didysis sprogimas tylos

atsiradome čia septintąją nano sekundę po visko -
dar jaučiau jos buvimą sparčiai virstant į aidus
būtuosius laikus materijai tamsoje atgaunant tirštumą
jos užuominos beišsivadėjančios virto į dulkes ir nyko
o mes sau prisiekę išlaukt kito karto
pasklidome ir leidome tamsai sulesti mus -
ir patys virtom tamsa savimi bedugnę pasunkinę
--
amžinybės lėtumas gilyn nugramzdinantis iškreipdavo protą
prisimenu - atiduotumei visą auksą mainais už vienintelę plunksną
jei tik padėtų tai nusiirti nuo mažosios mirties
atsispirti aklinam miegui ir sapnui be pabaigos -
išlikti budriam ir narsiai išlaukti visą laiką ir naktį ir tai, kas virš laiko
---
kasdienybės smala vis aštrėjo ir žinojom tai,
kad kuo smarkesnė tamsa, tuo artesnis šviesos grūdo gimimas
neištvėrus savęs juoduma tuoj pratrūks ir menkiausia dulkė šviesos
praardys mūsų ilgą laukimą, mūsų nebūties neviltį
spėlioti nereikės ar pavyks jai -
galėsi stebėti kaip atsiplešia nuo tamsos lengvas dvelksmas
ir išsiauginęs po vieną sparnus prapjauna jais smalą, pasileidžia
per sielas mums ir mes atgaunam save
atspindėdami šviesą stiprėjame ir tikėk -
kada nors mes irgi tapsim šviesa
gal aštuntąją nano sekundę
-
visa.