Nebark, paukšteli

Vėjas gūsiais į veidą, į veidą,
Bet ir saulė taip pat.
Užsimiršta ruduo.
Nusiėmęs kepurę,
Kišu galvą aukščiau į padangę
Prie suplėšytų skiautėm debesėlių baltų.
Prie mažiausiojo taikaus
Ir laimingai galvoju:
O gal tai ne debesis,
Gal snaigė pirmoji
Į žiemą nukristi,
Seniui Šalčiui į kūną,
Į baltumą peizažo,
Į šviesą akių...
 
Nebarki, paukšteli,
Kad taip džiugiai kalbu,
Žinau, kad peizažui baltam nepritarsi.
Aš dar sėją į delnus nešu;
Sėsiu duonos juodos trupiniais,
Tu – baltu pyragu nusipjausi.