Jau jeigu atėjau čia, kodėl negaliu parašyti naujo kūrinio. Rašau tiesioginiu būdu, be juodraščio, net nežinau, kas šaus į galvą. Žinau, kad tai nenormalu, taip niekas nedaro, taip niekas nerašo. Turi būti planas, apmatai, turi bent numanyti veikėjus. Gerai, veikėjai - aš ir visa Lietuva. Ar ne per daug? Per daug. Tada palikim tik mane. Mane ir mano šešėlį. Juk visi turi šešėlį. Aš irgi jį turiu. Jis visur sekioja mane. Kartais aš pamirštu jį pasiimti, bet vos išeinu į lauką ir iškart prisimenu jį. Tik atsisuku grįžti, o jis jau čia, sako, nesijaudink, aš žinojau, kad manęs nepamirši, tai kam gaišti laiką, pirmyn. Žodžiu, jis labai supratingas tas mano šešėlis, mano antrasis aš, pilkasis kardinolas. Kartais aš galvoju, kad jis yra tikrasis aš, o aš tesu jo atvaizdas, brendas, kažkokia ikona, kurią būtina pristatyti visuomenei. Tiesiog mes turime, privalome prisistatyti vienas kitam vienu ar kitu pavidalu, bet iš tikro ten esame ne mes. Mes tai tie, kurie slepiasi už ikonos, mes - šešėliai. Kartais man yra bjauru suvokti, kad aš nesu tikrasis aš ir net dažnai nežinau, ką veiksiu kitą akimirką, kaip ir šiuo atveju, kai prisėdau rašyti. Ir taip būna visada, aš visada užrašinėju kažkieno kito mintis, to savo tikrojo aš, kuris pasislėpęs už manęs ir neišeina į viešumą. Pats aš niekada neturiu jokių minčių ir labai nustembu, kai perskaitau tą, ką parašiau - juk aš taip toli gražu negalvoju, tai ne mano mintys. Kartais man būna gaila, kad tas kitas niekada nepasirodo viešai, o visur išstato mane, dažnai net ir pajuokai arba įžeidinėjimams. Juk aš to nenoriu. Kodėl jis taip elgiasi su manimi? Kaip keista, jis nepasitraukia nuo manęs net tada, kai aš miegu, siunčia tokius sapnus, kurių pats tikrai nesugalvočiau susapnuoti. Tarkim, labai noriu susapnuoti apelsiną, niekada nesapnavau apelsino. Įsivaizduoju, kad man turėtų būti net šiek tiek rūgštu sapne, turėčiau jausti gaivą, bet ne, apelsino negaunu. Niekada. Visada jaučiu troškulį. Noriu sapnuoti malonius, gražius sapnus, estetiškus, kultūringus, kad juose slypėtų bent nedidelė dalis kokio nors kultūrinio paveldo, o sapnuoju, kaip šlapinuosi. Argi tai panašu į paveldą? Aš visada išdurtas, išduotas, apgautas, net tada, kai miegu. Manimi gudriai naudojamasi, manimi manipuliuojama ir aš niekaip negaliu nuo to išsivaduoti. Tas mano šešėlis, tas tikrasis aš manęs niekada nepaleidžia. Aš žlugęs, pasmerktas ir negyvas, nes gyvas gali būti tik tada, kai esi laisvas. Nuojauta man sako, kad tik tada jis mane paliks, kai būsiu miręs. Laisvas, nes miręs. Gyvas, nes laisvas.
Turiu eiti, jis man taip sako.