Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Medžių šešėliai vis ilgėjo ir ilgėjo, Saulė ritosi vakarop, o šalia manęs žingsniuojantis Rapolas tarškėjo neužsičiaupdamas. Žingsniuodamas šalia jo, sužinojau, kokios dainos šiuo metu populiariausios kaimuose vestuvių, gegužinių ir kitokių išgertuvių bei pasilinksminimų progomis. Taip pat supratau, kad toks butelis, kokį mes trise išgėrėme šiandien, Rapolui paprastai būna tik „geros dienos pradžiai“. Zenius liko prižiūrėti paskutinės „naminukės“ partijos ir išpilstyti jos į bidonus, o mes su Rapolu traukėme link Šnieriškių, kur, anot raudonskruosčio, turėjo įvykti bene didžiausia metų šventė tame kaime.
Eiti reikėjo nedaug – gal porą kilometrų, tad aš specialiai lėtinau žingsnį, stengdamasis sutaupyti laiko, kad Martynas su Steponu, klausydamiesi mūsų pokalbio, spėtų iškapstyti ką nors, kas galėtų išgelbėti mano, apsišaukėlio muzikanto, kailį, ir apsaugoti nuo viešo utėlaičių iškūlimo iš galvos spragilais ceremonijos.
– Aidai, alio, ar girdi? – ausyje suskambo Martyno sopranas.
– Girdžiu girdžiu, nustok žviegti kaip skerdžiamas paršas! – atsakiau jam. Žinoma, ne balsu, o savo vidinio ryšio kanalu, kad šalimais žingsniuojantis Rapolas neįtartų. Nors ir apsvaigęs nuo „naminės“, jis vis vien atrodė taip, lyg jam vieni niekai būtų plikomis rankomis patiesti tris tokius miestiečius kaip aš. Tai bent būtų lobis antihomoseksualizmo judėjimui, jei jiems pavyktų keletą panašių individų prisivilioti...
– O tu greitai mokaisi, jau ir posakius kai kuriuos perėmei, ir alkoholiu mėgaujiesi, – pabandė įgelti Martynas. Neįgėlė. Nemoka žmogus kandžiai šnekėti, nors tu ką.
– Gerai, einam prie reikalo. Ką aš šiandien darysiu, kai šimtas įkaušusių Rapolų apkabinę savo moteriškes viltingai žiūrės į mane, tupintį ant scenos?
– Į tavo armoniką ką tik atsiuntėme muzikos tiek, kad penkiems koncertams užteks. Tiesa, užtruko, kol kompas iškirpo armonikos partijas iš tų dainų, tačiau dabar tavo instrumentas aprūpintas veik viskuo ką kaimas klausė nuo pat dvidešimto amžiaus. Spaudi mygtuką – armonika groja. Nepatinka daina – keiti. Tau reikia tik armoniką tampyti ir klaviatūrą maigyti, kad gražiai atrodytų. Ir nepamiršk klaviatūros atjungti – dar išsprogdinsi ką nors.
– Klausyk, bet juk jūsų archyvas negalėjo atkapstyti čia vietinių šio laikmečio madų?
– Negalėjo, tačiau tu juk žinai kad kaimas atsisakė globalios masinės informacijos priemonių, o joms nesant, mados nelabai tesikeičia, nes nėra kam jas dideliu mastu diktuoti, – ėmė mane mokyti Martynas. Galima pagalvoti, kad mane už gražias akis į darbą priėmė ir aš tokių dalykų neišmanau... – Taigi, mes linkę manyti, kad keleto šimtmečių senumo dainos visai tinka.
– Tebūnie. Tai viskas labai paprasta – trinuosi po gegužinę ir stengiuosi likti nepastebėtas, o jei pakliūnu ant scenos, sugroju porą armonikos partijų, ir viskas?
– Ne... – numykė šefas nieko gera man nežadančiu piktdžiugišku balsu, – še tau tekstai. Tu dainuosi!
Ausį suskaudo nuo ryšio kanalu užplūdusio informacijos srauto. Tekstai ėmė bėgti linzėmis, kol galiausiai susidėliojo į regai netrukdančias nuorodėles, laukiančias, kol vėl taps man reikalingos. Atsidariau pirmą pasitaikiusią ir permečiau akimis.
