Osvaldas mano vyras

Dabar man šešiolika. Prieš dešimtmetį aš dar lankiau darželį. Ten buvo toks berniukas vardu Osvaldas. Aš labai jo bijojau. Kalbėjo jis su visais labai garsiai, ko nešaukė, atsikalbinėjo, savo bendraamžiams nuolat be priežasties grasino, dažnai kuriam net įspirdavo. Auklėtoja su juo nepajėgė susitvarkyti, tėvai priešinosi jo buvimui grupėje, bet nieko negalėjo padaryti.
Manęs jis nelietė, bet keistai į mane žiūrėdavo. Tai mane varė iš proto ir aš tik laukdavau, kad greičiau baigtųsi tas košmaras ir grįžčiau namo.
Kartą auklėtoja skaitė pasaką apie du princus, kurie mylėjo vienas kitą ir norėjo gyventi kartu amžinai. Visą laiką jutau nekenčiamą žvilgsnį ir niekaip nesupratau, kaip tie princai galėjo būti tokie kvaili ir mėgautis kurio nors vieno prievarta arba agresija.
Paskui auklėtoja dar paklausė visų, su kuo mes norėtume gyventi. Osvaldas pirmas parodė į mane. Mane pasirinko dar du berniukai ir penkios mergaitės. Galiausiai pasisakyti turėjau aš. Visi tylėjo ir laukė. Aš baisiai bijojau, bet vis tik išlemenau:
- Milita.
Osvaldas staiga pašoko ir smogė man. Mergaitės sukliko, o auklėtoja puolė tramdyti mano skriaudiką.
Dabar man šešiolika ir šią istoriją prisimenu su šypsena. Net keista, kodėl aš jo bijojau, šiandien jis sulauktų žiauraus atkirčio.