęs nuo miesto šviesų. Niekada neįsivaizdavau, kokia baugi yra toji tamsa. Skraidyklė pleveno taip tyliai, kad tik jautriausia technika būtų galėjusi aptikti variklių šiugždesį. Negalėdamas pakęsti spengiančios tylos, įjungiau naktinio matymo linzes. Miškai. Nesuvokiama medžių gausybė. Medžių viršūnės beveik lietė skraidyklės apačią, ir man užgniaužė kvapą. Tačiau pilotas žinojo, ką daro, ir medžių nekliudė.
– Iki išsilaipinimo taško dvi minutės – išgirdau balsą savo galvoje. Iš tiesų tai buvo giliai vidinėje ausyje implantuotas garsiakalbis, kurį aš galėjau reguliuoti tam tikrais smegenų impulsais – tokius jau ne kartą naudojau sociologo praktikoje. Pakėliau nuo gretimos sėdynės savo armoniką. Tai buvo nuostabus, specialiai man pagamintas instrumentas. Iš išorės aptriušusi, tarsi iš akies lupta etnografijos muziejaus armonikos kopija. Tik va viduje prikaišiota daug įdomių dalykėlių. Fotoaparatai, kameros, balso įrašymas, termopjuklai, atominis šaudymas, kompiuteris, ir daugybė kitokių šnipo įrankių. Nežemiškus pinigus kainavusi technika, su kuria net pragare turėčiau jaustis saugus.
Liukui atsidarius įsitikinau, jog saugus nesijaučiu. Mano apdriskusias drapanas (mane rengė geriausi ruralogijos specialistai) kiaurai merkė šlapias vėjas. Skraidyklė pakibo virš nedidelės miško aikštelės.
– Išsilaipinimo taškas pasiektas. Iki Labanoro keturi kilometrai rytų kryptimi. Sėkmės, ruriste! – Nusišypsojo pilotas.
– Jei sugrįšiu, išmalsiu tau dantis. – Burbtelėjau, tačiau tik dėl vaizdo. Širdyje buvau dėkingas pilotui už tą nedidelę pašaipą, kuri nors šiek tiek pakėlė nuotaiką.
Spustelėjau dirže įtaisytą antigravo mygtuką, ir žengiau į priekį. Antigravas įsijungė tiksliai po sekundės, ir aš pakibau ore šalia skraidyklės. Pilotas pamojavo ranka, ir skraidyklė nupleveno tolyn į tamsą. Pajutau šilumą ties užpakaliu. Tai antigravo maitinimo blokas pareiškė nepasitenkinimą mano svoriu. Ėmiau skubiai leistis, tačiau buvo per vėlu – mano diržas plykstelėjęs užsidegė. Žvilgtelėjau sau po kojomis, ir pamatęs, jog iki žemės liko nebedaug, vienu judesiu nusimečiau diržą. Tikėjausi nusileisti ant kojų, tačiau kažkodėl nukritau ant užpakalio. Ir tai dar nebuvo viskas. Kas iš viršaus atrodė laukymė, iš tiesų buvo nedidelė, bet stati kalva. Bandydamas nieko nesusilaužyti, ridenausi kūlvirsčiais, ir staiga žiebiau galvą į medį.

...Viskas... Mane čia suras kartu su antigravo liekanomis, ir pasodins čiuožti ant dalgio ašmenų o pimpalu lieps stabdyti... – Rutuliojosi tingios mintys – ... Velniop viską... Pavargau...

Sukaupęs paskutinius valios likučius, nusisegiau savo armoniką ir nuspaudžiau du kraštinius klavišus. Ant kalvos sutvisko rausva šviesa. Tai termitas sunaikino antigravo liekanas. Rytoj toje vietoje liks tik apsvilusios žolės kuokštas.

... Aš išgelbėtas... – spėjau pagalvoti prieš prarasdamas sąmonę – ... aš išsigelbėjau...