Per tą akimirką...

Iš smėlių supilu.
Iš akmenų tašau.
Drožiu iš medžių.
Na taip, truputį pavargau
Ir prakaitas kitaip į dieną laša,
Neaprasojęs veido ir kaktos. 
Bet akys lyja.
Po dangų gano debesį birželio –
Bus saulės, bus.
Jinai už jo.

O Šklėriai į namus pareina.
Tačiau ne taip, kaip  juos (galbūt) savy mačiau.
Atrodė, srūva, netelpa į kelią,
Kad nežinau prie  ko prigludus,
Jiems žodį tarti –
Visi ištroškę kuo greičiau
Per slenkstį  peržengti gimtų namų
Delnais pašliaužti po stalų lentas
Lyg ieškant duonos  trupinėlio,
Pro langus žibinti akis
Ir apkabint kaip maldą
Žodį šventą –
Sugrįžau...

Sustok, Akimirka,
Dar taip nebuvo
Kad šitaip rodyčiau tave.
Beje, aš nesakiau ir nesakau,
Kad tu žavinga,
O Faustas ne artesnis kaip Vokietija
Ir Mefistofelis nesibeldžia į sielą.
Sakiau, esi man reikalinga kaip Pradžia.

Antai, prie kiemo vartų senis stovi
Pavargęs, basas, o  balta galva
Kaip  debesėlis garbanota.
Iš kraujo išgirstu save,
Atėjusį tokiu prie kiemo vartų,
kurių seniai nėra.
Tačiau ar tai bent  kiek svarbu
Jei grįžta Šklėriai į namus
O jis, senelis Feliksas....
Jis toks, kaip kažkada,
Išėjęs paskutinį kartą.

... Iš smėlių supilu.
Iš akmenų tašau.
Drožiu iš medžių.
O būna... ir rašau
Per tą akimirką žmogaus gyvenimo,
Kai išgirstu gimtinės kraują.