sakei kvepiu žole neišsipildymu vandens lelijom
vos tiktai dumblas užlipins akis joks mėnuo nebeakins
skalaus kol akmenys išplauks iš gilumos sapnus atriję
lengvai plukdys tenai kur sunkias pėdas ilsinasi naktys
ir suskrenda drugiai aplipę žvaigždėmis jų tankūs spiečiai
plazdena tarsi pirmą kartą amžinybę pabučiavę
ryšys šis buvo trumpas taip abu ir likom nepalietę
tamsos kurioj sužydi tik mirtis gosliai užuodžiu žemę