– Jau nekalbant apie tai, kad mano balsas netinkamas dainuoti, ir beje aš nesu to bandęs viešai... Kas čia per idiotiškas tekstas? „Ėjo senis lauko arti pasiėmęs pypkę karčią... “
– Neturime informacijos, kad tokiuose masiniuose pasilinksminimuose lemiamą vaidmenį vaidintų balsas, – vėl įkyriai zyzė Martynas, – o tekstas yra toks koks yra. Iš dainos žodžių neišmesi, kaip sakoma..
Nepatiko man ta užmačia, tačiau jis buvo teisus. Sukritikuoti galima viską, kas tik yra sukurta. Ypač skaidant kūrinį į detales ir klausiant „na ir kas čia gero? “. Kodėl tas senis rūko pypkę, jei ji karti, kur tas laukas, ir galiausiai – kam rūpi, kad jis ten ėjo? Matyt kad niekam perdaug nerūpi senio reikalai, kaip ir niekam nerūpi tai, kad dabar skamba akordas C, o štai dabar skamba akordas G. Rūpi, matyt, pati daina, kaip visuma, ir jos skaidymas į sudėtines dalis ir bereikalingas analizavimas tiesiog menkina jos vertę. Ką gi, tikėkimės, kad šios socialinės tiesos pasiteisins ir šįvakar...
Prieš akis visu savo gražumu atsivėrė Šnieriškės. Tikėjausi išvysti eilėmis sustatytų medinių namukų virtinę abipus žvyrkelio – „tipinį lietuvišką kaimą“, anot Stepono, tačiau supratau klydęs. Trobos buvo didžiulės, išsibarsčiusios plačiai ir be jokios suvokiamos sistemos. Nuo kalvos jos atrodė lyg milžiniški grybai, tarsi žolėje pasislėpę tarp žemaūgių medžių. Pievose laigė arkliai bei maurojo karvės – tik filmuose matyti gyviai. Galima buvo įžiūrėti kiemuose vaikštinėjančius žmones. Rodės, niekam čia nerūpi, kas yra miške, už miško, ir apskritai kažkur kitur. Visas kaimas tiesiog pulsavo ramybe.
– O, štai ir ji, Pakriaušio daržinė! – Džiaugsmingai riktelėjo Rapolas, ir parodė pirštu kone didžiausią pastatą kaime. – Štai prie jos visos linksmybės ir vyks.
Aš tik numykiau ir nupėdinau paskui raudonskruostį. Šis, berods, visus kaimo takelius žinojo kaip savo penkis pirštus. Ėjome per pievas, daržus, patvoriais. Rapolas karts nuo karto stabtelėdavo šalia kokios nors tvoros, ir įsiklausydavo. Galiausiai išsišiepė, parodydamas savo arkliškus dantis, ir tarė man:
– Vat tai tau, neapsieis gegužinė be muštynių. Gali būti kad ir mums reikės sudalyvauti – Pašekščių Antano bernai peštynes sukelti žada. Tu pats ne nuo Pašekščių kartais?
– Ne, – atsakiau, – aš gi keliaujantis...
– Gerai. Tik atsargus būk. Velnių priėdę tie pašekštiniai, dviese ant vieno puola, gulinčius muša. Neapsižiūrėsi tai ir ant galvos užlips. Čia reikės šnieriškiniams padėti...
Na ir įklimpau. Jei man pavyks išsaugoti sveiką makaulę ant scenos, dantis gali išbarškinti atsitiktinis klumpių spyris. O Rapolas, pasirodo, geras ausis turi – analizuoja bobučių burbuliavimą ne blogiau už profesionalų žurnalistą. Ką gi, mieste pamosuoti kumščiais niekada neatsisakydavau.
Palei daržinę pastebėjau transporto priemonę mediniais ratais, kurioje sėdėjo keturi raudonmarškiniai vyrukai. Rapolas mostelėjo link jų:
– Viršaičio vyrai. Atsiųsti čia tvarkos žiūrėti. Niekas čia jų nemėgsta. Pasistenk nepakliūti jiems – pikti tai žmonės.
