Rašyk
Eilės (72428)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10378)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 45 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Sportbatis Sportbatis

Pupų Dėdė (8)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Ankstesnės dalys:

Pirma
Antra
Trecia
Ketvirta
Penkta
Sesta ir septinta

***

Miestas, apsimetantis kaimu. Tokio fenomeno aš dar nebuvau regėjęs. Galva svaigo nuo netikėto atradimo, o galbūt nuo gaivaus oro – bažnyčios bokšto nesiekė krosnių dūmai. Ėmiau svarstyti, kaip tai įtakoja mano dabartinę situaciją, ir apskritai mano užduotį, tačiau mintis nutraukė staiga pasigirdęs sudžiūvusios medienos traškesys po kojomis. Varpinėje atvirais langais, matyt, protarpiais pasitaikydavo drėgmės, sniego, ir kitokių vidutinės klimato juostos apraiškų, kurios negalėjo neatsiliepti statybinės medžiagos tvirtumui. Buvau bečiumpąs už lango rėmų, kai viena sijų, laikančių visas varpinės grindis, lūžo, ir pagrindas man po kojomis ėmė staigiai svirti į priešingą pusę.
Nebebuvo laiko bandyti šokti ant antros sijos ir laikyti lygsvarą. Pavyko tik sugriebti varpo virvę, kai grindys atsistojo statmenai, vienu kartu ir išslysdamos iš po kojų, ir užtvodamos man per veidą. Virvė, aišku, buvo suvyniota, tad kritau žemyn gerus porą metrų, kol ji įsitempė. O kai ji įsitempė, triokštelėjo ir sunkų varpą laikanti sija palubėje.
Situacija buvo nepavydėtina. Kabėjau ant virvės, po byrančiomis varpinės grindimis, ir varpo sija galėjo sutrupėti bet kuriuo momentu. Be to, maskatuojantis varpas skleidė tokį triukšmą, kad ausų būgneliai grąsino susprogsią. Nors nebuvau apmokytas lipti virve, supratau, jog turiu nusileisti kuo greičiau. Taigi, pradėjau sliuogti, kas pusmetrį suspausdamas nuo trinties svylančias rankas, ir po truputį artėdamas prie apačios. Liko tik šeši metrai... penki... keturi... trys... du...
Likus porai metrų iki apačios, paleidau virvę. Pėdos skaudžiai atsitrenkė į lentas, tačiau mano veiksmai buvo absoliučiai teisingi – tai paliudijo galingas triokštelėjimas, ir jį lydintis žvangėjimas viršuje. Šokau pro bokšto duris. Man už nugaros į grindis dusliai trenkėsi nukritęs varpas. Į visas puses pabiro lūžusios lentos, tačiau aš jau buvau lauke, ir nešiau kudašių, kiek įkabindamas.
Toli nebėgau – iki pirmų krūmų. Viena, mano užduotis dar neįvykdyta. Antra – veikiausiai varpai skamba ne kasdien, tad natūralu, kad tuojau turėtų susirinkti žioplių minia, o bėgantis voratinkliais aplipęs vyriokas tikrai pasirodys įtartinas. Galų gale, nebenorėjau iš akių pamesti viršaičio gryčios, o gal vietinės valdžios susirinkimo vietos – po to, kai taip sunkiai tą pastatą radau. Tad pritūpiau už krūmo, ir rankiodamasis voragyvius sau iš ševeliūros stebėjau aplinką.
Supuvusios varpinės katastrofa dar nesibaigė – veikiausiai varpo smūgis kažką išjudino. Pirmiausia, sprendžiant iš garso, nukrito likusi varpinės grindų dalis, tada į šalį ėmė slinkti stogas, o galų gale visas bokštas lūžo pusiau, ir konstrukcijos pabiro ant pačios bažnytėlės stogo. Tuo metu atsilapojo viršaičio gryčios durys, ir tuzinas raudonmarškinių vyriokų pasileido link bažnyčios. Paskui juos pėdino pusamžis dėdulė, kurio išvaizda mane kiek nustebino – jis vienintelis buvo nusiskutęs, susišukavęs, tvarkingais baltais drabužiais, ir avėjo netgi kažkuo panašiu į batus. Nusprendžiau, jog tai ir būsiąs viršaitis. Taip pat supratau, jog čia veikiausiai būsianti mano vienintelė proga įsmukti į be priežiūros paliktą pastatą.
Mieste niekada šitaip nesielgčiau, bet po nuotykių varpinėje, krauju plūdo adrenalinas, ir mintis atrodė labai logiška – akimirkai net nustojau galvoti apie savo nedidelį teroro aktą bažnyčioje. Kai raudonmarškiniai pasiekė bokšto griuvėsius ir ėmė gyvai gestikuliuoti ir aptarinėti, aš jau buvau apibėgęs kelis krūmus, ir įsmukau pro praviras pastato metaliniu kaminu duris.
Pastato išplanavimas nenustebino – jokių klaidžių koridorių, tik viena didžiulė salė, stalas ir du tuzinai medinių kėdžių aplink jį. Artimiausiame kampe durelės su išpjauta širdele (jau žinojau, ką tokios durys čia reiškia). Iš ten sklido ne itin malonūs kvapai – architekto išradingumas veikiausiai buvo atlygintas pasivažinėjimu akėčiomis.  Šalia esančiame kampe, į specialią lentą dailiai suremtas, stovėjo lazdelių – kriukių – pulkelis. Mada ir Labanore mada, taip sakant. Trečiame kampe riogsojo vandens kubilas. Tačiau svarbiausias, matyt, buvo ketvirtasis – ten buvo didžiulė spinta. Patraukiau prie jos.
Spinta, aišku, buvo užrakinta. Tačiau iš primityvios spynos kyšojo didžiulis raktas. Šis, beje, buvo pagamintas taip, kad net negalėjo būti ištrauktas. Nesupratau, kam tokiu atveju iš viso rakinti spintą, tačiau jei apskritai, tai didele logika nepasižymėjo daugelis mano iki šiol pamatytų kaimiško gyvenimo aspektų. Tad nusprendęs nesukti galvos, pasukau raktą ir atidariau duris.
Spintoje, tarp visokio šlamšto, gulėjo ne kas kitas, o mano armonika. Išsišiepiau iki ausų – kaimas jūs, ar miestas – nesvarbu, aš jus pergudravau. Ta proga timptelėjau savo ką tik atrastą muzikinį instrumentą, ir sugrojau keletą atsitiktinių akordų. Tuo metu durelės su širdele prasivėrė, ir pro jas išlindo dar vienas raudonmarškinis bernužėlis. Viena ranka jis laikė žvakidę su degančia žvake, kita – nespėtas gerai užsitempti kelnes. Pamatęs mane, berniokas tik išpūtė akis.

- Labas, aš čia tik pro šalį ėjau. Linkėjimai viršaičiui. – Burbtelėjau, tikėdamasis laimėti laiko, ir nedarydamas staigių judesių išsmukau pro lauko duris. Vyrukai vis dar kapstėsi po bokšto nuolaužas,  viršaičiui rodant įvairius gestus. Spėjau nueiti kelis žingsnius, ir jau tikėjausi, kad pavyks įsmukti į krūmus, kai bernelis viduje, matyt, susivokė, kad čia kažkas negero vyksta. Durys už mano nugaros atsidarė, ir visą gatvę užliejo riksmas:

- Po šimts pypkų! Pranyyyyyyyyyyyyyyyyyyy a kas čia toooooooooooooookis?!

Nežinau, kuris jų buvo vardu Pranys, bet į mano pusę atsisuko trylika kvailai akis išsproginusių fizionomijų. Ilgai nemastydamas, puoliau bėgti. Skuodžiau gatve, suprasdamas, jog lįsti į krūmus nebėra prasmės. Vietiniai vis vien juos pažįsta kaip penkis pirštus, ir mane ten nesunkiai suras. Tad nusprendžiau negudrauti, ir pabandyti išnaudoti savo greitį – kažkada buvau neblogas bėgikas. Be to, pakalnėje matėsi link bažnyčios traukianti žioplių minia. Dabar jau nebeturėjau įliuzijų nesukelti įtarimo, bet tikėjausi, jog galėsiu įsimaišyti tarp žmonių ir laimėti laiko. Tačiau armonika buvo sunki, ir labai trukdė bėgti. Mane besivijusiems vyrukams nė kiek ne mažiau trukdė jų apavas – klumpės bei vyžos. Tačiau viršaitis, kuris turėjo pseudobatus, įnirtingais šuoliais vijosi mane ir buvo jau beveik čia pat. Taip mes ir skuodėme – aš, dulkėtais plėvėsuojnčiais raudonais marškiniais, nešinas armonika, už manęs baltomis drobulėmis plėvėsuojantis viršaitis, besistengiantis nučiupti man už skverno, ir dar kiek atsilikę - dvylika besikeikiančių bei vienas už kito kliūvančių vyrukų. Minia apačioje išpūtė akis, pražiojo burnas, ir laukė, kuo gi čia viskas pasibaigs - ne kasdien tokį reginį pamatysi, matyt kai kas tikėjosi ir anūkams turėt ką papasakot.
Viršaitis buvo greitesnis, ir vienu momentu jam pavyko nučiupti man už marškinių. Suklupau ir nusiritau į šalikelę, tačiau tuoj pat vėl pašokau ant kojų, pasiryžęs bėgti toliau. Tačiau priešininkas laiko veltui neleido – užstojo man kelią ir abiem rankomis čiupo už armonikos.

- Durneli, kur tu po velnių bėgi?! Žinau aš tokius kaip tu!!! – išrėkė vyriokas, tuo mane dar labiau išgąsdindamas. Trūktelėjau armoniką į save, tačiau viršaitis jos nepaleido – tempė į save iš visų jėgų. Matydamas, kad laiko gaišimas yra ne mano naudai, pamėginau armoniką laikyti viena ranka, o kita užvažiuoti priešininkui per veidą. Tačiau nepavyko – mano kumštis tik vos vos palietė viršaičio nosį. Nusprendžiau, jog reikia bandyti dar kartą – o gal ir dar kelis, kol pavyks. Antras smūgis buvo sėkmingesnis – kumštis nusileido ant vyruko žandikaulio. Tačiau tai įtakos nepadarė – armonika labai ribojo užsimojimo galimybes, tad mano smūgiams trūko jėgos. Tai supratęs, nusijuosiau armoniką nuo peties, ir dėjau delnu viršaičiui per skruostą. Skardžiai nuaidėjo aplinkiniai kalnai ir kloniai.
Kalnai ir kloniai, aišku, nuaidėjo ne nuo mano smūgio – šis buvo toks pat nevykęs, kaip ir kiti. Tačiau kol mes stumdėmės, armonikos kompiuteris atpažino šeimininką, ir nusprendęs mane apsaugoti nuo pavojaus, tvykstelėjo „kinetinį smūgį“ sutankinto oro lauku į priešingą pusę.
Ar jums teko kada nors patirti „kinetinį smūgį“ sutankinto oro lauku? Pirmiausia, oras staiga užpildo jūsų kūno įlinkimus ir platesnes ertmes. O tuomet sukietėja, ir tampa plokštuma. Ir vėl išsisklaido, lyg niekur nieko. Ir visa tai įvyksta per šimtąją sekundės dalį. Tai nėra mirtina, nes tankėjantis oras nespėja nukeliati į kvėpavimo takus per tokį trumpą laiką, tačiau garantuotai nokautuoja. Ir dar – nerekomenduojama tokiu atveju būti išsižiojus. Kadangi mano priešininkas įnirtingai visa gerkle rėkė, jam itin nepasisekė – tankėjančio oro buvo pilna burna.
Į visas puses pasipylė dantys.  Viršaitis be sąmonės nusirito į griovį – veikiausiai sulaužytu žandikauliu, o gal ir šonkauliais. Minia suūžė – kur gi ne, aš ir pats išsižiočiau jei man pademonstruotų tokį antausį. Norėjau bėgti toliau, tačiau raudonmarškiniai mane jau buvo paviję – jie sustojo lanku, ir ėmė artintis, patys nežinodami, kokio dar siurprizo laukti. Išsigandęs, kad armonika gali išguldyti visą Labanorą, pasilenkiau, ir padėjau instrumentą sau po kojomis.

- Lengvai nepaimsite, mieli artojėliai. – Ištariau ir sugniaužiau kumščius. Buvau pasiryžęs dar pamokyti vieną kitą, vis dėlto kas kiša nagus prie svetimų daiktų – ar tai būtų užpakalis, ar armonika, - nusipelno būti pamokytas bent jau antausiu.

Paskutinis mano tądien girdėtas garsas buvo spragilo švilpimas palei ausį.
2015-10-21 18:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-31 13:47
Sportbatis
Dažnai, bet taip reikia :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-07-30 22:46
sesė mėta
O, sugalvojau kas erzina - pagrindinis veikėjas jau trečią (?) kartą nokautuojamas. Ne per dažnai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-25 14:18
ieva3003
Dėmesio vertas kūrinys, buvo smagu skaityti.
Anksčiau vis atbaidydavo pavadinimas, bet džiaugiuosi, kad peržengiau.
Įdomus formatas - viena dalis per metus :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-24 04:44
Sportbatis
Biržai, nors ir netoli mano kaimo, bet čia kol kas nefigūruoja :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-23 19:24
Aurimaz
Lengvai skaitomas, tik kada nors reikės viską nuo pradžių imti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-23 19:23
Aurimaz
Miestas, apsimetantis kaimu... ėgi čia apie Biržus,taip?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą