Skorpionmusė (2 dalis)

Galvą! Prilenk galvą, - urgztelėjo įsakymą informatorė, viena ranka spausdama pasiuntinuką už pakarpos žemyn, ir tuo pačiu tįsdama paskui save, jiems ko ne keturpėsčiom susirietus neriant iš to mažo akligatvio, tapusio spąstais. Kai juos apšaudė, Diegas spėjo pamanyti, kad dabar tai jau galas, kadangi susitikimo vieta pati savaime atrodė pražūtinga. Užspiesti akligatvyje, įvaryti į kampą. Tačiau mergina neatrodė desperatiška. Jos veiksmai buvo veržlūs ir ryžtingi, kokie ir būna žmogaus, tiksliai žinančio ką daro.
Informatorė nustūmė Diegą į ryčiausią kampą, kur pasirodo buvo siaurutis tarpas tarp dvejų betoninių sienų. Čia jie buvo paprasčiausiai nebepasiekiami daugiaaukščio lange įsitaisiusiam šauliui. Sešata prisiplojusi prie sienos įsispraudė į tarpą, viena ranka vis dar laikydama Diegą už marškinėlių rankovės, stipriai sugniaužusi kumšty, kad nepaspruktų. Ir akimirkai vaikinas pasijuto savotišku įkaitu. Šios beprotės papingos mergos, kurios krūtinė stebuklingu būdu prasprūdo tarp dviejų glaudžiai sustojusių sienų. Diegui teko iš paskutiniųjų įtraukti menką presą ir sulaikyti kvėpavimą, kad prasispraustų paskui mergiotę, o šioji ėmė ir praslydo! Galiausiai ištrūkę iš vienų spąstų, jie atsidūrė kituose. Tai tebuvo dar vienas suknistas akligatvis. „Bėgte! „. Bet informatorei net nereikėjo raginti, vaikinukas pats skuodė jai iš paskos į artimiausią namo laiptinę. Net nežinojo, ar juos iš tikrųjų vejasi, tačiau stabčioti ir tikrinti savo kailių noro nebuvo. Mergina nardė koridoriais ir laiptų aikštelėmis tarytumei mokėdama namo brėžinius mintinai. Vėliau ji prisipažins, kad prabėgdama pro šalį spėjo pastebėti namo evakuacijos planą. Ir įsiminė jį. Kartą ir visiems laikams. Eilinio namo brėžinys, eilinė šiukšlė jos atminties sąvartyne, vargu ar kada nors gyvenime dar panaudotina. Nusėdusi į sąnašų klodą jos pasąmonės vandenyne.
„Čia! „ - sustabdė merginą Diegą, įsikarščiavusį lekiantį vis aukštyn per kelias laiptų pakopas, ir jis virsdamas, slydęs ant posūkio, įlėkė į dar vieną koridorių su šiukšlių surinkimo šachta. Šalia kurios balavo langas su vaizdu į gaisrines kopėčias. Mergina atvožė langą ir išsirioglino laukan, ant plieninės laiptų aikštelės. Jiems iš paskos atidardėjo žingsniai.
- Judinkis! - Sešata praktiškai įtraukė paskui save per palangę persisvėrusį Diegą ir, mikliai išsitraukusi ginklą, atsišaudė į persiekiotojus, išnirusiuosius iš už kampo. Diegas nematė, kas juos atsivijo, tik trūkčiodamas gūžėsi nuo ataidinčių šūvių, palenkęs galvą po palange. Jis neišdrįso žvilgtelti. Juos ginanti siena sudrebėjo nuo automato šūvių serijos, talžančios betoną krateriais, tuomet mergina, pasislėpusi už šoninės sienos, pažvelgė į Diegą. Ji sunkiai šnopavo, užtaisydama ginklą. Galiausiai vaikinas iš tikrųjų įsižiūrėjo į jos veidą. Tą akimirką, kai žiojosi kažką sakyti, jų dėmesį atkreipė šaižiai sužviegę automobilio stabdžiai. Sešatai užteko tik mestelėti žvilgsnį žemyn, ir ji šoko ant kopėčių, mitriai, kaip katė, prieš tai mestelėjusį langan kažkokį daiktą. Iš laiptinės aikštelės pasigirdo sprogimo garsas. Tuo metu abu bėgliai jau leidosi skersiniais žemyn. Sešata grindinį pasiekė pirmoji, dusliai bumptelėjusi. Iš garso buvo galima spręsti, jog nusileidimas buvo ne visai vykęs, ir mergina galbūt netgi susižeidė. Todėl prieš paleisdamas rankas nuo kopėčių skersinių, Diegas sudvejojo, atsigręžęs vertindamas atstumą iki žemės. Tačiau jį už kojų pačiupo tvirtos rankos ir vienu staigiu trūktelėjimu nubloškė ant žemės.
- Jis su mumis, - tarstelėjo mergina, ropšdamasi automobilin, ir aukštas atletiškas plačiapetis, įgrūdo Diegą ant galinės sėdynės.
- Spausk, po galais, spausk, - suspigo mergiotė, kai automobilį rikošetavo dar viena automato serija.
Prie vairo sėdėjęs šviesaplaukis jaunuolis stipriau suspaudė vairo rankeną, ir Diegas spėjo pastebėti, jog dešinioji vairuotojo ranką mechaninė.
Cypdamas automobilis išsuko iš kiemelio ir išlėkė į pagrindinę gatvę.
Tuomet pagaliau atsipeikėjęs nuo patirto, Diegas prisiminė:
- Grįžkit, privalom grįžti, ten mano pusbrolis! - suspurdo jis įsikabinęs į vairuotojo sėdynės atlošą.
- Pamiršk.
- Negalime jo palikti, jis irgi šiame reikale!
- Vaikis teisus, - Sešata kreipėsi į vairuotoją, - reikia paimti ir likusįjį. Mes nežinom, kas per velniava čia dedasi!
Baltapūkis jaunuolis, vairuojantis jų bolidą, dėjo ant stabdžių ir apsukęs mašiną 180 laipsnių kampu iki dugno nuspaudė gazą. Viskas čia vyko informatorės žodžio tikslumu, pastaroji tik dalino įsakymus, tartum generolė savo pėstininkams. Ir niekas neginčijo nė vieno jos žodžio.
Šalia vairuotojo sėdintis plikai skustas didžkis užtaisė automatą pasiruošęs pridengti, bet ginklo tuo tikslu nebeprireikė. Vos jų automobiliui priartėjus prie aikštelės, kur stovėjo Diego paliktas senasis mėlynasis kabrioletas, kartu su rubuiliu Godzila viduje, oru atlėkė raketinė granata, ir jų akyse rėžėsi į senąjį mėlynąjį kabrioletą, ištaškydama ji velniop. Sprogimo banga ir ugnies pliūpsnis.
Diegas tespėjo išsižioti, ir šokas dėl artimojo praradimo buvo užgožtas kitokio siaubo, kai pamatė, jog antroji granata lekia tiesiai į juos.


