Pupų Dėdė (6, 7)

6

Kelias buvo duobėtas, tačiau vežimas lingavo švelniai, tarsi hidropneumatinis autotraukinys, kokiu mieste kasdien važinėdavau į darbą. Karvydas, paklaustas apie vežimo konstukciją, pasigyrė, jog pats sugalvojo „kaip padaryti, kad kumpiai vežime nešokinėtų ir per kraštus nebyrėtų“ – ąšis, ant kurios maunami ratai, tvirtinama ne prie vežimo dugno, o prie šiek tiek išlenktų žalio lazdyno baslių, įspraustų į tam išgręžtas skyles apačioje. Basliai tinkami gal savaitei, vėliau tenka pakeisti, todėl, anot Karvydo, geriausia kazdynus kirsti prieš pat kelionę.
Važnyčiotojas buvo nekalbus, tad aš pasinaudojau proga jį prašnekinti, ir uždaviau dar keletą klausimų apie konstrukcijas. Mano pastangos sulaukė atpildo – apie vežimus vyrukas galėjo taukšti ištisas valandas. Taip nudrdėjome beveik pusę kelio. Karvydas įsijautęs pasakojo apie tai, koks degutas labiausiai tinkamas vežimų priežiūrai, kai staiga saulę užstojo didžiulis pilkas siluetas.
Tokio silueto čia pamatyti nesitikėjau – aplink nebuvo miestų, į kuriuos būtų galėję kursuoti skraidyklių maršrutai. Kita vertus, tokių miesto technikos šedevrų buvau matęs ne vieną, todėl neišsigandau ir toliau sau ramiai sėdėjau. Tačiau Karvydas pašoko tarsi įgeltas ir puolė raustis tarp kumpių. Galiausiai išsišiepė bepročio šypsena, ir iš po rūkytų bei vytintų mėsgalių krūvos ištraukė baisiausią man iki šiol matytą ginklą. Baisiausią todėl, kad tai buvo pirmas čia pamatytas daiktas, turintis vienintelę – ginklo funkciją. Tai buvo paprastas lankas, panašus į sportinius lankus, kuriais mieste daugiausia žaidžia vaikai. Tačiau šis buvo kone dvimetrinis, o strėlės antgalis buvo ne iš minkštos gumos, o iš blizgančio metalo. Aš prisidengiau akis ranka ir pabandžiau įsižiūrėti geriau.
Skraidyklė ramiai plaveno kone šimto metrų aukštyje. Oro kondicionavimo sistema dusliai švokštė – įgula net nebandė prisidengti veidrodine maskuote, ar naudoti tylos režimą. Pabandžiau įžiūrėti herbą, tačiau saulė akinančiai švietė – pavyko įžiūrėti tik keisto gyvulio figūrą. Berods, meška, stovinti ant dviejų kojų. Įtempiau kaktą ir pasikrapščiau pakaušį, mėgindamas prisiminti aplinkinių miestų herbus. Mosėdis? Negali būti, Mosėdis sugriuvo, kai ten įsilaužė žemaičių raiteliai – apie tai pasakojo per apmokymus, akcentuodami kaimiečių nuožmų būdą. Na, tada veikiausiai bus Šiauliai. Bet po velnių, ko čia galėjo prireikti Šiauliams?
Man bemąstant, Karvydas įtempė savo lanką, ramiai prisitaikė ir paleido strėlę. Strėlė dusliai trinktelėjo ir atšoko nuo metalinio korpuso. Tiesą sakant, aš ir nesitikėjau, kad net ir toks milžinas su tokiu milžinišku lanku galėtų pakenkti skraidyklei. Tuo tarpu Karvydas, nė kiek nenusivylęs, jau leido antrą šūvį. Dabar jau teko nustebti man – vienas šešiakampių įliuminatorių, blizgėjusių prieš stiklą, skardžiai džergžtelėjo ir subyrėjo į gabaliukus. Nustebau, matyt, ne tik aš, bet ir įgula, nes agregatas įjungė variklius, prapleveno tiesiai virš mūsų vežimo, ir didindamas greitį nuskrido Žičkų – Šnieriškių kryptimi.
-        Mmm... Būūūūūū! – Karvydas matyt nusprendė, jog tokiai ypatingai progai karvės patino onomatopėja tinkama labiau negu karvės patelės. – Trečio nepataikiau! Galvą saugok!
Užverčiau galvą į dangų, tačiau pamatyti nieko nebespėjau. Strėlė atzvimbė tarsi iš debesų ir, perkirtusi ant lentų besivoliojusį kumpį, susmigo giliai į vežimo dugną. Karvydas susiraukė ir ėmė mauroti kažką sau po nosimi.
-        Taigi čia vežimas. Skraidantis. Iš miesto. – Nusprendžiau ir aš šio to pamokyti valstietį. – Daug tokių mačiau keliaudamas. Kurių galų į juos šaudyti?
-        Vežimai žmones vežioja. – Numykė Karvydas. – Šitas gi piktžmogius skraidina. Karius ir žmogžudžius.
-        Iš kur tu šitai ištraukei?
-        Kiba nematai, muzikonte. Anie iš kitokios gelažies padaryti. Blizga kitaip prieš saulę.
Ginčytis nebuvo prasmės. Šnieriškietis buvo įsitikinęs savo teisumu, o aš nemačiau prasmės jį perkalbėti. Be to, aš ir pats žinojau jog civilinės skraidyklės nuo senų senovės gaminamos iš aliuminio, o karinės bei slaptųjų tarnybų – iš titano. Atspalviai, su tam tikromis priemaišomis, bei tam tikrais dažais, iš tiesų gaunasi beveik vienodi. Modelis dažniausiai irgi vienas ir tas pats. Nejaugi šis neišsilavinęs valstietis turi tokią puikią akį?
-        Gerą kumpį sugadinau. Nu nieko, patys suėsma. – Vėl pradžiugo Karvydas. – Nu o kad jau užkandos turim, tai ir alučio atsigerti ne griekas!
Aš buvau gerokai praalkęs ir ištroškęs, tad su tokia važnyčiotojo nuomone entuziaztingai sutikau. Karvydas neskubėdamas atidarė vieną iš bidonų, pasėmė du litrinius kaušus alaus, vieną atkišo man, o iš kito pats galingai sriūbtelėjo. Su dėkingumu paėmiau alaus sklidiną indą ir įnikau kramsnoti „kadagiais smilkytą“ kumpį. Teko pripažinti – šiam maistui skoniu prilygti negalėjo niekas. Na, bent jau mieste. Staiga panūdau šituose kraštuose likti ilgiau, ir iškart išbariau save už šią mintį. „Į širdį tiesiai per skrandį, ka? “ – gėdinau save mintyse, ir lyginau su visokių kulinarinių muilo operų herojais. Tačiau gėdos jausmas atėjo kažkoks netikras, kaip ir tos muilo operos. Matyt grįžęs į miestą turėsiu pasikonsultuoti su psichologu apie emocijas – gal čia koks Stokholmo sindromas užsislėpęs. Kaimas – mano pagrobėjas. Štai ir matau jame nebūtus teigiamus dalykus. Na o kol kas geriausia psichologinė pagalba – alus ir negalvojimas apie ką nereikia. Reikia susikaupti ir dirbti savo darbą – berods, gera proga atsirado susirinkti daugiau informacijos.
Medikai jau seniai pastebėjo teigiamą langų daužymo poveikį socializacijai – šnieriškietis buvo gyvas to įrodymas. Vežimui lėtai dardant keliu, vyrukas gurkšnojo alų ir pasakojo:

