Ne pro vartus

Tariau „ seneli“
Ir be veidrodžio, kaip veidrody
Save  regiu.

Aš jau vyresnis, Feliksai.
Žolesnis.
Metų aukštesnių.
Ir kūnas leidžiasi arti prie žemės,
Bet akyse – žiūrėk – šviesa dangaus
Kaip šventės laužas įsikūręs.

Atrodytų, Joninės manyje.
Atrodytų, į  papartynus išeinu
Paparčio žiedo  paieškoti.
Atrodytų, juokingas išmone,
Galgi melagis net,
Jei šitaip moku...

Bet kai akimirkoje gyveni,
Matai ne laužą degantį ugny –
Tai  laikas šitaip sudega.
Gyvenimo iškritę pelenai
Užmarštimi ugniavietėje aušta.
O jeigu į  akis, seneli Feliksai,
Jei be užuominų,
Tai...

... pats iš pelenų dairausi
Ir, kaip paparčio žiedą radęs,
Regiu, kaip  Šklėriai grįžta į namus.

Senai jau užmiršau esmes baladžių,
O čia  man gera ir ramu.
Galbūt  kai kas,
Va šitokį pamatęs,
Nestebs ir šauks:
Iš pelenų prisikelia žmogus.

O kaip kitaip
Jeigu matu, regiu,
Kad tie, kuriuos kadais  į mirtį palydėjau,
Visais kelias-  per atmintį  per  sielą, širdį –
Sugrįžta  į namus.

Ne pro vartus, ne pro vartus
Ir tu, senoli baltas...