Prieš penkerius metus.



Vaizdas už lango mainėsi trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu. Greitaeigis tramvajus skrodė atstumą tarp federacijos miestų centrų, pralėkdamas mažiau įspūdingus priemesčius, kaip akvarėle palietas dėmes žemėlapyje.

Tokiu pat greičiu storastiklį langą čaižė įkypos lietaus čiurkšlės. Turbūt tai buvo šlykštus mieguistos pasąmonės pokštas, bet vieną akimirką anapus lango merginai pasirodė žalsvas vabzdys, riesta uodega, kurį, vos spėjus priliesti stiklą pirštu jo buvimo vietoje, nubloškė vandens gūsis.

-          de javu... - sukuždėjo merginos lūpos.

Iš praeities iškilo penkiametė mergaičiukė, trečią dieną spoksanti pro langą ir laukianti, kada gi rūštūs lietūs, įkalinę visus priemiesčio gyventojus savuose namuose, liausis. Ir ji galės susitikti ir eiti žaisti su vyresnėle drauge, Adrija, gavusią kadais telkšojusios jūros vardą.

-          Mama, kas tai? - paklausė mergaitė, susirūpinusiu žvilgsniu tyrinėdama keistą padarą anapus stiklo.

-          Nagi, pažiūrėkime ką čia matai? Nagi musė. Labai keista žalia musė.

-          Ne, mam, čia ne musė. Čia drakonas. Tik dar labai mažytis.

-          Tikrai, tu teisi, - nusišypsojo moteris, - kaipgi aš iš karto nesupratau, - ir pataršė dukters plaukus.

-          Jis bando išsigelbėti, pradarykime langą, - maldaujamai pažvelgė į motiną, - prašau...

-          Negalima, meilute, juk žinai. Nusideginsi.

Po kelių minučių nutekantis lietaus vanduo prarijo keistą žalią drakoną. Ir mergaitė atsidususi, paremė rankomis smakrą. O, kad galėtų bent jį pavadinti.

- Vieną dieną aš žinosiu visų vabalų vardus. Visų pasaulio padarų vardus. Pamatysi, mam. Aš žinosiu viską šiame pasaulyje.



Po dvejų metų Sešatą, kaip ir visus priemiesčio vaikus, priėmė internatas. Tai buvo išsigelbėjimas visiems vidutinės klasės atstovams. Jų sūnūs ir dukterys neabejotinai įgaudavo pagrindinį išsilavinimą. Nemokamai. Mat už privačias ugdymo įstaigas galėjos išsimokėti tik didmiesčių centrų gyventojai. Tai jų atžaloms buvo atviras kelias į visas federacijos bibliotekas. O žemesniųjų kastų atstovai džiaugdavosi jau tuo, kad jų vaikai pramoks naudotis informacinės paieškos sistemomis, išlavins technologijų valdymo įgūdžius bei tris kartus per dieną gaus sočiai pavalgyti. Vėliau, po mokslo metų, žinoma, dauguma grįždavo į savo priemiesčius, keli susirasdavo „padorų“ vartotojo poreikius galintį patenkinti darbą mieste. Kiti taip ir likdavo priemiesčio senbuviais. Kaip kad liko Sešatos tėvai, jos seneliai, kaimynų šeimos. Tik ne Sešata.

„Tu nešioji išminties deivės vardą“- nepaliaudavo jai kartoti mama. Moteris, suvargusi nuo bevaisio egzistavimo priemiesčio rajone ir nematydama kelio sau iš jo ištrukti, meldė bent jau dukteriai geresnio likimo. Todėl dar negimusiai išrinko gabumus pranašaujantį vardą. Gabumai, tik jie galėjo išplėšti priemiesčio kūdikį į kitokį, geresnį, vertesnį, gyvenimą.

Tačiau mergaitė augdama nepasižymėjo kokiais nors ypatingais sugebėjimais. Išskyrus puikia atmintį. Ji galėdavo pažodžiui atkartoti prieš savaitę nugirstą kaimynių pokalbį, sudeklamuoti visus televizijos brukamus reklaminius rolikus, ir motinos akyse užsiplieskė vilties kibirkštis. Puiki atmintis šiais laikais buvo didi dovana.


Sešatą iš prisiminimų į dabartį grąžino užtelėjęs stojantis tramvajus. Jos stotelė. Mergina pasiskubino išlipti.

Iki savo tikslo jai teko praeiti pora kvartalų, sausakimšų nuo zujančių miestelėnų, besigrūdančių palei gatvių priekyvietes, kioskus, greito maisto užkandines, šmirinėjančius pirmyn ir atgal nenuilstančiame erzulyje. Tačiau viskas atrodė puikiai sustyguota. Suvaldytas chaosas. Kuris neprasiskirstė ir pasiekus rytiečių kvartalą.


Mergina nunėrė į atokesnę gatvelę, į kurią eitumei tik žinodamas ko. Persona, su kuria siekė susitikti infarmatorė, buvo ne mažiau paslaptingą nei jo buveinė.



Daktaras Zaodžiunas priminė trolį. Apie tokius Sešatą buvo skaičiusi popierinėje knygoje, bibliotekos skaitykloje. Skandinavų sakmių rinkinys buvo visai tarp Biblijos ir Korano, mitologijos skyriuje. Tarnybos laikais jai buvo atviros durys į visas vyriausybines duomenų bazes, neprieinamas paprastiems mirtingiesiems.

Daktaras Zaodžiunas garsėjo kaip geriausias pogrindinis stereotaksinės chirurgijos specialistas. Jo kabinetas įrengtas jo paties namo pusrūsyje buvo estetiškai kompaktiškas. Prie registracijos posto nestovėjo seselė. Ji viena tiek paruošdavo pacientus, tiek tvarkydavo dokumentaciją. Žinoma tokios čia praktiškai nebuvo, tik pliusiukas grafike ženklino, jog klientas rezervavo savo susitikimo laiką.

Iš paruošiamojo kambario į priėmamąjį ištipeno pats chirurgas, su optinius taikiklius primenančiais akiniais. Mažiukas mažuliukas. Pati Sešata taipogi negalėjo pasigirti aukštu ūgiu, tačiau šis nykštukas kėlė jai viršiškumo pajūtį.