- Prieš keletą nedėlių pas brolį lankiaus. Mūūūūūūūūūū.... mūžikas jis tarnauja pas pirklį Kaltanėnuos. Durnelis jis, nekart vadinaus pas save prie karvių. Bet ne, anam geriau dėl pirklio nugarą lenkt. Bu į jo dukterį insižiūrėjęs yra. O ta irgi staipos maivos prieš jį. Tik va jos senis sako trauk peklon tokį jaunikį...
- Mhmm... - numykiau. Panašu, jog ir čia muilo operos vyksta. Karvydas tuo tarpu tęsė:
- Tai nuvežiau arielkos, alaus, kumpių, galvoju atvesiu protan bernioką. Nu ir pajojom naktigonėn su visais kaimo piemenais, galvojom pasiganys gyvuliai, o mes pasėdėsim, padainuosim gražiai toliau nuo trobų ir nuo bobų. Suėjo ten visa krūva mūsų, kas ką turi susidėjo ant abrūso, vaišinasi. Tik staiga kad užeis šniokštimas, kriokimas ant viso miško. Virgis, brolis mano, pradėjo rėkt kad slibinas bus beatlekiąs. Griebėm visi lankus ir paleidom po strėlę į tą pusę. Tik žiūrim – krenta iš dangaus liepsnodamas. Nulėkė toli už medžių, o paskui tik blykst. Kaip dėjos į žemę, iš kojų net išvirtom. Simas, labiausiai padūkęs iš mūsų, ėjo žiūrėt, tai paskui vos ištempėm leisgyvį iš dūmų. Sakė, narsiai kovojo, pakol dvesiantis slibinas jį apsjovė. Apdegė kojas ir visą klyną. Tai mano brolis paskum dainą sukūrė: „Nusimines eina Simas, neberūpi jam pi... “
- Pala, pala, - pertraukiau, kol pašnekovas nespėjo nusidainuoti į lankas. - Kas tas slibinas – čia ta pabaisa su devyniom galvom?
- Durnas tu muzikonte, kaip kad ir mano brolelis. Slibinai jiems mat regis. Toks pat ten slibinas, kaip kad ir dabar kur matėm. Tik kad piemenams iš baimės akys plačios tai patys nežino ką mato. Aš mačiau gerai – ten buvo toks pat vežimas su piktžmogiais, kaip ir šiandien.
- O žmonių jame neradot?
- Nieko neradom, buvo vien liepsnos ir dūmai. O ir nelabai kas norėjo daugiau eit žiūrėt po Simo. Ot kvaili bernai. Prieš jaučius dykom rankom šoka kai nori mergoms pasirodyt. O kai tik pamato, kad galima klyną nusvilt, taip ir dingsta visa narsa. Na ir dauguma ten girti buvo kaip šiupeliai, tai nelabai ką ir prisimena. O kaime iš viso nieks nieko nematė –  bobos šneka kad Simas matyt girtas laužan sėdo. Aš gi ten irgi knebinėt nėjau. Ne mano reikalas sudegę miesčioniai.

Įtariau, jog Karvydas kažką nutyli, tačiau nusprendžiau nekamantinėti – ir taip jau bet kuris atidesnis žmogus atkreiptų dėmesį į mano pernelyg literatūrišką kalbą bei įprastų vietinei kultūrai dalykų neišmanymą. Juo labiau, kad kelionė ėjo į pabaigą. Užvažiavus ant kalnelio, prieš akis visu grožiu atsivėrė Labanoras.

Kaimas buvo milžiniškas. Tačiau jis nebuvo daugiamilijoninis – matyt ruralogijos specialistai bus suklydę. Čia tiesiog nebuvo dangoraižių, daugiabučių ir kitokių didmiesčiams būdingų atributų. Nuo kalno matėsi pavieniai namai, sustatyti iš pirmo žvilgsnio be tvarkos, tačiau geriau įsižiūrėjus – taip, kad kiekvienas turėtų kuo erdvesnį kiemą, bei atskirą šulinį kiemo viduryje. Vežimui riedant dulkėta gatvele, mačiau daržuose besikapstančius žmones, vaikus, besivaikančius įvairių formų ir dydžių plunksnuotus gyvulius, avalynę iš medžių žievių gaminančius senolius, medinėse voniose rūbus skalbiančias moteris... Ech... mano rūbams irgi praverstų toks procesas. Lazerinė dezinfekcija ir sutankinto oro skalbimas kur kas patikimesnis, bet ar yra iš ko rinktis?

Vežėčios krestelėjo, ir džiugus baubimas pranešė, kad kelionės tikslas pasiektas. Žinoma, ne mano. Prieš akis driekėsi turgus - niekas kitas, kaip didžiuliame plote sustatytų vežimų tuntas. Kiekviename vis po besišypsantį barzdočių ar apkūnią šiaudaplaukę, siūlančią įsigyti sūrių, pyragų ir kitokių skanėstų. Karvydas paaiškino, kad tai ne vienintelis turgus Labanore – kadangi kaimas didžiulis, jų yra bent keletas. Šnieriškietis ketino čia užtrukti iki vėlaus vakaro, ir prižadėjo paslėpti vežime, jei man netyčia tektų sprukti nuo vietinės valdžios vyrų. Man beliko tik padėkoti, ir traukti link aukščiausio pastato mieste – bažnyčios. Bažnyčia, anot Karvydo, jau senokai apleista, tačiau šalia jos turėčiau nesunkiai rasti ir viršaičio rezidenciją.