Aš jau žiojausi klausti, ar būna viršaičio vyrų, persirengusių ir įsimaišiusių į minią, tačiau Rapolas nebeklausė – nužingsniavo patvoriu link daržinės, kur pustuzinis jaunuolių, apsėdę ratu medinę statinę, dalijosi iš jos srūvantį rusvą gėralą. Nutipenau jam iš paskos, dairydamasis į šventei paruoštą pievą. Paruošta ji buvo paprastai – atvilktas ir paguldytas geras tvoros gabalas. Nesusivaldžiau ir paklausiau Rapolo, kam gi reikalinga ta tvora pievos viduryje. Šis išvertė akis ir nusikvatojo:
– Tu ką, pirmąsyk gegužinėje? Taigi kai kultynės prasidės, kad būtų iš kur štankietų išsilaužt!
Kartu su juo nusikvatojo ir visa kompanija. Supanikavau, kad būsiu išsidavęs, tačiau niekas mano neišmanymo neaptarinėjo – skambiai sudaužė bokalais, ir susivertė į plačias gerkles. Po to įsipylė dar po bokalą, taip pat įpylė ir man. Na, ir prasidėjo malimas liežuviais, kas kur kokiose muštynėse dalyvavęs, kaip išsigelbėti pavykę, ir kokias mergas ant šieno vedęsi. O aš klausiau viso to, ir dėjausi į galvą, nes visi ženklai rodė, jog ši informacija gali praversti dar šįvakar.
Taip mums besėdint, pradėjo temti. Aplink pievą išsirikiavo įvairios arklių traukiamos vežėčios, vienos mediniais, kitos metaliniais ratais. Kone kiekvienas atvažiavęs ekipažas išrideno iš vežėčių po statinę rudojo gėralo – alaus. Į laukymę iš visų pusių rinkosi žmonės, o nuo pakylos, įtaisytos prie daržinės, ėmė skambėti muzika. Muzika, tiesą sakant, tuos garsus buvo sunku pavadinti – tai buvo metalinių puodų tarškėjimas, paįvairintas poros medinių dūdų gaudesiu. Dūdos atrodė įspūdingai – joms išlaikyti reikėjo keturių žmonių. Tačiau tuo įspūdingumas ir baigėsi. Garsų kratinys, atrodo, nepatiko ne tik man, bet ir visiems susirinkusiems.
– Klausyk, muzikonte, parodyk šitiems atgrubnagiams, kaip reikia groti! – kumštelėjo man į pašonę Rapolas. Neturėjau nė vieno argumento prieš, tad atsistojau ir nužingsniavau link scenos. Vietiniai muzikantai nustojo pūtę dūdas bei barškinę puodus, ir ištiesė rankas, padėdami užlipti.
– Matau neblogas muzikorius būsi, na tai gal sugrojam. – draugiškai tarė tas, kuris barškino puodais. Aš linktelėjau, skubiai reguliuodamas savo aparatūrą. Nusprendžiau savo balso subtilybių vis dėlto nedemonstruoti, ir paleidau armonikos įrašą. Nuskambo pirmieji dainos „Augo kieme klevelis“ akordai. Kaimiečiai pritariamai suūžė. Šokiai prasidėjo.
Laukymės pakraščiuose įsižiebė laužai, vyrukai vaikėsi moteriškes ir tempė jas prie pakylos šokti, o aš stovėjau ir tampiau armoniką, kiek tik įmanoma labiau vaizduodamas grojimo procesą. Dainos vis keitėsi, kieme augantį klevelį pakeitė girios ąžuolėlis, vėliau liūdintis berželis ir kitokios lėtos melodijos. Laukymės viduryje pastebėjau Rapolą, besisukiojantį su kažkokia apkūnia mergiūkšte šiaudų spalvos plaukais. Pastebėjau ir dvejas vežėčias, kurių anksčiau laukymėje nebuvo. Iš jų lipo susiraukę vyriokai su lazdomis rankose. Rapolas jau buvo sakęs, kad tokios lazdos vadinamos „kriukiais“ ir kad už poros kilometrų esančiame Pašekščių kaime tokią turėti yra mados reikalas. Ėmiau svarstyti, ar tokia lazda būtų galima gerai užvožti „štankietu“ ginkluotam šnieriškiečiui, o tuo tarpu mano armonikos melodija baigėsi. Muzikantai sužiuro į mane, iš inercijos vis dar tampantį armoniką. Mandagiai nusišypsojau ir paleidau groti kitą melodiją. Visi vėl ėmė akomponuoti – panašu, kad vis dėlto nieko nesuprato. Staiga man pasidarė gėda. Juk visais laikais buvau prieš muzikantus, kurie naudojasi fonogramomis. Pasižadėjau sau, jog pirmai progai pasitaikius, išmoksiu groti ne prasčiau, negu kad mano armonika dabar groja pati.