-          Atleiskite, - linktelėjo Zaodžiunas, sudėjęs pirštus ant krūtinės, taip kad pirštai rėmėsi vienas į kitą ir sudarė stogelį, - jūs neužsiregistravusi. Šiuo metu aš turiu kitą pacientą.

-          Aš galiu palaukti. Man nesinorėtų tartis iš anksto. Išspręskime tai greitai.

-          Kokia procedūra jūs domintų?

-          Apžvalginė.

-          Deja, bet šiandien mano laikas užimtas. Prašome ateiti rytoj, - vėlei linktelėjo troliukas.

„Jis bando manęs nusikratyti? Nejaugi pažino“. Paranojiškumas buvo vienas ryškiausiu informatorės bruožų, išsiugdytas tarnybos metais.

-          Ne ne, aš užtikrinu jūs, rytoj negalima. Nei poryt nei užporyt. Aš palauksiu kol būsite laisvas.

-          Ne ne, primygtinai prašau nesivarginti...

Informatorė buvo išsiugdžiusi ir dar vieną savybę- nuojautą. Nuojauta jos dar niekada neapgavo. O tą akimirką jos nuojauta staugte staugė, jog kažkas čia ne taip. Kažkas čia labai negerai.

Sešata vikriu judesiu išsitraukė pistoletą, ir pridėjusi pirštą prie lūpų, parodė daktarui, kad triukšmauti neprotinga.

- Einame, - mostelėjo ji galva link operacinio kambario, - mes tik žvilgtilsime, užtikrinu, jog nesukelsiu didelių rūpesčių.

Nepatenkintas krestelėjęs ožiška barzdele, Zaodžiunas nuturseno prieky viešnios.


Sešata, pasisukusi šonu, įėjo į stereotaksijos šefo virtuvę, nenuleisdama ginklo ištiestoje rankoje nuo mažo žmogeliuko, ji nužvelgė operacinę. Kėdėje, apklota kaip islamo moteris, sėdėjo aukšta plačiapetė figūra. Iš kurios galvos styrojo jau įsukti stereotaksinio rėmo varžtai- erškėčių vainikas- šmėstelėjo merginos galvoje. O į pačią kaktą buvo įremtas įtvirtinto grąžto smaigalys. Sušikta lobotomija! - sukliko Sešata viduje- šis spirdžius ketina atlikti lobotomiją!

-          Kas per šūdas čia vyksta, ė? - nusikeikė balsas iš po paklodžių, - jūs gal pradėsite, bo man jau baigia išūžti...

Tas balsas!

-          Išlaisvinkite jį! - sukomandavo Sešata ginklu kiek mostelėdama paciento pusėn.

-          Ką? - tartum nebesuprasdamas bendrinės kalbos sumirksėjo Zaodžiunas.

-          Ką girdėjot- atsukiokite tuos savo sušiktus sraiktgalius. Staigiai!

Chirurgas susižvalgė su sesele ir linktelėjo jai. Šioji mažais, tokiais pat mažais kaip ir daktariuko, žingsniukais nutipeno prie paciento vykdyti paliepimo.

-          Kas čia vyksta po galais? - bandė muistytis kėdėje surakintas nelaimėlis, tačiau kaklo įtvarai, laikantys galva nejudrioje padėtyje, neleido jam pajudėti iš vietos. „Kas čia vyksta?! „- surėkė nepasitenkinimo ir susierzinimo pilnas vyro balsas, ir kai kaktos sraigtai buvo išsukti, Sešata pati nutraukė paklodę jam nuo veido, suėmusi už apatinio krašto.

-          Mes einame iš čia, seržante, - ramiai atsakė ji.

-          Tu? Iš kur tu? Nors velniop, nešdinkis iš kur beatėjusi, aš neprašiau niekieno pagalbos. Aš priėmiau sprendimą.

-          Yra ir kitų būdų, seržante.

-          Kokiu dar būdų? Man liko tik beprotybė. Tik jos dėka mano smegeninė pagaliau pailsės.

-          Dar esu aš.

-          Procedūros atsisakymo atveju pinigų mes negrąžiname, - skubiai informavo tarpdurį tebestovintis žmogeliukas.

Klientas neprieštaravo, ir Zaodžiunas davė ženklą seselei, jau laikiusiai ranką ant kardo, pakabinto po operaciniu stalu, pasiruošusiai nepageidaujamiems įvykių pokyčiams.



Sešata su seržantu išėjo iš daktaro Zaodžiuno rūsio į vidudienio šviesią. Vienas šalia kito. Ir seržantas pasijuto tarsi iš naujo gimęs, kad ir kaip sumaitai tai skambėjo jam pačiam. Tik Sešata atrodė labai susirūpinusi

Ji ką tik pasirašė sau nuosprendį iki gyvenimo galo. Būti aukle. Būti asmenine informacijos donore.


***

Naujokas


Sprogimo banga nubloškė juos nuo automobilio. Veiksmas Diegui vyko sulėtintai nuo tos sekundės, kai išvydo į juos atskriejančią granatą. Vairuotojas, turbūt buvo patyręs lenktyninkas, nes jo manevras, bandant atsikratyti atskriejančios pražuties, buvo beveik sėkmingas. Užsukęs vairą iki galo, jis spėjo apsukti mašiną šonų ir šioji nučiuožė statmenai pabuklo trajektorijai. Tuomet automobilyje suveikė kažkoks katapultavimosi mechanizmas, kuris atlapojo dureles ir posukio bangos nešami keliaiviai buvo svieste išsvieti iš mašinos  ant grindinio. Išlėkęs lauk, seržantas savo kūnų spėjo pridengti Sešatą nuo sprogimo bangos ir skeveldrų. Diegas nučiuožė ir nusirideno pakankamai toli, kad susilaužytų sau keletą šonkalių bet išneštų svieką užpakalį iš sprogimo epicentro. Vaikinas buvo visiškai apkurtintas ir dezorientuotas. O vėlei sugrįžęs į tikrovę, girdėjo iš apmaudo ar skausmo staugiant Sešatą, bet buvo pernelyg apdujęs, kad susivoktų ką toliau daryti pačiam.
Jį kažkas pakėlė nuo žemės, padėjo atsistoti, Sešata jau buvo dingusi iš akiračio.  Diegas sunkiai suvokė kas su juo vyksta, todėl pasidavė kitų valiai. Pasigirdo artėjančios sirenos ir aplinkui įsivyravusio chaoso garsai. Federacijos miesto centre susprogdinti du automobiliai, tai tikrai ne kasdienė informacija, plačiai nuskambėjusi informacinėje sistemoje praeitos minutės bėgyje.
Tuo metu, kai eiliniai vartotojai aikčiojo nuo pamatyto informacijos turinio, baltapūkis jaunuolis, vairavęs jų ką tik velniop išlėkusį automobilį, grūdo Diegą į kanalizacijos angą. Apačioje jų jau laukė Sešata, prilaikanti į sieną atsirėmusį skustagalvį didžkį. Mergaičiukė buvo perpus mažesnė už savo bendrą, ir linko po jo kūno svoriu, todėl stovėjo įsirėžusi, pečiu atrėmusi seržanto pažąstį. Diegas, pagaliau susivokęs esąs senajame miesto kanalizacijos vamzdynę, veikusiame dar iki to, kai buvo įvesta nauja nuotekų valymo sistema. Čia buvo gan sausa ir tamsu.
- Judinkis, - paragino pasiuntinuką metalarankis, visai ne draugišku  kumštelėjimu į tarpumentę. Pats jis perėmė dalį Sešatai tekusios naštos.
Ir keturių asmenų būrelis nušlepsėjo lietaus nuotekų vandeniu pirmyn, pasišviesdami žibintuvėliais.
-Kur dabar, Saš? - paklausė metalinė letena, kai jie trumpam sustojo, privalėdami atsipūsti, nes jų sužeistasis sėbras sunkėjo ir geso akyse, ir darėsi per sunkus sparčiai traukiantis. Sešata šnopavo atsirėmusi rankomis į kelius, be žodžių mostelėjusi galva į vieną iš praėjimų kelio išsišakojime. Jiedu vėl įkibo į savo nešulį ir kone nutįso jį, sunkiai bevelkantį kojas, toliau į kanalizacijos gilumą.
Kiek laiko jie vingiavo tuneliais ir vamzdžiais, vietomis taip nusiaurėjančiais, kad bėgliams tekdavo ropoti, priekiniam metalarankiui paskui save traukiant dar ir svos ne vos beatsistumiantį seržantą. Diegas klusniai sekė paskui, bijodamas atsilikti ir paklysti. Neturėdamas nei žibinto, nei žalio suprantimo kur po galais jie randasi ir kaip ištrūkti, jis tiesiog atliko klusnaus šunelio vaidmenį, bindzenančio iš paskos, pabrukus uodegą. Taip, jis iš tikrųjų bijojo. Visa tai kas įvyko per pastarąją valandą jam prilygo košmariškam sapnui, iš kurio nevaliomis tikimąsi pabusti, išpiltam šalto prakaito. Atsidusti su palengvėjimu ir gal nusijuokti, kad štai kokia velniava gali prisisapnuoti prieš miegą užėdus picos su ančiūviais ir marinuotais agurkėliais. Diegas nuoširdžiai nuliūdo dėl Godzilos. Šiaip ar taip jis tikrai buvo geras vyrukas, ir nenusipelno būti ištaškytas į gabalus savo kabriolete.

Galiausiais būrelis sustojo. Galvą užvertęs Diegas sutemosi įžiūrėjo liuko kontūrus. Jų laukė iššūkis užsiropšti kartu su sužeistuoju, tačiau pirmasis užduoti įveikęs metalarankis, išsprogdino liuko dangtį velniop savo paties kumščio smūgiu ir pranyko, ištrūkęs į paviršių. Po akimirkos jis grįžo su trosu, kurio nuleistu žemyn galu Sešata apjuosė seržanto juosmenį. Metalarankiui ir Sešatai padedant, sužeistasis įveikė kopetėles liuko link. Paskutinysis išlipo Diegas. Jie buvo atsidūrę automobilių stovėjimo aikštelėje, tokioje milžiniškoje, kad Diegas suabejojo, kurioje miesto dalyje ji įrengta. Besisukiodamas požemio tuneliais ir vamzdžiais jis visai prarado orientacija. Trijulė patraukė link vieno iš džipų visureigių. Iš jų elgesio pasiuntinukas suprato, kad mašina greičiausiai ir priklauso jiems. Iki šiol paklusniai sekęs iš paskos, Diegas sudvejojo, gal jų keliai pagaliau išsiskirs, ir jis galės nešdintis velniop ir kuo toliau nuo šios bepročių grūpelės.
- Lipk! - paliepimas suniokojo menkas vaikino viltis. Bet, įvertinęs aplinkybes, jėgas ir ginklus, jis nusprendė nesipriešinti.
Džipas išrūko iš stovėjimo aikštelės į stepes, kurios plytėjo tarp centro ir priemiesčio. Sausa dulkėta žemė, ir prastai asfaltuotas kelias buvo nė motais mašiniukui, po savo didžiuliais ratais triuškinančiam tiek cementątiek žvyrą.

Jiems sėkmingai nurūkus kelioliką mylių, ir įsitikinus, kad pavojaus ar persiokiotojų kolkas tikrai nėra, Sešata paliepė:
- Stabdyk mašiną. O tu- lauk, - užriaumojo ji atsisukdama į Diegą.
Šis pasimetęs dar padelsė, tačiau antras „LAUK“ ji išjudino. Tai, kad mane paliks yra geriausias variantas, sumetė mintyse pasiuntinukas, iššokdamas iš džipo. Tačiau tai tebuvo bergždžios viltys palyginus su tuo kas jo laukė. Pirmiausias dalykas kurį pasitiko Diego veidas vos jam užtrenkus dureles, buvo krumpliai, aštrūs skaudūs nediduko moteriško kumštuko krumpliai, kuriuos palydėjo smūgis alkūne į veidą, sekantis į saulės rezginį. Diegas susirietė iš netikėto skausmo antplūdžio, ir jo galvą pasitiko kaulėtas kelias. Smūgis. Diegas parpuolė ant žemės, kur jo jau laukė saldus spyris į veidą, nuo kurio ant kelio žvyro pliuptelėjo seilių ir kraujo purslai. Sešata priminė mažytį įniršusį kamuolinį žaibą.
- Kas tu per vienas? Kam dirbi? - švokštė Informatorė pro sukąstus dantis, vaikinui į ausį, viena ranką laikydamą užvertusi jo galvą už plaukų, kita remdama ginklą jam į kairįjį skruostą.
- Kalbėk, kalbėk išpera, kokią uodegą su savim atsivedei? kur mus įvėlei? kas po velnių čia darosi?
- Nežinau, - bandė švokšti Diegas gindamasis, - prisiekiu, visais motinos šventaisiais...
- Ir tai tūrėtų mane įtikinti, tavo motinos šventieji? Pasistenk labiau! - ir ji trinktelėjo pistoleto rankena jam per smilkinį, tačiau nepakankamai stipriai, kad atjungtų, o tarsi mokytoja, bausdama nepaklusnų mokinį, pliaukštelėjimu per pakaušį.
- Per tave sužeistas mano draugas, taigi galvok prieš atsakydamas, - ginklas vėl buvo įremtas į nosį.
O mano pusbrolis žuvo, - trumpam dingtelėjo Diego galvoje mintis, tačiau jis nesiginčyjo.
- Aš nieko nežinau, prisiekiu- bliovimu prasiveržė maldavimas.
- Tai sakyk ką žinai?
- Gerai, gerai... - Diegas desperatiškai bandė kelti vieną ranką demonstruodamas visiška kapituliaciją, - pasakysiu viską, visut viską, tiek kiek žinau.
Sešata įdėmiai klausė istorijos nuotrupų, bandydama atsekti logines gijas ar tikėdamasi, kad kuris nors paminėtas vardas ką nors atgaivins jos atminty.
- Visa tai bergždžia, - susikrimto ji, iš paskutiniųjų stengdamasi susivaldyti, - ką manai? - pakėlė nervingai lakstančias akis į šalimais stovintį metalarankį, - Stanai?
- Manau, kad jis mums visko nepapasakoja, - ir savo nuomone patvirtino smagiu spyriu į klupančiojo pilvą.
Diegas suvaitojo, galutinai sudribęs ant žemės, laikydamasis už pilvo, susirietęs kaip į kriauklę bandantis sulįsti moliuskas. Jo burna buvo pilna kraujo iš sulaužytos nosies, lūpos aplipusios žvyru, nuo nevienkartinio kritimo veidu į žvirkelį. Vaikinukui tektų pripažinti, jog šitaip aptalžytas gyvenime dar nėra buvęs. Be to jam buvo baisu, paniškai baisu, kadangi įsivaizdavo, kaip jam į gerklę sukiša ta sušiktą patrankos vamzdį ir ištaško jo smegenis. Įsivaizdavo labai vaizdžiai, todėl ir bliovė balsu.
Sešata pakilo nuo kelių, paėjo kelis nervingus žingsnius pirmyn atgal, pasimuistė, pakratė galvą. Tuomet atsisuko į savo sėbrą, po kurio kojomis raitėsi Diegas, ir tarstelėjo:
- Susirenkam šitą liurbį ir varom, viskas čia pernelyg painu- liepė ji pati nueidama prie sužeistojo, gulinčio ant galinės sėdynės.
- Na, girdėjai ką sakė, kelkis jau, užteks maivytis, - Stanas pačiupo Diegą už pažasties, ir ėmė kelti, padėdamas atsistoti ant kojų.
Diegas buvo visiškai pasimetęs, nesuprasdamas ar mirties bausmė maloningai atšaukiama ar tiesiog nukeliama palankesniam laikui.
- Varge, jis apsimyžo. Sešata, tas šiknius apsimyžo! Die, vyruti, tavo kinkos tikrai skystos, - besijuokdamas baltapūkis pakomentavo Diego gėdą, gruzdamas jį į džipą.
- Sešata, girdi, ką sakau? - Atsisuko jis į merginą, susirūpinusią sulinkusią virš sužeistojo ant galinės sėdynės.
- Neturime daug laiko, reikia padėti Seržui, bijau, kad ilgai šitokios būklės netemps.
- Į būstinę važiuoti negalime, pernelyg daug rizikos, - sudejavo mergina, susiimdama viena ranka už kaktos, nervingai patrynė smilkinį, - Galvok velniai tave rautų, Sešata, galvok- paragino pati save.
- Duokš raciją, - sukomandavo ji Stanui, atkišdamą reiklų delną. Stanas ištiesė jai palydovinio ryšio įrenginį, kurį ji vadino racija.
Sešata iššoko iš automobilio, ir uždarius dureles, ilgai su kažkuo šnekėjosi, atsitraukus nuo mašinos, bežirgliuodama pirmyn atgal, retkarčiais pagestikuliuodama laisvąja ranka.
Stanas sekė ją akimis. Jie ką- tikėjosi puolimo, kad ir iš oro, dingtelėjo Diegui, besėdinčiam ant priekinės sėdynės.  Laikėsi abiem rankom susiėmęs už žandikaulio, ir nepatikliai žvilgčiodamas į baltapūkį metalarankį milžiną. Apie dalinius kiborgus jis yra girdėjęs, bet pirmą kartą gyvenime matė tokį gyvai! Sklido įvairūs gandai, kad jie įvairias traumas patyrę kariai, kuriems primontuotį mechaniniai protezai, o kartu ir koks nors čipas galvoje, kad vyriausybė galėtų juos valdyti kaip marionetes. Diegas turbūt užsimiršęs užsispoksojo, todėl Stanas piktai žvilgtelėjo į vargdienį, ir ištraukęs iš dėtuvės kažkokį skudurą primenantį rankšluostį, mestėlėjo vaikinui- apsivalyk. Diegas suėmės į kumščius skiautę, prisipaudė prie burnos ir pagaliau išssipjovė visas kruvinas seiles, ir apsivalė nosį, iš kurios tekėjo srovelė kraujo ir snarglių per lūpas. Žvilgtelėjo į veidrodėlę pasigerėti savo sukrušta marmuze, ir pasibaisėjo, pagalvojęs, jog šitaip jį sudirbo elementari mergiščia. Na ar elementari, tai dar didelis klaustukas, pamanė jis, kai Sešata energingai atlapojusi dureles įsirioglino atgal į džipą.
- Tu, - kreipėsi ji į Diegą, - kur glaudiesi?
Diegas iš netikėtumo užsimikčiojo:
- Pas tėvus... - neryžtingai numykė jis.
- Vyruti, rimtai? - su panieka nusišaipė Stanas.
- Važiuojam pas juos.
- Ką?! Ne! - užprieštaravo Diegas. Jau ko ko, o savo tėvu, jis šiai pamišusiai mergai neįduos.
- Rimtai, Sešata? Tu tikra? - Stanas irgi suabejojo naujuoju planu.
- Jie to nesitikės, jų taikinyje mes, ne jis. Tiksliau aš, - nenoriai pripažino ji, nuleisdama akis.
- Iš ko padarei tokias išvadas? - Stanas atrodė ne juokais susirūpinęs.
- Žinutė, kurią perdavė pasiuntinukas- ji piktai dėptelėjo į Diegą, ir šis susigužė, pasirengęs gauti dar vieną smūgį į dantis.
- Ji reikšminga tik man. Tu juk net nenutuoki ką man pažnibždėjai, tiesa?
Diegas nepatikliai pakraipė galvą. Jis iš tikro nenutuokė.
- Tu dėl jo įsitikinusi, kad jis nekenksmingas?
- Ji pakišo, tu tik pažiūrėk į jį, jis apgailėtinas, mėsa patrankom, - pakišo jį, jo bendrą, gal net jo bosą. Tas, kuris tai suorganizavo ieško tik manęs. Ir visas šis farsas buvo surengtas tam, kad išvilioti mane iš priedangų.
Sešata atrodė ne juokais susikrimtusi. Jos akys apsiblausė ir atrodė kupinos susirūpinimo ir liūdesio, kai ji pažvelgė į dabar jau be sąmonės ant galinės sėdynės tysantį draugą.
- Tu nesibaimink, tau nieko blogo nedarysim, - kreipėsi ji į Diegą kiek sušvelninus balsą, - tavo šeimai nieko nenutiks. Tačiau tu dabar tam pačiam šūde kaip ir mes. Saugi vieta gali būti tik ta, kur jie nesitiki mūsų rasti. Todėl sakyk kur važiuoti.
- Nebemušit? - bandė kiek pajuokauti Diegas. Mergina atsakydama šiek tiek šyptelėjo.
Diegas nurodė kryptį.

Priemiesčio rajonai skendėjo pavakarinėse sutemose, apšviestose saulės baterijų žibintais. Namukai visi buvo panašūs ir kukliai stypsojo abipus gatvelių, kuriomis nerangiai sukiojosi sunkiasvoris visureigis džipas.
- Už poros kvartalų išsuk į kairę, ten trečias įvažiavimas iš dešinės... - navigavo Staną Diegas.
Jie važiavo lėtai, stengdamiesi nesukelti didelio triukšmo, tačiau pašalinių akių neišvengė, languose karts nuo karto šmėsteldavo smalsios figūros, greitai pasislepiančios už žaliuziu.
Sešatą stebėjo aplinką, stengdamasi nepraleisti pro akis bent menkiausius pavojaus signalus. Tačiau viskas buvo ramu.
- Įtartinai ramu, - tarsi girdėdamas jos mintys, balsu pakomentavo Stanas.