===========================

7

Gatvėmis vaikštinėjo įvairiausių spalvų rūbais apsirėdę žmonės – matyt, buvo koks nors šventadienis, - ir aš su savo purvinu skarmalu jaučiausi taip, tarsi visų akys būtų įsmeigtos į mane. Galbūt taip ir buvo. Neapsikentęs perlipau vieną tvorą ir nudžioviau raudonus marškinius – tokius pat, kaip kad turėjo Šnieriškėse matyti viršaičio vyrai. Ką gi. Kelio atgal nėra, dabar reikia žaisti iki galo. Ta proga dar nukniaukiau naujutėlaites vyžas. Šios buvo papuoštos, matyt, pagal naujausią madą – nulakuotos. Ką gi, reikia tikėtis, nepasirodysiu pernelyg patrauklus vietinėms damoms ir (apsaugok... hmm... Ežiaguli) vyrukams. Kol kas netradicinių pakraipų atstovų čia dar neteko sutikti, tačiau įvertinus vidutinio kaimiečio raumenis, mano įprotį sakyti „ne“ žiebiant į dantis, matyt, tektų pamiršti.

Skardus riksmas ir netoliese į tvorą įsmigusios šakės nutraukė mano miesčionišką mintį. Link manęs sparčiai artinosi du neitin draugiškai atrodantys vyriokai. Stryktelėjau per tvorą tikrai meistriškai – nesusiplėšydamas kelnių. Už tvoros pasigirdo piktas staugimas:

- „Žūūūūūūūūūūūūūūūūūlikas! Gaudykit žūliką! “

Kas tas „žūlikas“, aš nežinojau, tačiau gatvėje buvę žmonės akimirksniu sustojo ir ėmė dirsčioti, tai į tvorą, tai į mane.

- Už tvoros žūlikas! - suklykiau nesavu balsu. - Nutrūko nuo grandinės ir ištrypė visas agurkų lysves. Gaudykit, laksto, rujoja, visus negyvai užrujos!

Žmonės tuntu siūbtelėjo prie tvoros. Matyt, čia visiems įdomu, kai kažkas rujoja. Ilgai nelaukęs, įsimaišiau į minią, ir jau netrukus buvau toli nuo įvykio vietos. Girdėjau už nugaros triukšmą, besimezgančių muštynių garsus. Nuostabu. Lai jie ten aiškinasi, o mano ir pėdos bus ataušusios.

Bėgau nesustodamas, vis įsukdamas tai į vieną gatvelę, tai į kitą, tolydžio artėdamas prie orientyro – senosios bažnyčios. Galų gale nusprendžiau atsikvėpti ir sulėtinau žingsnį. Tik dabar atkreipiau dėmesį, kad mane supanti aplinka tapo šiek tiek kitokia – pavienius namelius ir jų kiemelius pakeitė laukai ir arklidės. Didžiuliame lauke strėles į taikinius laidė pulkas išsirikiavusių raudonmarškinių vyrukų. Kitame kieme raumeningas barzdočius armoniką primenančiu įtaisu pūtė orą į krosnį – matyt tai buvo kažkoks religinis ritualas – kurių gi velnių reikia kurti ugnį, o paskui bandyti ją užpūsti? Stop. Labanoras ir taip uždavė pernelyg daug klausimų. Kol neatsakyta į svarbiausią klausimą – kur mano dingęs instrumentas – verčiau nesukti galvos apie nieką daugiau.

Kai pagaliau pasiekiau bažnyčią, buvau jau gerokai nusivaręs nuo kojų. Čia buvo ne vienintelė bėda – aplink bažnyčią stūksojo bent dešimt pastatų, o aš nė per nago juodymą neturėjau supratimo, kuriame iš jų galėtų būti įsikūrusi vietinė valdžia. Karvydas minėjo, jog tą pastatą turėčiau atskirti iš metalinio kamino. Tačiau pamiršo pasakyti, jog čia namai taip susigrūdę, jog pusės iš jų kaminų apskritai nesimato. Tris kartus apmindžikavęs rajoną nusprendžiau, jog mane pagaus ir nuleis į šulinį greičiau, negu aš išsiaiškinsiu, į kurį čia kiemą lįsti šnipinėti. Staiga mane aplankė išganinga mintis. Ne veltui šalia stovi apleista bažnyčia – tereikia įlipti į bokštą ir apsidairyti.

Lipti į bokštą nebuvo taip lengva, kaip galėjo iš šalies atrodyti. Aukštyn vedė vienintelės medinės kopėtėlės, kurių kas antras skersinis buvo ištrupėjęs, ir aš mintyse keikiau save už tai, kad nesusiprotėjau atidžiau pasižiūrėti į tuos namus, kai turėjau progą – o ją turėjau ant kiekvieno kalnelio. Plaukai prisivėlė pilni šapų, skiedrų, o galbūt ir įvairiausių gyvių. Užvertęs galvą pastebėjau voratinkliais aptrauktą angą. Įsikibau kraštų ir prisitraukiau. Veidą aplipo balti siūlai, tačiau man pavyko įsiropšti. Prasikrapščiau akis. Čia buvo nedidelė aikštelė. Palubėje kabojo metalinis varpas, šalia mėtėsi susuktos virvės. Bet svarbiausia – čia buvo langai į visas keturias puses. Ilgai netrukęs, susiradau pastatą metaliniu kaminu – šis itin blizgėjo besileidžiančios saulės spinduliuose. Jau norėjau leistis žemyn, tačiau mano galvoje sukirbėjo keista mintis.

Iš tiesų ši mintis į galvą atėjo jau tada, kai įvažiavome į Labanorą. Tačiau aš iki šiol neturėjau nei laiko, nei noro apie tai galvoti, tikrinti hipotezes ar dar ką nors, todėl visą dėmesį sutelkiau į bėgimą ir bažnyčios paieškas. Tačiau dabar Labanoras buvo kaip ant delno, todėl būtų buvę kvaila nepasinaudoti proga.

Tai, ką mačiau aplinkui, turėjo visus kaimo bruožus. Pavieniai namai, kiemai, takeliai, šuliniai kiekviename kieme, visur laigantys naminiai gyvuliai, pūpsantys gatvėse karviašūdžiai, netgi tyvuliuojantis ežeras – viskas turėjo byloti, jog Labanoras yra didžiulis kaimas. Tačiau tai buvo šiek tiek keista. Tokiam kiekiui žmonių sąveikaujant neišvengiamai atsiranda bendruomenės, o su bendruomenėmis atsiranda ir bendruomeniniai pastatai. Na, sakykim, bendras šulinys vandeningiausioje slėnio vietoje. Arba didesnė pirtis, vietoj dešimties pirtelių prie kiekvieno namo. Arba koks bendrabutis bernams, tokiems kaip Rapolas, apgyvendinti – kad nereiktų guldyti kamaroj, nuo kur tik pora žingsnių iki brangios ūkininko dukrelės miegamojo. Arba, galų gale, skerdykla. Nes visai tai yra patogiau, o žmonės savo prigimtimi yra praktiški padarai. 
Čia gi atrodė, kad pastatai statomi su vienu tikslu – jokiu būdu nepriminti miesto. Jokiam kaimiečiui nesukelti asociacijų su nekenčiama vietove ir jos atributais. Pastebėjęs buvau tik keletą aludžių bei arklidžių - bet aludės ir taip įprastos visuose kaimuose, o arklidės maskuoja savo bendrameninę paskirtį arkliais - kaimiečiui čia gi šventas gyvis, negalima apie juos galvoti kažko blogo. O visa kita griežtai paprasta - kad kiekvienas galėtų gyventi savo uždarame pasaulėlyje ir užsiimti savo kasdiene rutina, o užsimanęs pasibastyti gatvėmis nepagalvotų, jog kažkas čia keista, nauja, neįprasta.
Tačiau kaip tik tai ir buvo svarbiausias požymis. Tikslingumas. Didėjant gyventojų skaičiui, aplinkos pasikeitimai, matyt, neišvengiami. O jei kažkas bando tai paslėpti, ir griebiasi tokių veiksmų, kaip gatvių planavimas, tai juo labiau nelieka abejonių...

Apačioje plytintis Labanoras jau seniai nebuvo kaimas. Tai buvo tikrų tikriausias naujas miestas.