Vyrukai su kriukiais susirinko į nemenką būrelį laukymės pakraštyje. Staiga išvydau Rapolą, kuris, pasivedęs savo šokių partnerę atokiau, dabar ją įnirtingai glamžė ir nieko aplink nematė. Vienas vyrukas lazda parodė į jį, ir visas būrys ėmė artėti link porelės, akivaizdžiai ketindami juos apsupti. Panašu, jog prasidės didžiulės muštynės, o mano raudonskruostis sugėrovas gaus daugiau, nei nusipelnė. Man jo pagailo. Tačiau ką aš galėjau padaryti?...
– Dėmesio, visi klausykite! – Užbaubiau, kaip tik įmanydamas. – Populiariausia visų laikų daina, kurią skiriu savo sugėrovui Rapolui!!! Rapolai, eikš čia ir pasirodyk visiems!
Raudonskruosčiui dukart sakyti nereikėjo – jis kaipmat paleido mergiūkštę iš glėbio, ir atskuodė prie pakylos. Tuo tarpu aš įjungiau reikiamą melodiją, ir iš visos gerklės užtraukiau:

– Ėjo senis lauko arti
Pasiėmęs pypkę karčią.

Oi lylia, oi lylia, oi lylia
Dainuok linksmai!

Visa laukymė tarsi pašėlo. Pasirodo, mano balsas nėra toks jau niekam tikęs. Žmonės trypė, šokinėjo, bėgiojo ratais, o įnirtingiausiai, žinoma, savo pritarimą reiškė Rapolas – užlipęs ant scenos padarė porą kūlvirsčių, pavaikščiojo rankomis, o galiausiai plačiai atlapojo savo marškinius, ir nušoko į minią, kur toliau tęsė savo įspūdingą šokį. Dainavau dainą toliau, posmas po posmo, specialiai užtęsdamas tuos posmus, ir trankiai išrėkdamas priedainį – pritaikydamas kažkada išmoktus socialinės psichologijos šablonus, bei su pasitenkinimu stebėdamas vis augančią masinę euforiją.
Nepastebėjau, nuo ko prasidėjo muštynės. Berods kažkas šokio įkarštyje stumtelėjo kažką, tas kažkas pasakė kažką dar kažkam, ir galiausiai visi ėmė grūstis prie žolėje paguldytos tvoros. Užvirė kova dėl „štankietų“. Čia labiau sekėsi pašekštiečiams, kurie kriukiais lengvai skynėsi kelią link tvoros. Tačiau ir vietiniai per daug neatsiliko, taigi netrukus beveik visi turėjo po storą papuvusią kartį. Muštynės dėl „štankietų“ baigėsi, prasidėjo muštynės „štankietais“. Moteriškės išsislapstė pakampėmis, šokių aikštelėje liko tik vieni kitiems šonus bevanojantys vyriokai. Pačiame viduryje dviem papuvusiais basliais mosikavosi Rapolas, švysčiodamas savo atlapota krūtine. Basliai daužėsi į šonkaulius ir nugaras, kumščiai vanojo veidus, o aš, karts nuo karto išsilenkdamas praskrendančio bokalo, toliau traukiau savo dainą.
2008-12-07 23:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-29 22:54
sesė mėta
Nea, nepamiršau. Šitas greitai nepasimiršta :). Gal dar vieną dalį spėsiu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-11 17:40
pilkė
P.s. Tik kodėl fantastikos skyrely, nesupratau... :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-08-11 17:40
pilkė
Vau, na tikrai fantastika!!! Su pasimėgavimu perskaičiau, įtaigus pasakojimas :)) ir linksmas, mėgstu linksmus.
Antspauduoju žiedeliu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-27 23:58
Jugo_Džiova
Cool :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-09 17:48
Aurimaz
Jop, šitas veža...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-08 16:27
klimbingupthewalls
lengva, linksma skaityti. laukiu ir aš tęsinio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2008-12-08 08:47
Varinė Lapė
Laukiu kitų dalių, kuo ten tam ruristui pasibaigs :) :D  Linksma :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą