nei įprasta

kaštonas laižo debesis.
hidrometeorologas apsirinka užrašydamas duomenis –
skruostikauliais bėga perkrypusi ašaros metafora,

įkrenta į akiduobių purvą.

gerklėje užsikemša minčių filtras –
gurguliuojantis vanduo varva, konvulsiškai sugerdamas drėgmę,
ekscentriškoje ir vulgarioje pasąmonėje.

kaštonas laižo debesis demonstratyviai, diferencijuotai,
nugalėdamas žemės traukos dėsnį.

asketiškas ruduo susižavi Astartos estampu kabančiu prie prozaiko supamosios kėdės,
krenta iš rankų balti popieriaus lapai į ultramarinu sudrumstą kavos tirščių skystį.
farizėjus ranka veidmainiškai perbraukia per dar neišdžiuvusį ir nebaigtą tapyti peizažą.

pritrūksta laiko ir drąsos apsivalyti, surinkti nukritusius kaštonų lapus,
išmesti į šiukšliadėžę kas nereikalinga...
-
nei įprasta, rytai tampa
šaltesni.