nervinis tikas

Niekad anksčiau jis nesusidurdavo su nervinio tiko problema. Tik praeitą savaitę pastebėjo, jog tai kartojasi kasdien. Dešinėje akyje įstrigo blakstiena, kurios niekaip neišeina ištraukti. Nežinojo, kodėl tiksliai tai vyksta. Galbūt dėl to, jog dvejus metus pragulėjo komoje? Aušta ant palangės palikta juodoji „Akbar“. Kažkuriuo gyvenimo etapu Modest Mouse padarė iš jo narkomaną. Be dozės kuklios pelės siūlomo produkto jis niekad nebeišeina iš namų. Jo koma kiek kitokia nei daugelio - dvasinio pobūdžio. Kai kas sako, jog iš tokių komų kartais nepabundama visai. Eini sau per gyvenimą ir dairaisi į dalykus, kurie normaliam žmogui sukeltų depresiją, bet pro juos tiesiog praeini ir net neatsigręži atgal. Tavęs tai emociškai nebeveikia. Vakar prie Taurakalnio degė namas. Šiandien dega prie Žalgirio stadiono. Ten žuvo žmogus be vardo.

Niekad anksčiau jis neturėjo antros pusės ir niekad nemanė turėsiantis, kol taip pat staiga, kaip kad padarė tą išvadą, jo gyvenime atsirado dar daugiau chaoso. Tai gali turėti įtakos jo trūkčiojančiam akies vokui ir pusės metų gyvenimo sprendimų istorijai. Visa tai gali būti tik sapnas, iš kurio jis nebemoka pabusti. Sapnai būna labai keisti, kaip ir gyvenimas - niekad nežinai, kada jie abu pasibaigs. Jo sielos veidrodis indikuoja nuovargį bet ne tokį, kokį yra įpratę patirti daugelis žmonių. Šis nuovargis tęsiasi kur kas ilgiau nei viena diena ar pusė metų. Tai egzistencinis nuovargis. Bet jis per daug bailus, kad ryžtųsi pailsėti. Dramą palieka kur kas dramatiškesniems už jį individams. Tai paprasčiausiai ne jo niša. Jis vis ieško, bet neranda. Visi kažko ieško, bet kartais jam atrodo, kad tik jis vienas neranda pasitenkinimo savo atradimuose. Kartais jam atrodo, kad pagaliau surado, bet suradus, pamažu ateina jausmas, kad kažko vis trūksta ir tada prasideda visokie akių vokų trūkčiojimai. Tokie jau tie žmogiški netobulumai - net jei ir nejauti, jog kažką jauti, kūnas negali tau meluoti. Stresas yra tik žodis, į kurį sutelpa tiek daug, jog lūpos net nesiveria berti detalių. Lietus gesina gaisrus ir užhipnotizuoja akimirkai ramybės. Arbata ant lango pamažu skiedžiasi, o jis, užsisvajojęs, to net nepastebi. Kartais paima į rankas gitarą ir tada ilgai mėgina sau ir kaimynams įrodyti, jog turi įgimtą talentą brūžinti kreivai suderintas stygas. Žinoma, po kelių šlagerių, realybė negailestingai vožia per veidą - yra tik vidutinybė, mėginanti kažką sau įrodyti, statistinis niekuo neišsiskiriantis, kažkam dirbantis etatinis nulis, kurį bet kada galima pakeisti tokiu pat už mažesnę algą dirbančiu nuliu.

Kartais jam atrodo, jog viskas tėra chaosas, nesusipratimas. Gyvybės atsiradimas - toks sureikšmintas ir perdėtas dalykas. Jis trina dešinę akį sėdėdamas prie kompiuterio. Šiandien tiesiog nesidirba. Visokios abejonės ir egzistencialistiniai klausimai lenda į galvą. O dar tas vokas! Jam važiuoja stogas. Nuo darbo. Nuo santykių. Nuo gyvenimo.

Kišenėje suskamba telefonas:

- Sveikas, poryt aš grįžtu namo, - pasigirsta žemas moteriškas balsas, kuriame jaučiasi šioks toks neužtikrintumas.
- Namo?
- Taip, grįžtu į Lietuvą... - kiek tyliau sukužda į ragelį.
- Kodėl?
- Paaiškinsiu, kai grįšiu. Man reikia pas ką nors apsistoti.
- Bet... - jis suglumo ir apsidairė, ar niekas nesiklauso. - Bet ar tu nedarai skuboto sprendimo?
- Jau ko ko, bet skubotų sprendimų aš niekad nedarau, - staiga ryžtingai ir tvirtai jam atkirto. - Pats supranti, kokie mano tėvai.
- Suprantu, bet juk jie - tavo tėvai, jų pareiga tave kontroliuoti.
- Niekas manęs nekontroliuos! - piktokai prunkštelėjo. - Dabar gyvensiu pati sau - be tėvų, - išdidžiai pridėjo.
- Pas mane nėra vietos - ir taip gyvenu su dviem, - abejingai burbtelėjo sąvaržėle žaisdamas tarp pirštų. 
- O pas ką nors iš tavo draugų?
- Niekas tavęs tikrai nepriims - ieškokis buto arba kraustykis pas brolį.
- O pas tave į kambarį negaliu? - pretenzingai lenkė į savo pusę.
- Pas mane nėra vietos. Pirmiau susirask darbą, tuomet bus kiek lengviau kalbėti apie ateitį, - toliau bandė išlaikyti atsiribojimą.
- Noriu gyventi kartu su taviiim! - naiviai sukniaukė.
- Žinau, aš irgi, - melavo per visą pilvą.
- Myliu tave.
- Žinau, - jis bandė neatkartoti jos žodžių.
- O tu mane myli?
- Kas čia per klausimas?
- Tai ar myli? - nenusileido žemas moteriškas balsas.
- Be abejo, - vis grimzdo gilyn į savo melagysčių liūną.
- Paskambinsiu tau, kai grįšiu.
- Gerai. Lauksiu, - šaltai tarė kompiuterio ekranui.
- Iki! Myyyyliu tave, - linksmai atsakė jo atsiribojusiam balsui, tarsi jų nebūtų slėgę jokie žemiški rūpesčiai.

Jis visai užmiršo apie arbatą, kuri bėgte bėgo per kraštus nuo lietaus potvynio. Pamiršo ir apie svarbius darbus, kuriuos prisižadėjo sau iki vakaro atlikti. Ėmė įkyriai trūkčioti dešinysis akies vokas, tuo tarpu galvoje sukosi viena vienintelė mintis: „O kas dabar, po velnių?.. „