Kviečia prisėst ant lieptelio,
Čia tie lapai auksiniai kalti...
Viskas taip kinta lengvai,
Kaip nosinaitė pabėgus
Nuo rankų panelės,
Vos per sprindį atidengia moterį.
Kaip varnai nuskinti nuo krašto bedugnės
Ne anglimi padengti, Bet svajonėm.
Tu klausi:
Ar lietūs basi?
Ar mėnuo šypsos, kai miršti?
Ar laikas sustoja trumpam, kai nusimeti klyskeliuos?
Viskas taip virpa,
It geismas kampučiuos akių,
Kai kažkas prie savęs prisiriša tavąjį rytą...
Aš tyliu, o tu, tiesiog, supranti.
Jog trinant seną užsirašo žodžiai nauji.
Yra tikrai gražių vietų, bet yra kur skaitydamas jauti, kad užsitempė ir jau sunku darosi.
"Viskas taip kinta lengvai,
Kaip nosinaitė pabėgus
Nuo rankų panelės,
Vos per sprindį atidengia moterį."
Man tikriausiai šita vieta sunkiausiai skaitėsi, o
"Aš tyliu, o tu, tiesiog, supranti.
Jog trinant seną užsirašo žodžiai nauji."
Man labiausiai patiko. :)
viskas gerai, netgi sakyčiau puikiai
/trukdo ta panelė/per daug įvaizdžių, tebus " nosinaitė išslydus iš rankų"
ir klausimai čia, suprantu, retoriniai , be klaustukų, nes nereikalaujantys atsakymų
Taip noriu rašyti geriau bet is taves ir dar vos gal vieno žmogaus gavau patarimu. Daugiau visi mėgsta kuolus rašyti. O paaiškinimas arba kritika padeda labiau...
viskas taip virpa,
IT GEISMAS KAMPUČIUOS AKIŲ,
Kai kažkas prisiriša tavąjį rytą...
ar ne gražu?.Labai...Bet tas gražus suvirpėjimas prapuola, pasimeta tarp daugybės nereikalingų supainiotų žodžių, dirbtinų išsireiškimų, paaiškinimų...Esi ne naujokas čia. Rašai dažnai, daug. Gal reikėtų stabtelti prie tekstų, neskubėti, išgryninti? Iš dnr teksto suprantu- nori tobulėti, rašyti gerai.